Afrikos džiunglių grožis ir pavojai, meilė, deimantai — lietuvės Jolitos Schrewelius gyvenimas kupinas aštrių siužetų. Kada nors ji žada parašyti apie tai kvapą gniaužiančią knygą. „Labai pasiilgstu Lietuvos, sniego ir Kalėdų“, — prisipažįsta Jolita, į gimtinę atvykusi tradicinių kasmečių atostogų.
Jolita Schrewelius. Studija „Fotos“
© "Lilit"
Likimas ją nubloškė į vieną skurdžiausių bei pavojingiausių pasaulio valstybių Siera Leonę. Šiuo metu ten liūčių sezonas, nuo kurio ji stengiasi pabėgti, ir įtempta politinė padėtis. „Šioje šalyje gali be jokių paaiškinimų gauti kulką į kaktą vien dėl to, kad esi baltasis“, - sako deimantų kasyklose dirbanti Jolita.

Kelias į Afriką

„Mokiausi aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje, kai prasidėjo studentų mainai su Švedija. Man ta šalis iš pirmo žvilgsnio labai patiko, pasirodė tokia švari, sterili. Po metų antrąkart pakliuvau į laimingųjų sąrašą — šįsyk dirbti Švedijos šiltnamiuose už labai neblogą atlyginimą. Tada ir užsimezgė meilė su švedu, kuris vėliau tapo mano vyru ir dukros tėvu. Jis buvo vyresnis už mane dvidešimčia metų, o aš, jaunutė ir naivoka, tikėjau mitu, kad vyresni vyrai rimčiau vertina gyvenimą, šeimą. Šiandien tik skaniai pasijuokčiau iš tokių pasakų.

Susituokėme, kai mūsų dukrelei Sofi Izabelei buvo 9 mėnesiai. Pakeičiau pavardę, po kelerių metų priėmiau Švedijos pilietybę — kad būtume tikra šeima. Plėtojome bendrą verslą. Kai vyras nusprendė, kad iš savo parduotuvės pelno nepragyvensime, griebiausi ir antro darbo. Per metus turėdavome turbūt dvi laisvas dienas. Po kurio laiko jo dėmesys ir meilė man ėmė pastebimai blėsti. Paradoksas, bet taip pat jis pasidarė patologiškai pavydus. Atsibudusi vieną rytą tariau sau: viskas, pakanka! Jei būčiau norėjusi tapti vienuole, būčiau pasukusi į vienuolyną, tačiau ištekėjusi nenorėjau gyventi tokį šaltą gyvenimą.

Po skyrybų krizės nuvykau pailsėti į pietus. Reikėjo susikaupti ir ramiai iš gabaliukų surinkti sugriuvusį gyvenimą. Susižavėjau viena Kanarų sala — Las Palmu ir pasilikau ten ilgesniam laikui. Pabuvojusi saulėtame krašte nebejaučiau nė menkiausio noro grįžti į Švediją. Ketinau rimtai įsikurti Las Palme, bet ir vėl netikėtas likimo posūkis.

Saloje susipažinau su simpatingu libaniečiu. Iš pradžių gyvenome kartu Las Palme, paskui persikėlėme į Mauritaniją. Tai šalis, visiškai nepanaši į likusią Afriką. Gerai pamenu savo pirmąjį įspūdį. Nesibaigianti dykuma, susiliejanti su vandenynu ir dangumi, tęsiasi ir dingsta už horizonto, neregėti nei jos pradžios, nei pabaigos. Įvairiaspalvės kopos stovi, didingai papūtusios keteras, tarsi pasiruošusios kovai su stipriu dykumų vėju. O šis it koks architektas keičia jų formas kelis kartus per dieną.

Nuo sausio iki kovo siautėja siaubingos smėlio audros, niekur nerasi išsigelbėjimo nuo įkyriųjų smilčių. Mauritanija mano prisiminimuose — tai nesibaigiantis smėlis, neatslūgstantis karštis, iš lėto virtinėmis keliaujantys vienkuprių kupranugarių karavanai, tingiai žirgliojantys asilai ir be perstojo kaukiantis vėjas. Dėl karščio šioje šalyje viskas vyksta labai lėtai, o jau nuo 4 valandos ryto iš visų šventyklų sklinda: „Alah“...

Naujo gyvenimo pradžioje neapsakomai kankino Švedijoje likusios dukros ilgesys, netgi susirgau nemiga. Nesivežiau jos kartu į Afriką, nes nenorėjau atimti iš vaiko to, ką ji gali gauti gyvendama Švedijoje. Tiesa, kad laikas gydo visas žaizdas. Šiandien Sofi Izabelei dešimt metų, mudvi artimai bendraujame ir kasmet kartu leidžiame atostogas Lietuvoje.

Draugai pasakojo, kad Afrikoje labai lengva pradėti savo verslą, kad keleri darbo metai čia atneš daugiau pelno, nei sunkaus triūso dešimtmečiai Europoje. Taigi Mauritanijoje atidariau savo restoraną. Deja, verslas nebuvo labai pelningas. Vietos gyventojai valgo specifinį maistą, o dėl religijos gyvena labai uždarą gyvenimą. Praleidau čia dvejus metus, kol mano mylimojo motina sugalvojo sutuokti jį su giminaite. Draugas ilgai nesakė tiesos, tačiau pati pastebėjau pasikeitusį jo elgesį. Ir vieną dieną jis pareiškė, kad viskas tarp mūsų baigta.

Jaučiausi it žuvis, išmesta į krantą. Juk į Afriką mane atvedė meilė, o galiausiai likau Sacharos dykumoje viena it pirštas. Nusivylusi jau ketinau grįžti į Las Palmą, kai buvusio draugo dėdė netikėtai pasiūlė darbą savo viešbutyje Gvinėjos sostinėje Konakryje. Taigi patraukiau dar giliau į Afriką...

Pasakojimo tęsinys – naujausiame žurnalo „LILIT“ numeryje

Žurnale taip pat skaitykite:

Aktorės Daivos Stubraitės laimė
Paskutinis Anglijos herojus Arabijos Lawrence`as
Lietuviškas rudens dizainas
Puiki santuoka be sekso
Melagių vyrų sutramdymas
Moteriškoji Coco Chanel patirtis
Krikščioniškos meditacijos atgimimas
Tikras ir menamas frigidiškumas
Prisilietimai, kurie gydo
Žalioji arbata ir jos kilmingieji giminaičiai

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (148)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (60)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (30)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1229)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (6)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (341)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (33)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (6)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (20)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...