Sustingusiomis kojomis dūliname į virtuvę, neišmanydami, kuo būtų galima pamaloninti gurguliuojantį pilvą. Šįvakar laukia vakarėlis, todėl nederėtų prisišlamšti. Gal dabar pakaks pakramsnoti avižinių dribsnių, o apie keturioliktą valandą sušlamšti sumuštinį? Bet juk tai tokios menkos porcijos, o juk šiandien laukia šventiška diena. Ką gi, imkimės naujo plano! Verčiau sočiai papusryčiaukime, o štai per pietus mažumėlę pabadaukime. Šiaip ar taip, įprotis valgyti tris kartus per dieną Didžiojoje Britanijoje įsigalėjo tik XVIII a. pabaigoje, kai dirbtinis apšvietimas pakeitė poreikį eiti miegoti su vištomis.
Dar senovės romėnai sočiai valgė vos kartą per dieną – pietus (cena), o išalkę pasitenkindavo užkandžiais (prandium). Viduramžiais dauguma Anglijos gyventojų valgė jau du kartus per dieną: pusryčius (XV a. anglų kalboje atsiradęs žodis breakfast reiškia „pasninko pabaiga“), po kurių sekdavo rytmetinė malda, o apie vidurdienį sėsdavo šlamšti sočių pietų. Mūsų dienomis pietumis (angl. dinner) dažnai vadinama ir vakarienė, o štai per pietų metą galima pasimėgauti priešpiečiais, nors šiaip priešpiečiai – nesenas reiškinys, atsiradęs XIX a. pradžioje. Tiesa, dėl anglų kalbos žodžio lunch („priešpiečiai“) etimologijos tebeverda aršūs ginčai, tad jei pabandyčiau ją čia aptarti, nenustebčiau iš kokio pasipiktinusio lingvisto gavęs antausį.
Tad praverkime šaldytuvo duris ir žvilgtelėkime, kuo būtų galima pasimėgauti.
Kas gi tame podėlyje?
Pirmieji šaldytuvai pasirodė XIX a. 8-ajame dešimtmetyje, o amžių sandūroje šis buities prietaisas jau stovėjo kone kiekvienuose turtingesniuose namuose, nors kartkartėmis iš jo sklido gyvybei pavojingos dujos. Tiesa, dauguma šeimų ir toliau naudojosi dėžėmis su ledo gabalais, o XX a. 6-ajame dešimtmetyje buityje buvo pradėta plačiai naudoti kita elektrinė virtuvės įranga. Mūsų dienomis šaldytuvas – nepakeičiama buitinė technika, be kurios daugelis mūsų negalėtų įsivaizduoti savo kasdienybės, bet juk mažne per 99 proc. žmonijos istorijos žmogus kažkaip sugebėjo be jo išsiversti.
Žmonės maitinosi šviežiu maistu arba prasimanydavo, kaip ilgesniam laikui jį išsaugoti druskos, acto ar riebalų tirpale; siekiant pristabdyti puvimo procesą maisto produktai buvo laikomi tamsiuose sandėliuose, kasami į žemę ar grūdami į pašiūres su ledo gabalais.
Nepaisant visų šių saugojimo būdų, ilgalaikis maisto atsargų saugojimas buvo nuolatinis galvos skausmas. Dėl prasto derliaus, netinkamų oro sąlygų ar užkrato mūsų protėviai nuolat patekdavo į pragariško bado nasrus. Viduramžiais laikotarpis, kai grūdų sandėliai ištuštėdavo, o naujo derliaus dar tekdavo palūkėti, buvo vadinamas „bado šmėkla“. Dėl prastos mitybos žmonės mirdavo net gražią pavasario dieną, nors netoliese plaukė neapmatomas, bet dar nesubrendusių javų laukas, kuris tik po kelių savaičių būtų tapęs jų išsigelbėjimu.
Viduramžių šaltiniuose ne kartą minimi vilties netekę valstiečiai, už duonos kąsnį pasirengę atiduoti nuosavus vaikus ir visiškai priklausomi nuo feodalų malonės. Šie bėdžiai nesunkiai patekdavo į vergystės pinkles, o nesumanydami, kaip prasimaitinti, it šernai knaisiodavosi miškuose. Anglosaksų vienuolis, palaimintasis Beda, pasakoja siaubingas istorijas, kaip dėl sklandančios bado šmėklos Sasekse „keturiasdešimt ar penkiasdešimt bado iškankintų vyrų būrelis traukia prie skardžio ar į pakrantę, o ten susikabinę rankomis brenda gilyn į putojančią jūrą ar žūva šokdami žemyn į bangas“.
Dar ne taip seniai dėl prasto derliaus daugelis mūsų protėvių ne kartą jautė ilgalaikio bado grėsmę. Neužderėjus kukurūzams, XVI a. dabartinės Meksikos teritorijos gyventojai buvo pastebėti alkio kirminą bandantys numalšinti vorais, skruzdžių kiaušinėliais, briedžių mėšlu ir velėna; 1844–1849 m. Airijos bulvių derlių sunaikinęs amaras pareikalavo milijonų žmonių gyvybių, o dar ne mažiau milijono prastais, karstus primenančiais laivais emigravo į JAV, kur susidarė gausi keltiškos kilmės diaspora – šiandien airių kilmės amerikiečių JAV yra septynis kartus daugiau nei airių pačioje Airijoje.
Viduramžiais Kinijoje priskaičiuota bene keturi šimtai „badmečio patiekalų“, tarp kurių yra ir medžio žievė, ir žolės, tačiau XX a. 6-ajame dešimtmetyje šalyje siautėjo kone baisiausias badas žmonijos istorijoje – kataklizmui prilygstantis didžiojo Mao Didysis pažangos šuolis, žemės ūkio kolektyvizacija, pagrįsta kraštutine komunizmo ideologija: iš kaimo gyventojų masiškai atiminėjamos maisto atsargos buvo atidavinėjamos miestams. Tokia politika pareikalavo trisdešimt penkių milijonų aukų.
Deja, ir mūsų dienomis bado šmėkla toli gražu dar nėra visiškai įveikta. Dalis Afrikos žemyno regionų niekaip neįstengia išbristi iš bado liūno, o pakvaišęs Šiaurės Korėjos traukinys, vairuojamas jokios charizmos neturinčio mašinisto Kim Jonguno, iš lėto pūškuoja į kalvą, kurios horizontuose jau matyti akimis neapmatomos masinės Kinijos kapvietės plotai, pakeliui be atvangos tūtuodamas savo kvailos izoliacinės politikos ragu.
Štai kodėl turėtume būti dėkingi, kad šįryt šaldytuve suradome, kuo numaldyti alkį, o žvilgtelėję giliau dar pastebėsime ir pilnutėlį pakelį sugižusio pieno, maldaute maldaujantį jį atplėšti ir suvartoti. Netikėtai mūsų dar snaudžiančioje sąmonėje sušvinta puiki mintis... Užuot svarstę, ko čia užkandus, pasimėgaukime dubenėliu javainių, ir šie beregint numaldys mūsų urzgiantį pilvą. Galbūt tai ir bus geriausias dienos patiekalas, nors tenka pripažinti, kad taip mąstydama žmonija ir nesiliauja tukusi.
Išganingasis javainių dubenėlis
Pusryčiams javainių dubenėlis ir masturbacija – iš pirmo žvilgsnio dvi tarpusavyje nieko bendra neturinčios veiklos, nebent Coco Pops jums būtų tapęs fetišu, tačiau, kad ir kaip būtų keista, šių minėtų reiškinių keliai yra susikirtę. Garsus Mičigano gydytojas, dr. Johnas Harvey’us Kelloggas – vardas vertas daktaro Sjuzo1 personažo, nors, tiesą sakant, jo tikrai nebuvo galima išvysti su didžiule kartonine skrybėle, nes tikrame pasaulyje buvo rimtas vyras ir degė aistra gydyti, kuri radosi ne tik iš didelio noro pacientus išgydyti, bet ir iš perdėm griežtų moralinių nuostatų, pagrįstų savitu požiūriu į nuodėmę. Viena jų gydytojui ypač nedavė ramybės.
Masturbacija Kellogui nebuvo tik bandymas Aukščiausiąjį pasveikinti didžiuoju pirštu; savo lyties organą į rankas imantis žmogus tampąs atsakingas ir už savo gyvenimą, nes, jo nuomone, šis liguistas įprotis galįs sukelti mažiausiai trisdešimt devynias patologijas, tarp jų ir vėžį. Kaip Batl Kriko sanatorijos direktorius ir vyriausiasis gydytojas, Kelloggas jautė atsakomybę už savo pacientų sveikatą, o pats būdamas vegetaras tikėjo, kad tinkamai sureguliuota mityba gali numalšinti gyvuliškas aistras, kurių paveiktas žmogus ir griebiasi nešvankių dalykų. Štai kodėl jis siūlė vartoti neapdorotą, dietinį maistą, tarkim, jogurtu pagardintus grūdinius patiekalus, nes tik taip ir mintys, ir kūnas tampa verti Dievo.
Toje pačioje sanatorijoje buhalteriu dirbo ir jaunesnysis Johno brolis Willis Keithas Kelloggas, kuris, nepaprastai susidomėjęs Johno mitybos teorijomis, pradėjo suktis virtuvėje. Vieną 1894-ųjų dieną jis virė kviečius, kaip lengvai virškinamą duonos pakaitalą, tačiau kažkur ilgėliau užtruko. Sugrįžęs prie puodų suprato nutikus nelaimę: kviečiai suminkštėjo iki apetitą nekeliančios masės. Būdamas racionalios ir praktiškos prigimties, Willis nusprendė neišmesti pervirtų kviečių. Suminkštėjusią masę jis pervarė per volelį ir išspaudė lipnų skystį. Nors procesas užtruko ilgokai, sunku patikėti, ši skysta kruopų masė virto valgomais plonais gabalėliais. Šį keistą patiekalą broliai pasiūlė sanatorijos pacientams ir netikėtai sulaukė itin palankaus atsiliepimo. Paskatintas patobulinti šį savo atradimą, Willis tą patį padaryti pabandė ir su kitų javų kruopomis, tikėdamas, kad ir šie bandymai pavirs netikėta sėkme, tačiau po ilgų eksperimentų suprato, kad geriausi yra kukurūzų dribsniai.
Jau netrukus broliai ėmėsi dribsnius gaminti ne tik sanatorijos pacientams, bet ir vidurinės klasės savo sveikata besirūpinantiems visuomenės atstovams, kurie nuolat beldėsi į jų namus stengdamiesi naujaisiais gaminiais aprūpinti šeimos narius ir niekaip nepaliko brolių ramybėje. Johnui viso šito pasirodė per daug, tačiau Willis suprato, kad šis naujasis gaminys jam gali sukrauti didžiulius turtus. Tiesa, paaiškėjo, kad broliai ne pirmieji pradėjo gaminti šį sveiką produktą, o išsvajotus turtus jau krovėsi kiti. Dr. Jamesas Calebas Jacksonas jau anksčiau buvo pradėjęs platinti grūdinius dribsnius, todėl grasindamas teismais privertė Kelloggus savo gaminį pervadinti javainiais2. Tiesa, šis mažytis nesusipratimas, ypač Williui, netapo ilgalaike kliūtimi pakeliui į sėkmę.
1906 m. Batl Krike jis įkūrė kukurūzų javainių įmonę, o po trejų metų priėmęs lemtingą sprendimą pagardinti juos cukrumi pritraukė dar daugiau klientų. Tiesa, Johnas tai suprato kaip savo kryžiaus žygio prieš masturbaciją išdavystę, nes buvo tvirtai įsitikinęs, kad cukrus skatina seksualines aistras. Šiaip ar taip, šis nesutarimas pakenkė brolių santykiams, nes naujieji Willio gaminiai Johnui atrodė ne kukurūzų, o pornografijos dribsniai. O štai Williui šeiminę nesantaiką atlygino klestinti Kelloggų grūdinių gaminių imperija, pamažu išplitusi JAV rinkoje, o kiek vėliau užlipusi ir ant europiečių pusryčių stalų.
Išnaudoti visus pranašumus
Atplėšę javainių pakelį įkišame ranką į vidų ir tarsi termitus medžiojanti šimpanzė pabandome sučiupti plastmasinį žaisliuką. Pergalingai padedame radinį ant stalo ir į dubenį įsiberiame maistingojo grūdinio produkto, tada atplėšę pieno pakelį ant viršaus šliukštelime šalto grietininio skysčio. Tikras skanumėlis! Na, nebent esame alergiški laktozei, nes nuo to kenčia daugybė žmonių visame pasaulyje.
Augau tvirtai įsitikinęs, kad gerti karvės pieną yra įprasta, o štai negalintis to daryti – pienas tokiam sukelia skausmingą dujų kaupimąsi – yra tikras keistuolis. Pasirodo, atvirkščiai, tai pieno mėgėjai yra tikri naujokai. Prieš kelis milijonus metų mūsų protėviai medžiojo žvėris, tačiau iki neolito epochos suaugusieji jų pieno nevartojo. O gal anksčiau jiems tiesiog nekilo mintis jo paragauti? Gal buvo pernelyg užsiėmę slapstydamiesi nuo urvinių liūtų? Gal ir taip. Nors, tiesą sakant, tokį pokytį veikiau nulėmė biologiniai veiksniai, o ne pastangų stygius. Daugiau kaip prieš 7500 metų mūsų protėviai tiesiog neįstengė perdirbti piene esančios cukraus laktozės, panašiai kaip mūsų dienomis to negali padaryti maždaug 70 proc. žmonijos. Tik dėl atsitiktinės MCM6 geno mutacijos mūsų organizme atsirado fermentas, pavadintas laktaze, padedantis išvengti nemalonių pilve besikaupiančių dujų pojūčio.
Toks patogus genetinis pokytis reiškė, kad paprastas Europos ūkininkas, išgėręs ąsotį šilto pieno, galėjo ramiai sau gyventi nevirsdamas metano gamykla. Mėgaudamiesi saldžiu pienu ir organizmą praturtinę proteinu, riebalais ir kalciu šie žmonės ir savo atžalas pradėjo maitinti gyvuliniu pienu. Palaipsniui mutavę genai buvo perduodami iš kartos į kartą ir paplito tarp Europos, Indijos ir Afrikos žemynų gyventojų – taip karvių, ožkų, avių ir arklių pienas tapo įprastine šių žmonių mitybos dalimi. Jei ikikolumbinio laikotarpio pasaulio žemėlapyje pažymėtume pieną vartojančius kraštus, Šiaurės ir Pietų Amerikos liktų nepaliestos, kol čia nepradėjo masiškai plūsti emigrantai iš Europos ir nebuvo pradėti iš Afrikos gabenti vergai; šie naujieji atvykėliai radikaliai pakeitė genetinę abiejų Amerikos žemynų gyventojų sudėtį.
Ilinojaus, Minesotos ir Viskonsino valstijos išgarsėjo sviesto ir sūrio gaminiais, kuriais ilgainiui pradėta prekiauti visoje šalyje. Tiesa, pienas ir toliau buvo tikras galvos skausmas. XIX a. pradžioje sparčiai didėjančiame Niujorko mieste išaugo ir pieno poreikis, tačiau buvo neaišku, kaip jį atgabenti iš tolimosios Minesotos, kad po kelionės netruktų virsti pakartusiu jogurtu. Štai kodėl rytinėse JAV pakrantėse pradėjo kurtis karvių fermos, iš kurių pienas į metropolį imtas pristatinėti traukiniu. Net ir šįsyk buvo pasitelkta įvairiausių būdų, kaip kelionėje išsaugoti šviežią pieną ar net pagerinti jo išvaizdą: pienas buvo skiedžiamas vandeniu, įmaišoma migdolų, gyvulių smegenų ir net formaldehido – bjaurios dezinfekuojamosios medžiagos, paprastai aptinkamos laidotuvių namuose.
Be to, fermose nebuvo paisoma jokių higienos normų, todėl iki XX a. pradžios, kai buvo įvykdytos sanitarinės reformos, bakterijomis užkrėstas pienas buvo pagrindinė mieste plitusių ligų priežastis. Reklaminiuose stenduose dažnai pasirodanti vis nauja laktozei alergiška įžymybė, ištikta baisaus kosulio priepuolio, vebleno populiarų posakį: „Mėgstate pieną? Ką gi, tuomet veikiausiai esate užsikrėtę tuberkulioze!“.
