Menininkų rutina: kaip filmus kūrė Ingmaras Bergmanas

„Ar žinote, ką reiškia kurti filmus? – paklausė Bergmanas 1964-aisiais duotame interviu. – Aštuonios valandos sunkaus darbo kasdien, kad gautum tris minutes filmo. O per tas aštuonias valandas, jei labai pasiseka, tikroji kūryba tetrunka dešimt dvylika minučių. Kartais nė jų nebūna. Tada turi prisiversti dirbti dar aštuonias valandas ir melstis, kad šįkart pavyktų išspausti dešimt minučių.“
© Scanpix

Tačiau Bergmanui filmų kūrimas reiškė ir scenarijų rašymą, o tai jis visados darydavo savo namuose, atokioje Faro saloje, Švedijoje. Būdamas ten jis nuolat laikėsi per dešimtmečius nusistovėjusio to paties darbo režimo: kėlėsi aštuntą, rašė nuo devynių iki dvylikos, tada šiek tiek užkąsdavo. „Jo pietūs visada vienodi, – prisimena aktorė Bibi Anderson. – Jie niekada nesikeičia. Kažkoks itin riebus rūgpienis ir nepaprastai saldus braškių džemas. Ir visą šį labiau kūdikių maistelį primenantį derinį kartu su kukurūzų dribsniais valgydavo pastoviai.“

Po pietų Bergmanas vėl padirbėjęs nuo pirmos iki trečios, valandėlę nusnūsdavo. Į pavakarę eidavo pasivaikščioti arba keltu plaukdavo į gretimą salą pasiimti laikraščių ir pašto. Vakarais skaitydavo, susitikdavo su draugais, paleisdavo vieną iš savo gausios kolekcijos filmų arba tiesiog žiūrėdavo televizorių (ypač mėgo serialą Dalasas).

„Aš niekada nevartoju nei narkotikų, nei alkoholio, – yra sakęs režisierius. – Išgeriu daugių daugiausiai taurę vyno ir man to visiškai užtenka.“ Be kita ko, jam ypatingai rūpėjo muzika, klausydavosi visko – nuo Bacho iki Rolling Stones. Bėgant metams režisieriui išsivystė miego sutrikimai – jam niekada nepavykdavo pamiegoti ilgiau nei keturias penkias valandas, todėl filmavimų metu prireikdavo vis daugiau pastangų.

Tačiau net ir pasitraukęs iš kino pramonės 1982-aisiais, Bergmanas tęsė kūrybinę veiklą – kūrė filmus televizijai, statė dramas ir operas, rašė pjeses, romanus ir memuarus. „Niekada nesilioviau dirbti, – sakė jis, – tai lyg potvynis, tvindantis sielos kraštovaizdį. Bangos su savimi nusineša tai, ko per daug, taip apvalydamos mane. Jei nebūčiau visą laiką dirbęs, būčiau tapęs lunatiku.“

Tai buvo ištrauka iš leidyklos „forSmart“ išleistos Mason Currey knygos „Kaip menininkai dirba. Dienos ritualai“.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

Velnio gėrimas, sužavėjęs pasaulį (13)

Pasak psichologų, iš to, kur, kaip ir kokia kava geriama, galima padaryti nemažai įžvalgų apie žmogaus būdą, pomėgius ir jo amžių.

Lietuvos istoriją šimtamečiai pasakos ir fotografijomis, ir kino kadrais

„100 metų kartu“ – tai fotografijomis ir dokumentinio kino kadrais pasakojama šimtamečių istorija. Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui skirta idėja šalies bendraamžių lūpomis atskleis autentiškus pasakojimus bei Lietuvos valstybingumo raidą.

Fotografas M. Čepulis: tikrai nesu minios žmogus (3)

Ilgos valandos, praleistos sekant žvėries pėdsakais arba tūnant slėptuvėje, kerintys gamtos vaizdai, šaltis, audros bei rizikingi nuotykiai – tokia yra gamtos fotografo, ornitologo bei verslininko Mariaus Čepulio (42 m.) kasdienybė.

Asmeninis eksperimentas: kas labiausiai padeda padailinti kūno linijas? (32)

Nusprendžiau, kad atėjo metas rimtiems pokyčiams. Užsibrėžiau per dvi savaites atsikratyti net 5 kilogramų. Į pagalbą metant svorį pasikviečiau vieną dietą ir tris sporto klases.

A. Lasytė: dabar mano dienos – kaip vakarėliai (2)

Aktorė ir dainininkė, grupės „Liūdni slibinai“ narė Aistė Lasytė (29 m.), žiūrovams puikiai pažįstama kaip „Auksinio balso“ savininkė, vasaros sezoną atidaryti žada kviesdama į autorinių dainų koncertą. Atrodo, niekada entuziazmo nestokojanti mergina sako, kad prieš pusantrų metų įvykusi akistata su mirtimi paskatino į gyvenimą ir kūrybą pažvelgti kitomis akimis.