Menininkų rutina: kaip filmus kūrė Ingmaras Bergmanas

„Ar žinote, ką reiškia kurti filmus? – paklausė Bergmanas 1964-aisiais duotame interviu. – Aštuonios valandos sunkaus darbo kasdien, kad gautum tris minutes filmo. O per tas aštuonias valandas, jei labai pasiseka, tikroji kūryba tetrunka dešimt dvylika minučių. Kartais nė jų nebūna. Tada turi prisiversti dirbti dar aštuonias valandas ir melstis, kad šįkart pavyktų išspausti dešimt minučių.“
© Scanpix

Tačiau Bergmanui filmų kūrimas reiškė ir scenarijų rašymą, o tai jis visados darydavo savo namuose, atokioje Faro saloje, Švedijoje. Būdamas ten jis nuolat laikėsi per dešimtmečius nusistovėjusio to paties darbo režimo: kėlėsi aštuntą, rašė nuo devynių iki dvylikos, tada šiek tiek užkąsdavo. „Jo pietūs visada vienodi, – prisimena aktorė Bibi Anderson. – Jie niekada nesikeičia. Kažkoks itin riebus rūgpienis ir nepaprastai saldus braškių džemas. Ir visą šį labiau kūdikių maistelį primenantį derinį kartu su kukurūzų dribsniais valgydavo pastoviai.“

Po pietų Bergmanas vėl padirbėjęs nuo pirmos iki trečios, valandėlę nusnūsdavo. Į pavakarę eidavo pasivaikščioti arba keltu plaukdavo į gretimą salą pasiimti laikraščių ir pašto. Vakarais skaitydavo, susitikdavo su draugais, paleisdavo vieną iš savo gausios kolekcijos filmų arba tiesiog žiūrėdavo televizorių (ypač mėgo serialą Dalasas).

„Aš niekada nevartoju nei narkotikų, nei alkoholio, – yra sakęs režisierius. – Išgeriu daugių daugiausiai taurę vyno ir man to visiškai užtenka.“ Be kita ko, jam ypatingai rūpėjo muzika, klausydavosi visko – nuo Bacho iki Rolling Stones. Bėgant metams režisieriui išsivystė miego sutrikimai – jam niekada nepavykdavo pamiegoti ilgiau nei keturias penkias valandas, todėl filmavimų metu prireikdavo vis daugiau pastangų.

Tačiau net ir pasitraukęs iš kino pramonės 1982-aisiais, Bergmanas tęsė kūrybinę veiklą – kūrė filmus televizijai, statė dramas ir operas, rašė pjeses, romanus ir memuarus. „Niekada nesilioviau dirbti, – sakė jis, – tai lyg potvynis, tvindantis sielos kraštovaizdį. Bangos su savimi nusineša tai, ko per daug, taip apvalydamos mane. Jei nebūčiau visą laiką dirbęs, būčiau tapęs lunatiku.“

Tai buvo ištrauka iš leidyklos „forSmart“ išleistos Mason Currey knygos „Kaip menininkai dirba. Dienos ritualai“.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

Neįtikėtina: greitasis maistas egzistavo jau viduramžiais (5)

Įprasta galvoti, kad greitasis maistas – naujas išradimas, sugalvotas visur skubančių ir niekur nespėjančių, šiuolaikinio gyvenimo tempo prispaustų žmonių. Miesto žmonių, nuolat bėgančių iš namų į darbą ir atgalios. Vis dėlto dvidešimtasis amžius ir Amerika čia niekuo dėti, greitasis maistas egzistavo ir Viduramžiais, ir dar seniau, Senovės Romos laikais.

Pabėgėlių šeima susidraugavo su vieniša senole Valentina (55)

Nors retai tenka pabūti liudininke, kai žmonės skiria savo asmeninį laiką pabėgėliams, viena iš tokių retenybių nutiko Valentinos, 82-jų metų Pabradės gyventojos, namo kiemelyje.

Lietuviško peizažo brangakmeniai (1)

Šie metai Lietuvoje paskelbti piliakalnių metais. Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Vytenis Almonaitis kviečia aplankyti bent vieną Lietuvos piliakalnį. Ne vienas jų mena Mindaugo valdymo laikus, bet iki šiol apaugęs krūmais ir virtęs šabakštynu laukia savojo atgimimo.

Pakliuvus į ligoninę rokeriui atsivėrė akys (16)

„Namuose buvau sukniubęs. Jau netgi prasidėjo alkoholinė epilepsija. Motina iškvietė greitąją pagalbą ir mane skubiai išvežė į ligoninę“, – atvirai kalba legendinės roko grupės „Poliarizuoti stiklai“ lyderis Šarūnas Mačiulis–Šaras (58), skendėjęs alkoholizmo liūne, bet jau devynerius metus nebegeriantis nė lašo.

M. Papinigis: filmuose niekada nevaidinu – aš toks esu (12)

„Aš netgi vaidinti nemoku, tiesiog šneku taip, kaip šneku“, – tikina aktorius ir televizijos laidų vedėjas Mindaugas Papinigis (33 m.), serialuose dažnai įkūnijantis „blogiukus“.