Menininkų rutina: kaip filmus kūrė Ingmaras Bergmanas

„Ar žinote, ką reiškia kurti filmus? – paklausė Bergmanas 1964-aisiais duotame interviu. – Aštuonios valandos sunkaus darbo kasdien, kad gautum tris minutes filmo. O per tas aštuonias valandas, jei labai pasiseka, tikroji kūryba tetrunka dešimt dvylika minučių. Kartais nė jų nebūna. Tada turi prisiversti dirbti dar aštuonias valandas ir melstis, kad šįkart pavyktų išspausti dešimt minučių.“
© Scanpix

Tačiau Bergmanui filmų kūrimas reiškė ir scenarijų rašymą, o tai jis visados darydavo savo namuose, atokioje Faro saloje, Švedijoje. Būdamas ten jis nuolat laikėsi per dešimtmečius nusistovėjusio to paties darbo režimo: kėlėsi aštuntą, rašė nuo devynių iki dvylikos, tada šiek tiek užkąsdavo. „Jo pietūs visada vienodi, – prisimena aktorė Bibi Anderson. – Jie niekada nesikeičia. Kažkoks itin riebus rūgpienis ir nepaprastai saldus braškių džemas. Ir visą šį labiau kūdikių maistelį primenantį derinį kartu su kukurūzų dribsniais valgydavo pastoviai.“

Po pietų Bergmanas vėl padirbėjęs nuo pirmos iki trečios, valandėlę nusnūsdavo. Į pavakarę eidavo pasivaikščioti arba keltu plaukdavo į gretimą salą pasiimti laikraščių ir pašto. Vakarais skaitydavo, susitikdavo su draugais, paleisdavo vieną iš savo gausios kolekcijos filmų arba tiesiog žiūrėdavo televizorių (ypač mėgo serialą Dalasas).

„Aš niekada nevartoju nei narkotikų, nei alkoholio, – yra sakęs režisierius. – Išgeriu daugių daugiausiai taurę vyno ir man to visiškai užtenka.“ Be kita ko, jam ypatingai rūpėjo muzika, klausydavosi visko – nuo Bacho iki Rolling Stones. Bėgant metams režisieriui išsivystė miego sutrikimai – jam niekada nepavykdavo pamiegoti ilgiau nei keturias penkias valandas, todėl filmavimų metu prireikdavo vis daugiau pastangų.

Tačiau net ir pasitraukęs iš kino pramonės 1982-aisiais, Bergmanas tęsė kūrybinę veiklą – kūrė filmus televizijai, statė dramas ir operas, rašė pjeses, romanus ir memuarus. „Niekada nesilioviau dirbti, – sakė jis, – tai lyg potvynis, tvindantis sielos kraštovaizdį. Bangos su savimi nusineša tai, ko per daug, taip apvalydamos mane. Jei nebūčiau visą laiką dirbęs, būčiau tapęs lunatiku.“

Tai buvo ištrauka iš leidyklos „forSmart“ išleistos Mason Currey knygos „Kaip menininkai dirba. Dienos ritualai“.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

Maži stebuklai – tikros istorijos vaikų palatose (1)

Į ligoninę dažniausiai patenkame ne savo noru, o vaikai – itin jautrūs pacientai. Iš saugios namų aplinkos patekę į gana griežtą ligoninės erdvę, jie dažniausiai jaučiasi nejaukiai.

Sunku patikėti, bet gandrai dar medžiojami ir valgomi (22)

Lietuvoje jau žalias ir veiklus pavasaris. Pagaliau galime sakyti, kad pasiekėme brandžiojo pavasario metą, kai kiekviena diena dovanoja dideles permainas, o mes niekaip nespėjame paskui jas. Nieko keista – juk viskas vykta iš karto...

Lietuvės ir afrikiečio šeima neigia mitus apie lietuvius (58)

Su iš Afrikos kilusiu amerikiečiu vyru Lietuvoje gyvenanti Diana Meyer įkūrė maisto tinklaraštį „Meyer Food Blog“. Šeima, dalydamasi egzotiškais ir tradiciniais receptais, pastebėjo, jog lietuviai atviri idėjoms ir neprieštarauja išmėginti kulinarines naujoves.

Lietuvos istorinė virtuvė – įdomesnė nei kiauliena su bulvėmis (10)

Klaidinga manyti, kad lietuvišką istorinę virtuvę sudaro kiauliena su bulvėmis, cepelinų kilmė – ne lietuviška, o vokiška. Taip LRT RADIJUI sako istorinės virtuvės puoselėtojas Tomas Rimydis.

Pavelas atsikratė 22 kilogramų: valgiau daug, bet ne bet ką (73)

Pavelo Archipovo sėkmės istorija pradžiugins kiekvieną, kuris nesiryžta keisti gyvenimo būdo bijodamas, kad teks mažiau valgyti ir bus per sunku atsispirti pagundoms. Šis vyras vos per 4 mėnesius atsikratė 22 kilogramų, o per tuos mėnesius negalėjo atsistebėti mitybos specialisto jam sudaryta programa: „Maisto buvo tiek daug, kad vos suvalgiau, o svoris krito“.