„Net sapnuodavau“, – prasitarė. Meilė dvarui iki šiol neišblėso ir niekada nesibaigs, mat jis visiškai pakeitė Meilės ir jos vyro Jordano gyvenimą.
Restauruoti neturėjo lėšų
Jakiškių dvaro sodybą žino daugelis menininkų, kuriuos nerestauruotas, romantika dvelkiantis statinys įkvepia kūrybai ir saviraiškos ieškojimams bei atradimams. Kultūros centru tampančiame dvare kasmet vyksta Žiemgalos dailininkų plenerai, džiazo projektai bei koncertai, čia neretai atvažiuoja poetai ir fotografai, meniškose nuotraukose įsiamžinti norintys jaunavedžiai. Jakiškiuose visi labai gerai jaučiasi ir vis nori sugrįžti.
Dvaro šeimininkai tuo nesistebi, nes ir patys pajuto, kad dvaras turi gerą dvasią. Į praeitį menančius namus meno žmones atvažiuoti skatina autentiškumas. Pagrindiniame dvaro pastate bei tarnų fligelyje nė vienas kambarys nematė remonto. „Ko gero, ir nematys, – prasitaria M. Zaleckienė. – Visi apsilankiusieji prašo, kad tik dvaro nesugadintume. Restauruotų, prabangių dvarų Lietuvoje jau yra. O tokį, kuris būtų kitoks, išlaikęs savastį, sunku rasti.“
Dvarininkais neretai pavadinami Meilė ir jos vyras Jordanas Bielskis atvirauja: klaidų privelti nespėjo dėl labai paprastos priežasties – dvarui restauruoti neturėjo lėšų. O skolintis iš banko, prašyti europinės paramos nenorėjo.
Kodėl nuėjo sunkesniu keliu? „Siekiant gauti paramą, reikia turėti nemažai ir savo pinigų. Pasiryžęs tokiam žingsniui, prarasi savarankiškumą, nes nuolat būsi tikrinamas, privalėsi tvarkyti šūsnis popierių ir ataskaitų. Be to, dieną naktį turėsi sukti galvą, kaip vystyti verslą, kad skolintuosius pinigus atiduotum. Mes nesam verslininkai, verslumo gyslelės neturime“, – aiškina sutuoktiniai.
Jie savo jėgomis iškuopė dvare buvusias šiukšles, sutvarkė aplinką, rūmams ir ledainei uždėjo naujus čerpinius stogus, restauravo lubų papuošalus – rozetes. Šiemet pradėjo keisti langus. Jau turi dešimt. Dar reikia beveik trisdešimties.
„Koškulyte, kodėl tu dirbi?!“
Pasidžiaugę atsiradusia galimybe mažutį žingsnelytį žengti į priekį, Meilė ir Jordanas sako nesitikėję, kad langus pakeisti bus taip sudėtinga. Jie įstatyti į staktas, kurios pritvirtintos labai ilgomis, kone dvidešimt penkių centimetrų, vokiškomis vinimis. Norint išlupti,
ardosi siena.
Visi meistrai tokio darbo purtėsi, taip dvaro šeimininkus varydami į didžiausią neviltį. Kada rankos buvo visiškai benusvyrančios, Meilė susipažino su patyrusiu medžio meistru, dideliu dvarų mylėtoju ir jis mielai sutiko padėti.
Be galo šiltai bendraujanti moteris džiaugiasi, kad likimas jai nešykšti įdomių, ilgam įsimenančių, malonių žmonių. Jų pati specialiai neieško ir nesikviečia. Tai jie susiranda ir atvažiuoja į svečius.
Vaikštinėjant po Jakiškių dvarą galima pasidžiaugti ir pasigrožėti čia kūrusių menininkų darbais. Sienos nukabintos dailininkų paveikslais, fotografijomis, ant pianino, stalų puikuojasi floristės Miglės Plukienės augalų kompozicijos. Langus ir palanges papuošė pati Meilė. Gera draugė keramikė Regina Mataitienė patarė pasisiūti draperijas ir jas nuo karnizų nuleisti žemyn, o palanges papuošti medžio šakelėmis, žvakidėmis. Šios detalės sušildo ir pripildo jaukumo didelius ir labai aukštus kambarius. Visi baldai: seni stalai, kėdės, kraičio skrynios, bufetukai, padovanoti bičiulių, vietinių žmonių.
Su jais naujieji dvarininkai sutaria puikiai.
„Kai bendrauji paprastai, nežiūrėdamas iš aukšto, santykiai gerai klostosi. Juk kitaip ir būti negali. Tu kalbiesi su žmonėmis, jie – su tavimi“, – tvirtina Meilė ir prisimena vieną anekdotinę situaciją.
Pirmaisiais metais, tvarkant aplinką, prie naujosios dvaro šeimininkės priėjo senukas ir pasiteiravo: „Koškulyte, o kodėl tu dirbi?!“ Kaimo žmogui atrodė, jog jai nebepridera į rankas imti grėblio ar kastuvo. Meilė tuomet atsakiusi, kad dirbti gera, nors pirmieji, ypač purvini darbai, nebuvo labai malonūs.
Iki kelių braidė po grūdus
Jakiškių dvarą 1898 metais pastatė Vokietijoje gyvenęs dvarininkas Koškulis. Šie rūmai jam buvo vasaros rezidencija, todėl su šeima lankydavosi tik šiltuoju metų laiku. Šiame dvare labai mėgo būti dvarininko dukros Rūta ir Mėta Koškulytės. Jas grįžtančias iš miesto visuomet pasitikdavo pulkas kaimo vaikų. Visi būdavo apdalijami saldainiais ir pinigais.
Senieji kaimo gyventojai pasakojo, kad jų motina Olga von Koškul buvo prisijaukinusi stirną. Išlikusi net nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip ji šeria iš miško atėjusią viešnią.
Tarybiniais metais dvare veikė Žemės ūkio mechanizavimo mokykla, buvo įkurti senelių namai, kolūkio vaikų lopšelis-darželis, valgykla, verslų cechas. Paskutiniaisiais metais mažai perstatytame dvare laikyti grūdai.
Meilė kaip dabar prisimena: norėdama susitvarkyti dvaro dokumentus ji su matininke iki kelių braidė po grūdus. Jausmas buvęs neapsakomas.
Su detektyvo elementais
Vos nusipirkę dvarą Meilė su Jordanu skubėjo į archyvą Vilniuje, nes labai rūpėjo sužinoti jo istoriją. Deja, pavyko išpešti tik nuotrupas.
„Dvarininko Koškulio palikuonių yra dvi atšakos, bet giminaičiai tarpusavyje nebendrauja, – žiniomis dalijasi M. Zaleckienė. – Vienos atšakos atstovas – vokietis advokatas, turintis šešis vaikus, buvo atvažiavęs į Jakiškius. Vėliau, laišku paprašius, jis atsiuntė turėtą vieną vienintelę dvaro nuotrauką.“
Su kita „barikadų puse“ santykiai nesimezga, nors labai norėtųsi. Mat jie turi daug nuotraukų, dokumentų ir galėtų nemažai dabartiniams dvaro savininkams papasakoti.
Meilė prisimena keistą istoriją. Dieną, kai ji viešėjo Vokietijoje ir lankė tenykščias pilis ir dvarus, į jos dvarą atvažiavo bendrauti nenorintys Koškuliai. Meilės mamai jie rodė pluoštą dokumentų, laiškų ir po kiek laiko išvyko. Kitą dieną žadėjo sugrįžti, bet duoto pažado iki šiol neištesėjo. Paskambinus jie vis dievagojasi: niekaip neranda laiko. Toks jų elgesys stebina ir glumina, taip pat verčia spėlioti, kokiais tikslais jie į Jakiškius, nešini dokumentais, buvo atkakę. Galbūt atgauti dvaro?
Tie kiti Koškuliai labai džiaugėsi, kad dvaras atiteko geriems žmonėms. Viešėdami lakstė po jį kaip išprotėję, daug fotografavosi ir vis kartojo, kad jiems čia be galo patinka būti.
Užsidirbo koldūnų fabrikėlyje
Meilė atvirai pasakoja, kaip įsigijo dvarą. Septynerius metus dirbo pusseserės vadovaujamame koldūnų fabrikėlyje. Jį uždarius, pradėjo galvoti, kur uždirbtus pinigus investuoti.
Dvarą, tapusį kultūros židiniu ir menininkų, vestuvininkų pamėgta vieta, parodė giminaitis. Jakiškių kaime Meilė niekuomet nebuvo buvusi, nors jis vos už keliolikos kilometrų nuo Joniškio, kuriame su šeima gyvena jau daug metų. Jakiškiais susižavėjo nė nepamačiusi dvaro pastato. Pasitikusios pušys vertė aikčioti ir kūrė aliuziją, kad netoliese pamatysi jūrą.
Iš tikro, netoliese teka Vilkiaušio upelis. O pušys matyti net ir sėdint portike – atvirame prieangyje su kolonomis. Čia nuo pat pavasario iki rudens Meilė su Jordanu pasitinka ir palydi saulę, geria kavą, pietauja. Ir laukia svečių – romantikų ir praeities mylėtojų, kuriuos senas dvaras ne baugina griuvėsiais, o įkvepia kūrybos mintims.
