Medžioklės instinktas ir geriausi Europos paukštšuniai

 (16)
Anglų seteris medžioja laukuose (F.Garanzini nuotr.)
Anglų seteris medžioja laukuose (F.Garanzini nuotr.)

Šunų grožio konkursai jau tapo įprastu gyvenimo reiškiniu, vis daugiau mūsų šalies šunų mylėtojų sėkmingai pasirodo tarptautinėse šunų parodose. Tačiau šunų darbinių, medžioklinių savybių varžybos mūsiškiams dažnai tebėra terra incognita. Todėl smagu, kad pasitaiko išimčių. Vienas iš jų – seterių ir pointerių gerbėjas Fabio Garanzini, gyvenantis Kaune.

Jis ne tik propaguoja aukštos klasės veislinius medžioklinius šunis, bet nuosekliai domisi medžioklinėmis jų savybėmis.

– Su savo augintiniais neseniai pasirodėte tarptautinėse medžioklinių šunų varžybose. Tik žodis pasirodyti, ko gero, nelabai tinka?

Taip, pasirodyti – tik maža dalis pastangų, kurias paukštšuniai demonstruoja varžybose. Mano šunys šį pavasarį patyrė tikrą maratoną: kovo 16-17 d. vyko Europos pointerių čempionatas, 18-19 d. buvo analogiškas anglų seterių čempionatas. Taip pat kovo 20-21 d. spėjome sudalyvauti „Europos taurėje (anglų veislės: seteriai ir pointeriai)“. Visos varžybos vyko Serbijoje, Nišo miesto apylinkėse.

– Kokius savo šunis vežėtės į varžybas?

Vežiausi seterį Radentis Milano ir pointerius Agata di Montale Serbo, Indio del Nocino. Esu visų trijų šunų savininkas ir treneris.

– Ar dažnai Europoje vyksta tokios šunų varžybos?

Varžybos vyksta kasmet, 2011-aisiais jas organizuos Belgijos kinologai. Serbijoje buvo labai palankios sąlygos, ten daug tinkamų žemės plotų, kuriuose gausiai gyvena kurapkos. Varžybų esmė – paukščių paieška dideliame plote, medžioklė be šautuvo, naudojamas tik garsinis pistoletas. Taigi šuo per ribotą laiką turi aptikti kurapkas, pageidautina kuo greičiau, po to atitinkama poza jis turi pranešti apie aptiktą laimikį.

– Kaip sekėsi jūsiškiams?

Europos seterių čempionate maniškis Radentis Milano abi dienas pasirodė gerai, bet pirmą dieną paliko su savo kompanija vieną kurapkų porą. Antrą dieną per 15 minučių (laiko maksimumas) nieko nerado, bet gavo teisę varžybų pabaigoje dar kartą pasirodyti.

– Kiek dalyvių susirenka į tokio lygio varžybas?

„Europos taurėje“ dalyvavo Italijos, Prancūzijos, Gibraltaro, Serbijos, Ispanijos, Graikijos, Bulgarijos, Lietuvos, Belgijos, Austrijos, Kipro, Monako kunigaikštystės, Danijos, Vokietijos, Šveicarijos atstovai, iš viso 15 šalių. Aš, kaip jau supratote, atstovavau ne Italijai, o Lietuvai. Kiekviena komanda daugiausia galėjo turėti 4 šunis, aš atsigabenau 3. Teisėjų brigada – Attimonelli iš Italijos, Nargaud iš Belgijos ir Ponireas iš Graikijos – buvo labai reikli.

– Ar tokios varžybos šunims – rimtas iššūkis?

Šunims tai ir sportinis azartas, ir instinktų prabudimas, ir talento demonstravimas. „Europos taurė“ vyksta nuo 1950 metų. Šios tradicijos labai senos, todėl kasmet susirenka vis stipresni, patyrę varžovai. Konkurencija auga. Šiųmetiniai rezultatai rodo tą pačią tendenciją: lyderiai sunkiai užleidžia pozicijas. Šiemet Europos taurę „nuskynė“ italų šunys, surinkę 4 taškus. Antri – Gibraltaro (3 tšk.), o treti – Graikijos atstovai (2 tšk.). Lietuva, tiksliau, aš su savo šunimis, drauge su Ispanija, Prancūzija, Šveicarija pelnėme po tašką.

Gaila, kad vyriausiasis teisėjas ne viską tiksliai pastebėjo. Mano pointerė Agata dirbo puikiai, aptikusi kurapką, ne vieną, o du kartus apie tai signalizavo. Jeigu tai būtų buvę pastebėta laiku, galėjome laimėti 3 vietą. O seteris Radentis Milano gavo įvertinimą „puikiai“ iškart po pirmojo bandymo, tai mane maloniai nustebino. Savo šunis galiu tik pagirti.

– O kas toliau?

Dabar gavome teisę organizuoti panašias varžybas ar Lietuvoje, ar kur nors kitur, viskas priklauso nuo pagrindinio organizatoriaus – Tarptautinės kinologų federacijos komisijos sprendimo.

Apėmė didelis noras tobulėti, vėl dalyvauti rimtose varžybose. Tikiuosi, kad artimiausioje ateityje Lietuvoje sukursime anglų seterių ir pointerių mylėtojų klubą, bus daugiau bendraminčių.

Kadangi sėkmingai atstovavome Lietuvai, dabar galime įtvirtinti teisę organizuoti čia paukštšunių darbinių savybių bandymus, treniruotes ir varžybas. Jūsų krašte pati gamta siūlo puikias sąlygas tokioms treniruotėms.

Bet man rūpi ne vien šunys. Daug svarbiau, kad augtų medžioklės kultūra ir keistųsi žmonių požiūris. Ir nereikia manyti, kad šunys sudrums paukščių ramybę ar kažkaip kitaip jiems pakenks. Atvirkščiai. Elgiantis civilizuotai, kurapkų ir kitų laukinių paukščių populiacija tikrai nenukentės.

– Fabio Garanzini, šunys ir Lietuva – nušvieskite šį „meilės trikampį“.

Lietuvoje aš nuo 2004-ųjų. Man buvo 20 metų, kai susirgau „anglų medžioklinių šunų liga“. Dabar 41-eri, o „ligos“ simptomai tik stiprėja. Turiu šunų veislyną „Amūras“, kuriame veisiu seterius ir pointerius. Iš viso laikau 18 veislinių šunų.  Manau, kad šunys, kaip ir žmonės, per savo gyvenimą gali pasiekti tam tikrų karjeros aukštumų. Parodos, medžioklė, vikrumo varžybos, lauko bandymai ir daugelis kitų sričių, kur seteriai ir pointeriai gali atskleisti gražiausias savo savybes, būtinai turi būti organizuojamos, nes šie šunys to verti.

Lietuvos kinologų draugija
 
16
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Istorijos

V. Masalskis: man svetimas bet koks skepsis (15)

2014 liepos mėn. 25 d. 00:01
V. Masalskis: man svetimas bet koks skepsis
L.Brundzos nuotr.
Mano mėgstamiausių spektaklių herojus, aktorius, režisierius, Nacionalinės premijos laureatas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros profesorius Valentinas Masalskis laikosi žodžio. Jis ne tik prisimena, kad mes susitarę susitikti, bet ir atvažiuoja gerokai anksčiau, sako, nemėgstąs vėluoti.

Iš aukštakulnių basučių į guminius batus – savo noru (5)

2014 liepos mėn. 24 d. 14:53
Iš aukštakulnių basučių į guminius batus – savo noru
Asmeninio archyvo nuotr.
„Niekas nesupranta, labai stebisi ir džiaugiasi, kaip žmogus iš miesto gali sumąstyti atvažiuoti gyventi į kaimą ir dar norėti dirbti tokį purviną darbą“, – apie savo „atostogas Rūgpienių kaime“ pasakoja kaunietė studentė Indrė, vasaros atostogoms pasirinkusi atokų Lumpėnų kaimą Pagėgių rajone.

Afrikoje laive–ligoninėje savanore dirbusi lietuvė: aš jį vadindavau 3 žvaigždučių viešbučiu (8)

2014 liepos mėn. 24 d. 12:39
Afrikoje laive–ligoninėje savanore dirbusi lietuvė: aš jį vadindavau 3 žvaigždučių viešbučiu
Asmeninio archyvo nuotr.
„Tai yra kruizinis laivas, kuriame gyvena 400 žmonių, daugiau kaip 40 skirtingų tautų... Aš laivą vadindavau trijų žvaigždučių viešbučiu: maistas yra įskaičiuotas į mokestį. Susimoki „crew fee“ ir tau nieko daugiau nebereikia daryti, nes viskuo aprūpinama laive: turi pastogę, turi maistą“, – gyvenimo laive–ligoninėje kasdienybę pasakoja 33 metų gydytoja–odontologė Dangyra Briedaitytė.

Tikra istorija: po kraupios avarijos netekęs regėjimo, dabar vyras daro tai, ko nepajėgia daugelis iš mūsų (54)

2014 liepos mėn. 22 d. 22:23
Tikra istorija: po kraupios avarijos netekęs regėjimo, dabar vyras daro tai, ko nepajėgia daugelis iš mūsų
Asmeninio archyvo nuotr.
Prieš septyniolika metų kraupioje avarijoje regėjimo netekęs Karolis Verbliugevičius galvojo, kad jo gyvenimas toliau bėgs kambaryje, vienatvėje, klausantis radijo ir laukiant, kas paduos arbatos puodelį ar pietų lėkštę. Karolis neįsivaizdavo, ką daugiau sugeba aklas žmogus.

Sukrečiančios istorijos: kaip gyvena žmonės su persodintais organais (4)

2014 liepos mėn. 21 d. 10:49
Vilniuje praūžęs tarptautinis renginys – XV Europos žmonių su persodintomis širdimis ir plaučiais sporto žaidynės – verčia aikčioti ir visko mačiusius. Kelias dienas čia varžęsi sportininkai visuomenei nori parodyti, kad gyvena visavertį gyvenimą: aktyviai sportuoja, kuria šeimas, augina vaikus.