Medžioklės instinktas ir geriausi Europos paukštšuniai

 (16)
Šunų grožio konkursai jau tapo įprastu gyvenimo reiškiniu, vis daugiau mūsų šalies šunų mylėtojų sėkmingai pasirodo tarptautinėse šunų parodose. Tačiau šunų darbinių, medžioklinių savybių varžybos mūsiškiams dažnai tebėra terra incognita. Todėl smagu, kad pasitaiko išimčių. Vienas iš jų – seterių ir pointerių gerbėjas Fabio Garanzini, gyvenantis Kaune.
Anglų seteris medžioja laukuose (F.Garanzini nuotr.)
Anglų seteris medžioja laukuose (F.Garanzini nuotr.)

Jis ne tik propaguoja aukštos klasės veislinius medžioklinius šunis, bet nuosekliai domisi medžioklinėmis jų savybėmis.

– Su savo augintiniais neseniai pasirodėte tarptautinėse medžioklinių šunų varžybose. Tik žodis pasirodyti, ko gero, nelabai tinka?

Taip, pasirodyti – tik maža dalis pastangų, kurias paukštšuniai demonstruoja varžybose. Mano šunys šį pavasarį patyrė tikrą maratoną: kovo 16-17 d. vyko Europos pointerių čempionatas, 18-19 d. buvo analogiškas anglų seterių čempionatas. Taip pat kovo 20-21 d. spėjome sudalyvauti „Europos taurėje (anglų veislės: seteriai ir pointeriai)“. Visos varžybos vyko Serbijoje, Nišo miesto apylinkėse.

– Kokius savo šunis vežėtės į varžybas?

Vežiausi seterį Radentis Milano ir pointerius Agata di Montale Serbo, Indio del Nocino. Esu visų trijų šunų savininkas ir treneris.

– Ar dažnai Europoje vyksta tokios šunų varžybos?

Varžybos vyksta kasmet, 2011-aisiais jas organizuos Belgijos kinologai. Serbijoje buvo labai palankios sąlygos, ten daug tinkamų žemės plotų, kuriuose gausiai gyvena kurapkos. Varžybų esmė – paukščių paieška dideliame plote, medžioklė be šautuvo, naudojamas tik garsinis pistoletas. Taigi šuo per ribotą laiką turi aptikti kurapkas, pageidautina kuo greičiau, po to atitinkama poza jis turi pranešti apie aptiktą laimikį.

– Kaip sekėsi jūsiškiams?

Europos seterių čempionate maniškis Radentis Milano abi dienas pasirodė gerai, bet pirmą dieną paliko su savo kompanija vieną kurapkų porą. Antrą dieną per 15 minučių (laiko maksimumas) nieko nerado, bet gavo teisę varžybų pabaigoje dar kartą pasirodyti.

– Kiek dalyvių susirenka į tokio lygio varžybas?

„Europos taurėje“ dalyvavo Italijos, Prancūzijos, Gibraltaro, Serbijos, Ispanijos, Graikijos, Bulgarijos, Lietuvos, Belgijos, Austrijos, Kipro, Monako kunigaikštystės, Danijos, Vokietijos, Šveicarijos atstovai, iš viso 15 šalių. Aš, kaip jau supratote, atstovavau ne Italijai, o Lietuvai. Kiekviena komanda daugiausia galėjo turėti 4 šunis, aš atsigabenau 3. Teisėjų brigada – Attimonelli iš Italijos, Nargaud iš Belgijos ir Ponireas iš Graikijos – buvo labai reikli.

– Ar tokios varžybos šunims – rimtas iššūkis?

Šunims tai ir sportinis azartas, ir instinktų prabudimas, ir talento demonstravimas. „Europos taurė“ vyksta nuo 1950 metų. Šios tradicijos labai senos, todėl kasmet susirenka vis stipresni, patyrę varžovai. Konkurencija auga. Šiųmetiniai rezultatai rodo tą pačią tendenciją: lyderiai sunkiai užleidžia pozicijas. Šiemet Europos taurę „nuskynė“ italų šunys, surinkę 4 taškus. Antri – Gibraltaro (3 tšk.), o treti – Graikijos atstovai (2 tšk.). Lietuva, tiksliau, aš su savo šunimis, drauge su Ispanija, Prancūzija, Šveicarija pelnėme po tašką.

Gaila, kad vyriausiasis teisėjas ne viską tiksliai pastebėjo. Mano pointerė Agata dirbo puikiai, aptikusi kurapką, ne vieną, o du kartus apie tai signalizavo. Jeigu tai būtų buvę pastebėta laiku, galėjome laimėti 3 vietą. O seteris Radentis Milano gavo įvertinimą „puikiai“ iškart po pirmojo bandymo, tai mane maloniai nustebino. Savo šunis galiu tik pagirti.

– O kas toliau?

Dabar gavome teisę organizuoti panašias varžybas ar Lietuvoje, ar kur nors kitur, viskas priklauso nuo pagrindinio organizatoriaus – Tarptautinės kinologų federacijos komisijos sprendimo.

Apėmė didelis noras tobulėti, vėl dalyvauti rimtose varžybose. Tikiuosi, kad artimiausioje ateityje Lietuvoje sukursime anglų seterių ir pointerių mylėtojų klubą, bus daugiau bendraminčių.

Kadangi sėkmingai atstovavome Lietuvai, dabar galime įtvirtinti teisę organizuoti čia paukštšunių darbinių savybių bandymus, treniruotes ir varžybas. Jūsų krašte pati gamta siūlo puikias sąlygas tokioms treniruotėms.

Bet man rūpi ne vien šunys. Daug svarbiau, kad augtų medžioklės kultūra ir keistųsi žmonių požiūris. Ir nereikia manyti, kad šunys sudrums paukščių ramybę ar kažkaip kitaip jiems pakenks. Atvirkščiai. Elgiantis civilizuotai, kurapkų ir kitų laukinių paukščių populiacija tikrai nenukentės.

– Fabio Garanzini, šunys ir Lietuva – nušvieskite šį „meilės trikampį“.

Lietuvoje aš nuo 2004-ųjų. Man buvo 20 metų, kai susirgau „anglų medžioklinių šunų liga“. Dabar 41-eri, o „ligos“ simptomai tik stiprėja. Turiu šunų veislyną „Amūras“, kuriame veisiu seterius ir pointerius. Iš viso laikau 18 veislinių šunų.  Manau, kad šunys, kaip ir žmonės, per savo gyvenimą gali pasiekti tam tikrų karjeros aukštumų. Parodos, medžioklė, vikrumo varžybos, lauko bandymai ir daugelis kitų sričių, kur seteriai ir pointeriai gali atskleisti gražiausias savo savybes, būtinai turi būti organizuojamos, nes šie šunys to verti.

Lietuvos kinologų draugija
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Istorijos

Ar galima kalbėti apie karą su humoru? (8)

Turbūt daugelis sakytų, kad bepigu tam, kas pats nepatyrė. Tačiau juodojo humoro romano apie karą „22-oji išlyga“ (leidykla „Sofoklis“, 2015) autorius Josephas Helleris būdamas devyniolikos įstojo į Jungtinių Amerikos Valstijų oro pajėgas. 1944-aisiais atliko 60 kovinių misijų Pietų Europoje.

Eglė Jackaitė išdavė savo laimės ir grožio receptus (19)

Aktorė Eglė Jackaitė (41) darbo trūkumu skųstis negali: vasarą praleido filmavimuose, netrukus į jos paskaitas ims rinktis studentai, o kur dar teatras... Nepaisant spartaus gyvenimo tempo, moteris daug dėmesio skiria sportui, sveikai mitybai ir, be abejonės, didžiausiam turtui, kaip ji pati sako, – sūnums.

Mįslingu slapyvardžiu Freya Alley pasivadinusi Londone gyvenanti lietuvė dainininkė: nereikia bijoti svajonių (14)

„Gyveni tik vieną kartą, o gyvenimas trumpas. Atrodo tiek daug visko priešaky, bet kiek jau daug praėjo... Žinoma, yra faktorių, tokių, kaip vieta, kur gimei, šeima, kurią kažkas nulėmė, aplinkybių, kurių nepakeisi, tačiau pats taip pat labai daug ką gali pakeisti. Bent jau pabandyti. Aš gyvenu vieną kartą ir kaip aš noriu nugyventi savo gyvenimą? Ar aš noriu tiesiog plaukti pasroviui, ar aš noriu kažką keisti, ar aš noriu būti turtingas, ar aš noriu turėti įdomų darbą, ar vaikų, gal noriu keliauti, šokti, ar dar kažko? Gyveni tik vieną kartą, tad siek svajonių, nes vėliau progų nebebus“, - tvirtai įsitikinusi FREYA ALLEY.

Rūpestinga istorinė pora: nemylėjo, bet slėpė vienas kito meilužius

Margaritos Valua, iš literatūros žinomos kaip karalienė Margo, gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Nuo pat mažens jai teko susitaikyti su despotiška motina ir rūmų intrigomis. Puikiai išsilavinusi karalienė visada pasisakė už moterų teisę rinktis ir pati siekė tapti nepriklausoma, tačiau nuoširdžiai mylima moterimi.

Viena pėsčiomis 900 km: moteris, kuri nebijo nieko ir imasi visko (58)

Monika Budinatė nieko nebijo ir imasi visko – taip bent atrodo iš šalies. Tatuiruotėmis vis besipuošiančiai Vilniaus rašytojai yra vieni niekai nubėgti dešimt kilometrų sningant, parašyti humoristinį scenarijų televizijos laidai ar vienai kažkur Ispanijoje nupėdinti devynis šimtus kilometrų. Tiesa, laisvalaikiu ją dar galima pamatyti sėdinčią baleto repeticijų užkulisiuose, o interviu metu moteris sakė kaip tik besiruošianti šuoliui su parašiutu...