Medžioklės instinktas ir geriausi Europos paukštšuniai

 (16)
Šunų grožio konkursai jau tapo įprastu gyvenimo reiškiniu, vis daugiau mūsų šalies šunų mylėtojų sėkmingai pasirodo tarptautinėse šunų parodose. Tačiau šunų darbinių, medžioklinių savybių varžybos mūsiškiams dažnai tebėra terra incognita. Todėl smagu, kad pasitaiko išimčių. Vienas iš jų – seterių ir pointerių gerbėjas Fabio Garanzini, gyvenantis Kaune.
Anglų seteris medžioja laukuose (F.Garanzini nuotr.)
Anglų seteris medžioja laukuose (F.Garanzini nuotr.)

Jis ne tik propaguoja aukštos klasės veislinius medžioklinius šunis, bet nuosekliai domisi medžioklinėmis jų savybėmis.

– Su savo augintiniais neseniai pasirodėte tarptautinėse medžioklinių šunų varžybose. Tik žodis pasirodyti, ko gero, nelabai tinka?

Taip, pasirodyti – tik maža dalis pastangų, kurias paukštšuniai demonstruoja varžybose. Mano šunys šį pavasarį patyrė tikrą maratoną: kovo 16-17 d. vyko Europos pointerių čempionatas, 18-19 d. buvo analogiškas anglų seterių čempionatas. Taip pat kovo 20-21 d. spėjome sudalyvauti „Europos taurėje (anglų veislės: seteriai ir pointeriai)“. Visos varžybos vyko Serbijoje, Nišo miesto apylinkėse.

– Kokius savo šunis vežėtės į varžybas?

Vežiausi seterį Radentis Milano ir pointerius Agata di Montale Serbo, Indio del Nocino. Esu visų trijų šunų savininkas ir treneris.

– Ar dažnai Europoje vyksta tokios šunų varžybos?

Varžybos vyksta kasmet, 2011-aisiais jas organizuos Belgijos kinologai. Serbijoje buvo labai palankios sąlygos, ten daug tinkamų žemės plotų, kuriuose gausiai gyvena kurapkos. Varžybų esmė – paukščių paieška dideliame plote, medžioklė be šautuvo, naudojamas tik garsinis pistoletas. Taigi šuo per ribotą laiką turi aptikti kurapkas, pageidautina kuo greičiau, po to atitinkama poza jis turi pranešti apie aptiktą laimikį.

– Kaip sekėsi jūsiškiams?

Europos seterių čempionate maniškis Radentis Milano abi dienas pasirodė gerai, bet pirmą dieną paliko su savo kompanija vieną kurapkų porą. Antrą dieną per 15 minučių (laiko maksimumas) nieko nerado, bet gavo teisę varžybų pabaigoje dar kartą pasirodyti.

– Kiek dalyvių susirenka į tokio lygio varžybas?

„Europos taurėje“ dalyvavo Italijos, Prancūzijos, Gibraltaro, Serbijos, Ispanijos, Graikijos, Bulgarijos, Lietuvos, Belgijos, Austrijos, Kipro, Monako kunigaikštystės, Danijos, Vokietijos, Šveicarijos atstovai, iš viso 15 šalių. Aš, kaip jau supratote, atstovavau ne Italijai, o Lietuvai. Kiekviena komanda daugiausia galėjo turėti 4 šunis, aš atsigabenau 3. Teisėjų brigada – Attimonelli iš Italijos, Nargaud iš Belgijos ir Ponireas iš Graikijos – buvo labai reikli.

– Ar tokios varžybos šunims – rimtas iššūkis?

Šunims tai ir sportinis azartas, ir instinktų prabudimas, ir talento demonstravimas. „Europos taurė“ vyksta nuo 1950 metų. Šios tradicijos labai senos, todėl kasmet susirenka vis stipresni, patyrę varžovai. Konkurencija auga. Šiųmetiniai rezultatai rodo tą pačią tendenciją: lyderiai sunkiai užleidžia pozicijas. Šiemet Europos taurę „nuskynė“ italų šunys, surinkę 4 taškus. Antri – Gibraltaro (3 tšk.), o treti – Graikijos atstovai (2 tšk.). Lietuva, tiksliau, aš su savo šunimis, drauge su Ispanija, Prancūzija, Šveicarija pelnėme po tašką.

Gaila, kad vyriausiasis teisėjas ne viską tiksliai pastebėjo. Mano pointerė Agata dirbo puikiai, aptikusi kurapką, ne vieną, o du kartus apie tai signalizavo. Jeigu tai būtų buvę pastebėta laiku, galėjome laimėti 3 vietą. O seteris Radentis Milano gavo įvertinimą „puikiai“ iškart po pirmojo bandymo, tai mane maloniai nustebino. Savo šunis galiu tik pagirti.

– O kas toliau?

Dabar gavome teisę organizuoti panašias varžybas ar Lietuvoje, ar kur nors kitur, viskas priklauso nuo pagrindinio organizatoriaus – Tarptautinės kinologų federacijos komisijos sprendimo.

Apėmė didelis noras tobulėti, vėl dalyvauti rimtose varžybose. Tikiuosi, kad artimiausioje ateityje Lietuvoje sukursime anglų seterių ir pointerių mylėtojų klubą, bus daugiau bendraminčių.

Kadangi sėkmingai atstovavome Lietuvai, dabar galime įtvirtinti teisę organizuoti čia paukštšunių darbinių savybių bandymus, treniruotes ir varžybas. Jūsų krašte pati gamta siūlo puikias sąlygas tokioms treniruotėms.

Bet man rūpi ne vien šunys. Daug svarbiau, kad augtų medžioklės kultūra ir keistųsi žmonių požiūris. Ir nereikia manyti, kad šunys sudrums paukščių ramybę ar kažkaip kitaip jiems pakenks. Atvirkščiai. Elgiantis civilizuotai, kurapkų ir kitų laukinių paukščių populiacija tikrai nenukentės.

– Fabio Garanzini, šunys ir Lietuva – nušvieskite šį „meilės trikampį“.

Lietuvoje aš nuo 2004-ųjų. Man buvo 20 metų, kai susirgau „anglų medžioklinių šunų liga“. Dabar 41-eri, o „ligos“ simptomai tik stiprėja. Turiu šunų veislyną „Amūras“, kuriame veisiu seterius ir pointerius. Iš viso laikau 18 veislinių šunų.  Manau, kad šunys, kaip ir žmonės, per savo gyvenimą gali pasiekti tam tikrų karjeros aukštumų. Parodos, medžioklė, vikrumo varžybos, lauko bandymai ir daugelis kitų sričių, kur seteriai ir pointeriai gali atskleisti gražiausias savo savybes, būtinai turi būti organizuojamos, nes šie šunys to verti.

Lietuvos kinologų draugija
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Istorijos

Senovinės šermenų tradicijos: šarvojimas, kiaulės pjovimas ir rožančius (11)

Kos­mo­po­li­tiš­ka­me ta­pu­sia­me lie­tu­vių gy­ve­ni­me jau ir mir­tis tu­ri var­to­to­jiš­ką pa­vi­da­lą. Net kuk­lių lai­do­tu­vių kai­na per­ko­pia tūks­tan­tį eu­rų. O ir at­si­svei­ki­ni­mas su mi­ru­siuo­ju ne toks liūd­nas.

Žirgų „mama” svajoja apie baltą žirgą

„Žir­gai – pa­tys nuo­sta­biau­si gy­vū­nai“, – mums kal­ban­tis toks tei­gi­nys iš Bri­gi­tos Po­cie­nės lū­pų iš­sprūs­ta ne kar­tą, o ži­ban­čios akys iš­duo­da, kad mo­te­ris nė tru­pu­čio ne­abe­jo­ja šiais žo­džiais. Jos pa­rei­gas api­bū­din­ti sun­ku, tad juo­kau­ja: „Esu nuo­ty­kių par­ke „Tar­za­ni­ja“ gy­ve­nan­čių žir­gų ma­ma.“ Ant smul­kių pe­čių krin­ta žir­gų prie­žiū­ra, pra­mo­gos su žir­gais tu­ris­tams ir jo­ji­mo pa­mo­kos jau­no­sioms rai­te­lėms, bet vi­sa tai dar­bai, ku­rie B.Po­cie­nei lyg ho­bis.

Įdomybės apie juoką: kodėl juokiamės mes ir kodėl – gyvūnai?

Juokas - tarsi atgaiva sielai. Jis suteikia gyvenimui ryškių spalvų. Kaip teigė žymus amerikiečių poetas Robertas Frostas, negalėdami juoktis, išprotėtume. Ne veltui sakoma, kad juokas – vaistas nuo visų ligų. Tačiau kokia tikroji jo prasmė? Juk juokiasi ne tik žmonės, bet ir kai kurie gyvūnai...

Lietuvės atradimai: išmoko būti laiminga ir atsikratė sunkių ligų (18)

Ar įmanoma šiuolaikiniam žmogui atrasti ramybę ir atsipalaidavimą? Dažnai apie tai susimąstoma stebint nuolat skubančius, išsigandusius, sveikatos negalavimų užkluptus mylimus žmones. Miesto šurmulys, įtemptas darbas, vienišumas kuria nuolatinę įtampą ir stresą.

Ugnies tramdytojai: kodėl jie nenudega ir kaip iš to pragyvena? (1)

Ugnies šou Lietuvoje tapo populiariu šventės finaliniu akcentu – be to jau nebeįsivaizduojame miesto renginių, viešų festivalių ar asmeninių progų. Tačiau žiūrovas mato tik patį pasirodymą – etapą, kai jau viskas paruošta ir kruopščiai atidirbta.