Nuo filmų ir serialų...
— Marijau, šiandien jūs — populiarus TV laidų vedėjas, tačiau taip buvo ne visada. Kaip prasidėjo jūsų kelias?
Baigęs VU bakalauro studijas ieškojau darbo. Tiesa, tuomet jau garsinau reklamas, tačiau nuolatinio mane dominančio darbo neturėjau. Kažkaip netyčia, vieną dieną žiūrėdamas televizorių, pamačiau bėgančią eilutę, kuri skelbė, kad „Baltijos“ televizija ieško filmų ir serialų garsintojo. Jaunatviško naivumo turėjau daug — ėmiau ir paskambinau nurodytu telefono numeriu.
— Ir jus priėmė?
Taip. Tai ir buvo mano pirmasis darbas televizijoje — pati pradžia.
— Ar tuo metu „draugavote“ su kalbos kultūra, turėjote tokią išlavintą dikciją?
Ne, ką jūs... Viskas atėjo su laiku. Kai pradėjau garsinti filmus, ėmiau tobulintis: gilinausi į kalbos dalykus, mokiausi taisyklingai kalbėti, raiškiai skaityti.
Pirmasis spyris man buvo tada, kai garso režisierius pasakė, kad netaisyklingai sukirčiavau žodį. Susimąsčiau: jei jis žino, kaip reikia sakyti, kodėl aš — garsintojas — to nežinau? Taip pamažu ėmiau prisiminti tuos dalykus, kuriuos mokiausi dar mokykloje ir kurie, kaip parodė gyvenimas, tapo mano profesinio kelio dalimi.
— Ar prisimenate, kada pirmąsyk išgirdote savo balsą iš šalies?
Taip, tai buvo Lietuvos krepšinio lygos reklama. Keistas jausmas. Kodėl? Man pačiam mano balsas skambėjo labai neįprastai. Garso režisierius tuomet pasakė, kad jaučiasi, jog aš esu vilniškis. Tariau „Lietuvos krepšyyynio lyga“.
— Žiūrovai įtariai žiūri į filmų garsintojus — pastebi netikslumus, klaideles?
Be to, nėra vieno vienintelio būdo, kaip taisyklingai garsinti filmus. Žinote, kiek žiūrovų, tiek nuomonių: vieni nori teatrališkumo su ryškiomis emocijomis ir balso drebinimu, kiti mano, kad tai tik trukdo. Aš pritariu pastariesiems. Manau, pats žiūrovas turi nuspręsti, kokias emocijas sudės į filmą, kaip jį įsivaizduos. Garsintojas neturi trukdyti žiūrėti filmo.
— Koks geriausias įvertinimas garsintojui?
Geriausias įvertinimas būna tada, kai pažiūrėjęs filmą žmogus neprisimena, ar tai buvo vertimas su įgarsinimu, ar originali kalba. Tuomet žiūrovai priima filmo turinį, o tai, manau, svarbiausia.
— Per nepriklausomybės metus labai pakito filmų garsinimas — nuo „geležinio“ vyriško balso, garsinusio ir moteris, ir vyrus, iki profesionalaus garsinimo, kurio žiūrovas beveik nepastebi.
Lietuviai neturi ilgamečių garsinimo tradicijų. Ir dabar nėra garsinama, kai garsintojas „pataiko į lūpas“. Be to, ir „Santa Barbaros“ laikai praėjo, kai prie vieno serialo dirbo penki garsintojai. Šiuo metu geriausiu atveju filmą garsina dviese.
Žarstė pinigus
— Po „Ryto rato“ jūsų laukė ilgas „Teleloto“ maratonas. Dosniai dalijote pinigus?
Dalijau juos daugiau nei šešerius metus. Buvo įdomu: bendravau su skirtingais žmonėmis, skatinau jų azartą. Žaidžiau kartu su jais, palaikiau juos. Kaskart buvo malonu, kai dalyviai laimėdavo. Jei jiems nepavykdavo, man būdavo jų gaila.
— Ar yra tekę išgirsti priekaištų, patekti į kuriozines situacijas?
Priekaištų negirdėjau: lietuviai — kuklūs žmonės, į akis nesako. O štai kuriozų pakako.
Vienas žmogus — paprastas lietuvių ūkininkas — atvyko į Vilnių iš pajūrio, susirado mano tėvus, vėliau — mane ir sako: „Pone, aš jums garantuoju išlaikymą: mėsą, kiaušinius, daržoves, o jūs man padėkite laimėti.“ Jis visą verslo planą buvo sumąstęs, ką darys po to, kai mano dėka laimės. Be to, jis tuo šventai tikėjo.
O man buvo taip nesmagu... Juk jis tiki, kad galiu padėti, kad praturtės, ims plėsti ūkį, viską apskaičiavo iki smulkmenų, kiek ir ko jam reikės, įsidrąsino, atėjo iki manęs. O kuo aš galiu jam padėti? Niekuo. Tik tas žmogelis manimi nepatikėjo. Išeidamas dar pridūrė: „Na, jūs bent pagalvokite.“
— Ar tuo metu ir daugiau žmonių prašė jūsų padėti laimėti, atpažindavo gatvėje, užkalbindavo?
Dažniau vaikai. Vis sakydavo: „Čia tas, iš „Teleloto“. Tiesa, Sigutį Jačėną vadindavo Skambučiu, tad man dar pasisekė.
Savo vietoje
— Išbandęs savo jėgas komercinėse televizijose, atėjote į nacionalinę. Šiuo metu esate „Panoramos“ veidas. Ar tai ir yra tas darbas, kurį norėtumėte dirbti visą gyvenimą?
Manau, taip. Labai gerai jaučiuosi darydamas tai, ką darau.
— Kuo šis darbas kitoks?
Jaučiuosi labai stabiliai. Dirbame kas antrą savaitę — puikus grafikas. Per tą savaitę, kai nedirbu, pasiilgstu televizijos, tačiau spėju nuveikti daugybę darbų namuose, pabūnu su artimaisiais, pabendrauju, pažaidžiu su vaikais. O kai ateina darbo pirmadienis, man irgi būna smagu. Džiaugiuosi, kad galėsiu kibti į darbą, būti žinių sūkuryje. Labai smagus jausmas.
— Esate karjeristas?
Jokiu būdu ne. Man tik patinka mano darbas ir labai noriu jį gerai atlikti. Tačiau tikrai esu fatalistas. Kartais atrodo, kad kažkas sudėlioja mano likimo vingius taip, kaip turi būti, — tai nuo manęs nepriklauso. Aš tik gyvenu savo gyvenimą, priimu jo iššūkius, dirbu savo darbą ir stengiuosi tobulėti.
— Žinias stebite ir ne darbo savaitę?
Taip. Ir ne tik stengiuosi pamatyti tai, kaip sekasi kolegoms iš LTV, bet ir pasižiūriu kitų televizijų naujienas. Atsirado keista trauka naujienoms. Be to, tapau kritiškesnis gaunamai informacijai — mūsų žinių tarnybos žmonės daug ko išmokė. Su laiku kitaip imi vertinti ir suvokti gaunamą informaciją. Žinios tapo nebe darbu, o gyvenimu, ir man tai labai patinka.