Nuo pat pirmojo milžiniško pasisekimo sulaukusio romano „Džiaugsmo ir sėkmės klubas“ („The Joy Luck Club“, 1989) rašytoja savo romanuose („The Kitchen God‘s Wife“, 1991, „The Bonesetter‘s Daughter“, 2001, „Rules for Virgins, 2011, ir kt.) pasakoja moterų, kinių ir amerikiečių, gyvenimo istorijas, ypač daug dėmesio skirdama motinos ir dukters santykiams.
Jau pirmame bestseleriu tapusiame romane „The Joy Luck Club“ Amy Tan atsigręžė į savo šeimos moterų istoriją. Naujausiame romane „Malonumų rūmai“ ji tęsia šią temą, šį kartą grįždama prie pačių giminės ištakų. Romanas, kurio veiksmas rutuliojasi XX a. pradžioje prabangiuose Šanchajaus kurtizanių namuose, rašytojos galvoje ėmė dėliotis, kai ji, aptikusi seną istorinę nuotrauką, ėmė įtarti, kad jos močiutė galėjo būti kurtizanė.
„Malonumų rūmai“ – tai pasakojimas apie Lulu, prabangių kurtizanių namų savininkę, ir jos dukterį Violetą, kuri vėliau pati priversta tapti kurtizane.
- Kiek žinau, Jūs buvote pradėjusi rašyti kitą romaną, bet aptikote nuotrauką, priminusią Jums močiutę...
- Nuotrauką pamačiau Azijos meno muziejuje, knygoje „Dešimt Šanchajaus gražuolių, 1910“. Penkios iš moterų buvo apsirengusios labai panašiai kaip mano močiutė vienoje iš mano mėgstamiausių šeimos saugomų nuotraukų. Ta apranga išskirtinė – drabužiai labai prigludę, išsiuvinėtos kepuraitės, aukštos apykaklės. Plaukai sušukuoti atgal ir taip tvirtai surišti, kad tempia akių kampučius.
Buvau priblokšta. Norėdama išsiaiškinti, ar tikrai mano močiutė galėjo būti kurtizanė, susisiekiau su trimis mokslininkais. Jie pasakė, kad iškalbingiausias faktas šioje istorijoje – studija, kurioje daryta nuotrauka, mat paprastos moterys į vakariečių fotografų studijas tais laikasi išvis neužsukdavo.
Aš ir dabar nesu visiškai tikra, ar mano močiutė buvo kurtizanė, ir niekada jau šito nesužinosiu. Bet tai privertė dar kartą perkratyti galvoje viską, ką apie ją pasakojo mano motina, ėmiau galvoti, ką mama galėjo iš jos paveldėti. Ir į save kitaip pažvelgiau, juk ir aš kažką perėmiau iš šitos giminės atšakos. Tada pamėginau įsivaizduoti, koks buvo gyvenimas kurtizanių namuose, kokią įtaką tai galėjo daryti mano močiutės charakteriui, pasaulėžiūrai.
- Ką žinote apie savo močiutę, apie jos jaunystę?
- Ji nusižudė 1925 metais, man dar negimus. Man pasakodavo, kad vaikystėje ji buvo labai lepinama, tėvai nenorėjo, kad ji paliktų namus. Ištekėjo vėlai, sulaukusi dvidešimt ketverių. Jos vyras buvo išsilavinęs žmogus, tačiau mirė per 1919-ųjų ispaniškojo gripo epidemiją. Močiutė buvo pirmoji jo žmona, ji liko našlauti su dviem vaikais, mano mama buvo jaunėlė. Gyveno pas savo brolį. Bet paskui buvo išprievartauta ir priversta tapti turtingo vyro sugulove. Man pasakojo tokią istoriją. Bet pradėjusi labiau domėtis jos gyvenimu, išsiaiškinau kai ką kita.
Pasirodo, ji buvo ne pirmoji savo vyro žmona, nors man tai nuolat pabrėždavo. Ji buvo antroji, tad iš esmės jau tada buvo sugulovė. Jos vyras buvo labai neturtingas, neturėjo darbo, todėl močiutei, dar jam gyvam esant, teko kraustytis gyventi pas brolį. Ir taip toliau. Man pasidarė smalsu, kiek tose istorijose yra tiesos.
- Kas, Jūsų manymų, iš tikrųjų nutiko?
- Man regis, gyvenimas tiesiog susiklostė taip, kad ji tapo kurtizane. Kartais dėl įvairių priežasčių net pasiturinčios šeimos per vieną naktį prarasdavo viską. Akivaizdu, kad jos šeima nuskurdo – našlės, našlaičiai ir panašūs nelaimėliai tuo laiku iš nieko negalėjo tikėtis pagalbos. Galėjo būti ir taip, kad taupusis brolis dėl kokių nors priežasčių davė jai pinigų prabangiems drabužiams ir sumokėjo nuotrauką, bet tai vargiai tikėtina. Ko gero, ji ištekėjo taip vėlai todėl, kad baigtų kurtizanės karjerą. Dauguma kurtizanių pasitraukia sulaukusios dvidešimt dvejų.
Ką tais laikais Kinijoje reiškė būti kurtizane? Romano pradžioje Lulu sako: „Tai ne prostitučių namai.“ Ji akcentuoja su seksu nesusijusius malonumus, kurie čia laukia vyrų.
- Bet iš Violetos pasakojimų aišku, kad tai vis dėlto buvo viešnamis. Kita vertus, Lulu ne kartą pabrėžia, kad tai aukščiausios klasės kurtizanių namai, pranokstantys panašias įstaigas. Ar galėtumėte paaiškinti plačiau?
- XIX amžiaus viduryje viešnamiai dar buvo vadinami „dainų namais“ (singsong houses), o kurtizanės puikiai išmanė muziką, buvo tikros profesionalės. Jas net vadindavo „maestro“. Šis žodis nebuvo pamirštas ir tada, kai sekso paslaugos tapo svarbesnės už muziką. XIX amžiaus viduryje klientai nebūtinai tikėdavosi sekso. Pirmaisiais XX amžiaus metais jau buvo laukiama, kad po ilgo asistavimo kurtizanė išsirinks patikusi vyrą ir įsileis į savo buduarą pabendrauti intymiau.
Seksualinių paslaugų reikšmė vis augo, bet ilgą laiką kurtizanės vis dar galėdavo išsirinkti vieną iš jai asistuojančių vyrų. Todėl Lulu ir pabrėžia, kad tai ne viešnamis. Net Violeta sako, kad čia negalima ateiti, bakstelėti pirštu į norimą merginą ir tikėtis jos paslaugų. Tai buvo aukščiausios klasės kurtizanių namai.
Prastesniuose viešnamiuose asistavimas trukdavo daug trumpiau. Kartais užtekdavo vieno vakaro. Bet metams bėgant merginimo laikas trumpėjo. Be abejo, ir prastesnių viešnamių aplinka, baldai nė iš tolo neprilygo prestižiniams kurtizanių namams. Dar žemesnio lygio buvo vadinamieji „opium flower“ namai, čia buvo galima parūkyti opijaus, paskui šiek tiek primokėjus pasimėgauti seksu.
Dar žemiau – gatvės prostitutės ir tos, kurios dirbo varganiausiuose viešnamiuose. Ir visai dugne – sekso vergės, jomis dažniausiai tapdavo jaunos mergaitės, verčiamos dirbti gatvėje ir aptarnauti apie 20 klientų per dieną. Kartais jos tiesiog gulėdavo pašiūrėse ant nugaros, o vyrai eidavo vienas paskui kitą.
Visų jų gyvenimas buvo baisus. Juk ir moterys iš aukščiausios klasės kurtizanių namų galiausiai atsidurdavo tose mirties pašiūrėse – toks procesas, jis niekada nesustoja. Jei dirbdama prestižiniuose namuose nerandi galimybės ištrūkti iš šito rato, pamažu leidiesi vis žemiau. Daugybė labai garsių kurtizanių baigdavo savo gyvenimą gatvėje. Dažniausiai jos tapdavo priklausomos nuo narkotikų, netekdavo grožio, prarasdavo įgūdžius, nebelikdavo ir gerbėjų, kurie mokėdavo joms pinigus ir dovanodavo dovanas.
- Ar asistavimas, apie kurį kalbate, tebuvo formalumas, būtina įžanga, verslo dalis, ar jis reiškė ką nors daugiau?
- Galima sakyti, tokios buvo etiketo taisyklės. Jų nepaisantys – iš nežinojimo arba kvailumo – būdavo labai nemėgstami. Bėda ta, kad vienai kurtizanei galėdavo asistuoti keli gerbėjai, o ji išsirinkdavo vieną. Ir nebūtinai atnešusį daugiausia dovanų – rinkdavosi tą, kuris jai atrodydavo žaviausias ar linksmiausias. Todėl kai kurie vyrai skųsdavosi, jausdavosi apgauti.
Tai buvo verslas, bet verslo taisykles buvo galima laisvai interpretuoti. Mergaitės juk būdavo labai jaunos – keturiolikmetės, penkiolikmetės, šešiolikmetės – tad nelabai supratingos. Išmintingesnės, suprasdamos, kad tai verslas, ir norėdamos būti populiarios, žaisdavo pagal taisykles, rinkdavosi ne tik savo favoritus.
Turbūt reikėtų pabrėžti, kad to meto Kinijoje jaunų moterų galimybės buvo labai ribotos. Tos merginos nelabai turėjo iš ko rinktis.
Galimybė dažnai būdavo tik viena – tapti kieno nors sugulove arba žmona. Kitos išeities tame plaštakių pasaulyje atsidūrusi moteris neturėjo. Tapti sugulove – geidžiamiausia išeitis. Arba tapti garsia muzikante ir aktore, nors to pasiekti joms būdavo beveik neįmanoma.
Anksčiau ar vėliau kurtizanė atsidurdavo aklagatvyje. Iš pradžių žavus romantiškas gyvenimas, – džiaugsmas atsidūrus gražiame pasaulyje, o ne gatvėje. Tas moteris supdavo prabanga, jos būdavo lyg kino žvaigždės. Jos važiuodavo Šanchajaus gatvėmis, o mokinukės žiūrėdavo ir kone alpdavo iš susižavėjimo. Jos vilkėdavo madingiausiais drabužiais, jas kviesdavo į viešus miesto renginius. Tačiau kurtizanės nebuvo vertinamos ir gerbiamos taip, kaip padorios visuomenės narės.
- Ar įsivaizduojate, kaip šitame pasaulyje galėjo klostytis Jūsų močiutės gyvenimas?
- Ji buvo sugulovė, o sugulovė irgi neprilygsta žmonai. Ji kankinosi, nes ne savo valia ja tapo. Aplinkybės, kuriose atsiduriame, kad ir ne savo valia, kuria mus tokius, kokie esame. Be abejo, yra prigimtis ir panašiai, bet svarbu ir auklėjimas, ir aplinkybės. Mane labiausiai domina aplinkybės, į kurias patenkam ne savo noru. Mums skirtas tam tikras likimas – ar priešinamės jam, ar susitaikome? Štai kodėl man pasirodė įdomus šių moterų pasaulis – ne dėl išorinio spindesio ar socialinės hierarchijos. Iš tiesų jos turėjo daugiau laisvės nei bet kuri kita visuomenės grupė to meto Šanchajuje, daugiau nei žmonos.
Jos keldavosi kada panorėjusios, valgydavo, kada ir ką norėjo, rengdavosi kaip užsigeisdavo, užsimaniusios susirasdavo meilužių. Jos vaikščiojo gatvėmis be palydos, galėjo elgtis įžūliai, atrodyti ir elgtis iššaukiančiai ir gundomai. Kad ir neilgai, bet jos būdavo žvaigždės. Įdomu, kaip aš pati būčiau vertinusi tokią situaciją, jei būčiau gimusi prieš šimtą su trupučiu metų? Ar tobulinčiau šio pikantiško verslo įgūdžius, ar jausčiausi auka ir giliai širdyje saugočiau dvasios tyrumą?
Lulu buvo išties įgudusi verslininkė. Ji suprato savo klientus, mokėjo pasinaudoti jų troškimais, kaip pati sakė, jų baimes sugebėdavo panaudodavo prieš juos. Tiek ji, tiek Violeta, buvo veiklios moterys (aišku, kiekviena savaip). Atrodo, jos manė, kad pasaulis yra žiaurus, ir tik šitokiu būdu jame galima ko nors pasiekti.
