Mados fotografijos vardai (II)

 (2)
Irvingas Pennas ir jau mirę Richardas Avedonas bei Helmutas Newtonas, apie kuriuos rašėme pirmoje dalyje – senoji mados fotografijos gvardija, kuri po jų atėjusiems fotografams buvo pavyzdys, įkvėpimo šaltinis, kartais neišvengta ir imitavimo. Atsirado ir tokių, kurie protestavo prieš jų sukurtas fotografijas, bandydami paneigti etalonais tapusius vaizdus ir estetiką.
© Corbis
Kritikai sako, kad „auksinių laikų“ meistrai, skirtingai nei dabartiniai fotografai, mados fotografiją laikė tiesiog darbu, būdu uždirbti pinigų ir nevadino savęs menininkais. Gal dėl tokio tvirto stovėjimo ant žemės mūzos jiems buvo ypač dosnios?

Šiandien dirba visa plejada mados fotografų, kiekvienas turi ką pasakyti, tiksliau, parodyti pasauliui. Štai „didysis griovėjas“ Stevenas Kleinas atstovauja niūriai prievartos estetikai, Corinne Day (praeityje – garsus modelis) siūlo antiglamourinį pasaulėvaizdį, Merto Alaso ir Marcuso Piggotto tandemas kuria šiuolaikinių laikų fantazijas, Paolo Roversi atkartoja XIX a. fotografijų stilistiką.

Vardų sąrašą galima tęsti ilgai, o žvelgdamas į jų fotografijas, kiekvienas ras ir favoritų, ir tų, kurių darbai bus visiškai svetimi. Pavyzdžiui, Michaelio Thompsono nuotraukos kai kuriems savo sterilumu galbūt primins eilinio prekybos centro drabužių katalogo puslapius, nors ir vartote „Vogue“ žurnalą.

Kaip sako autoritetingi kritikai, viena pastarųjų kelių dešimtmečių tendencijų mados fotografijoje ir apskritai mene yra tai, kad grožis dažnai nėra vertybė, atvirkščiai – anksčiau taip aukštintas, dabar jis paverčiamas pasenusiu stabu, kurį reikia paneigti.

Jei praeities fotografai rinkdavosi modeliais gražias, savimi pasitikinčias protingas damas, tai šiandien ne tik feministės regi, jog dabartiniai modeliai yra silpnos, nerafinuotos ar net aukos tipažo moterys.

Vieni fotografai ieško prabangaus interjero, kiti renkasi sutirštintas skurdžios kasdienybės situacijas ir teigia, kad „atspindėdami tikrąjį pasaulį, jie tyrinėja mados tiesas“. Būtent tai artimiau Nanai Goldin, Cindy Sherman ir jų pasekėjams. O mes mes pažvelkime į „prabangaus realizmo“ atstovus Steveną Meiselį ir Mario Testino.

Supermodelių kūrėjas

Stevenas Meiselis (g. 1954) vadinamas vienu sėkmingiausiai dirbančiu šiandienos mados fotografų – būtent jis jau daugiau nei dešimtmetį nepertraukiamai bendradarbiauja su italų „Vogue“, kuria kiekvieno jų numerio viršelį ir pagrindinę fotosesiją (kuri gali išsiplėsti iki 30-ies puslapių ir daugiau).

Toks pastovumas nuolat besikeičiančiame mados pasaulyje neturi precedento. Mados fotografu Meiselis tapo tik savo užsispyrimo dėka – nuo mažens aistringai domėjęsis mada ir modeliais, įsidarbino žurnale iliustratoriumi, o savaitgaliais kurdavo modelių agentūros merginų aplankus. Jos parodė fotografijas vieno žurnalo leidėjams, o šie iškart pasiūlė Meiseliui darbą.

Šiandien šis fotografas garsėja ne tik aukšto lygio profesionalumu, bet ir gebėjimu kurti įtaigias fotosesijas, atspindinčias pasaulyje vykstančias realijas ir kultūrinius įvykius. Jo nuotraukos dažniausiai turi daug užuominų į kiną, meną, madą.

Kai kurie darbai sulaukia kontraversiškų nuomonių – pavyzdžiui, fotosesija „Meilė armijoje“ (pusnuogės merginos kareivių stovykloje), skandalą sukėlusi „Kritiškos padėties būsena“ (modeliai tarsi teroristės yra apieškomos oro uoste, guldomos ant grindinio) ar ironiška „Gražinimosi beprotybė“ (80-ies puslapių fotosesija, kurioje supermodelis Linda Evangelista ir daugybė kitų vaizduoja plastinės chirurgijos pacientes; komentuodamas fotosesiją, pats fotografas pareiškė, kad čia esanti reakcija į tai, kas dabar tapo smagiausia pramoga – gražinimasis ir plastinės operacijos keičiant save bet kokia kaina).

Beje, būtent Stevenas Meiselis daugiausia prisidėjo prie garsiojo supermodelių trejetuko (Lindos Evangelistos, Naomi Campbell ir Christy Turlington) karjeros suklestėjimo, nes nuolat pasirinkdavo jas savo fotosesijoms. Būtent jis „pralaužė ledus“ ir daugeliui kitų – pavyzdžiui, Sashai Pivovarovai, Snejanai Onopkai ar Coco Rochai.

Mados pasaulyje netgi egzistuoja terminas „Meiselio mokyklą išėjusios merginos“, apibūdinantis darbo su šiuo fotografu metu atsiradusį modelių aukšto lygio profesionalumą.

Džiaugsmingas mados portretistas

Mario Testino (g. 1954), atvirkščiai nei Stevenas Meiselis, buvo vienas iš tų, kurie labiausiai prisidėjo prie supermodelių ir jų reikalaujamų pasakiškų honorarų eros pabaigos: protestuodamas prieš šį reiškinį, jis rinkosi kitokio tipažo modelius, tokius, kaip Kate Moss (ši buvo jo favoritė).

Vėliau į mados pasaulį atvedė savo „globotines“ Gisele Bündchen, Carolyn Murphy. Jis pelnė pripažinimą kaip mados ir įžymybių portretistas (anot Kate Moss, jis sukūrė geriausias jos nuotraukas). Tai liudija ir didžiausio populiarumo Londono Nacionalinės portretų galerijos istorijoje sulaukusi ten vykusi jo paroda.

Testino garsėja ir tuo, kad iš tiesų žino, kaip moterys nori atrodyti ir ką jos nori matyti. 1996 m. „Gucci“ kompanijos pardavimai per metus išaugo beveik 400 milijonų JAV dolerių – po to, kai būtent Mario Testino sukūrė jų reklaminę kampaniją.

Iš Peru kilęs ir į Londoną atvykęs fotografas iš pradžių negalėjo pasigirti sėkme – sužavėtas britų fotografijos meistrų, juos aklai kopijuodavo, bet pasauliui to nereikėjo. Vos tik jis rado savąjį stilių, viskas pasikeitė. Jo fotografijoms būdingas tariamas mados pasaulio nerūpestingumas, žaismė.

„Elgiuosi instinktų vedinas. Padarau ir tada galvoju“,– išduoda profesinę paslaptį Mario Testino, bet neanalizuoja savo darbų – sako, kad jie skirti akims, o ne intelektualiniams tyrinėjimams.

Žurnale „Express Mada“ taip pat skaitykite:

Tomo Fordo provokacija
D.Paukštytė: kai liūdesys-kūrybos džiaugsmas
Jaunystės eliksyrai
Mados naujienos
Moteriškumo triumfas
Vamp – mistikos ir sekso kokteilis
Madingiausios šukuosenos, aksesuarai ir makiažas

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

Neįtikėtina: greitasis maistas egzistavo jau viduramžiais (9)

Įprasta galvoti, kad greitasis maistas – naujas išradimas, sugalvotas visur skubančių ir niekur nespėjančių, šiuolaikinio gyvenimo tempo prispaustų žmonių. Miesto žmonių, nuolat bėgančių iš namų į darbą ir atgalios. Vis dėlto dvidešimtasis amžius ir Amerika čia niekuo dėti, greitasis maistas egzistavo ir Viduramžiais, ir dar seniau, Senovės Romos laikais.

Kas bendro tarp „Vestuvių maršą“ sukūrusio F. Mendelsono ir Lietuvos?

Santuokos ceremoniją užbaigiantis iškilmingas „Vestuvių maršas“ yra vienas žinomiausių klasikinės muzikos kūrinių. Dauguma jaunavedžių net neįtaria, kodėl šis maršas iki šiol kelia ginčus ir neretai netgi draudžiamas groti bažnyčiose.

Pabėgėlių šeima susidraugavo su vieniša senole Valentina (56)

Nors retai tenka pabūti liudininke, kai žmonės skiria savo asmeninį laiką pabėgėliams, viena iš tokių retenybių nutiko Valentinos, 82-jų metų Pabradės gyventojos, namo kiemelyje.

Lietuviško peizažo brangakmeniai (1)

Šie metai Lietuvoje paskelbti piliakalnių metais. Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Vytenis Almonaitis kviečia aplankyti bent vieną Lietuvos piliakalnį. Ne vienas jų mena Mindaugo valdymo laikus, bet iki šiol apaugęs krūmais ir virtęs šabakštynu laukia savojo atgimimo.

Pakliuvus į ligoninę rokeriui atsivėrė akys (17)

„Namuose buvau sukniubęs. Jau netgi prasidėjo alkoholinė epilepsija. Motina iškvietė greitąją pagalbą ir mane skubiai išvežė į ligoninę“, – atvirai kalba legendinės roko grupės „Poliarizuoti stiklai“ lyderis Šarūnas Mačiulis–Šaras (58), skendėjęs alkoholizmo liūne, bet jau devynerius metus nebegeriantis nė lašo.