Budelių dinastija
Madame Tussaud gyvenimo mistifikacija prasideda nuo gimimo dienos. Atsiminimuose ji rašo gimusi 1760 metais Berne. Tačiau sprendžiant iš 1761 metų gruodžio 7 dienos įrašo bažnyčios knygoje, Marie Grosholz gimė Strasbūre. Mergaitės krikštynose nedalyvavo nei jos motina, nei tėvas — kūdikį į bažnyčią atnešė pribuvėja, o krikšto tėvu įrašytas parapijos duobkasys.
Duomenų apie Marie tėvą beveik nėra. Ji tvirtino, kad Josephas Grosholzas buvo kilmingos giminės atžala, pelnė aukštą rangą prancūzų armijoje, patyrė sunkių sužalojimų per Septynmetį karą ir mirė porą mėnesių prieš jai gimstant. Jokiais dokumentais šie faktais nepatvirtinti. Užtai esama istorinių liudijimų, jog nuo XV amžiaus Grosholzų giminės vyrai iš kartos į kartą buvo Strasbūro budeliai.
Marie ir savo motinai išgalvojo deramą biografiją — padarė ją garbingos šveicarų Walderių giminės palikuone. Sunku įsivaizduoti aplinkybes, kurios būtų privertusios merginą iš padorios šeimos tapti tarnaite, tačiau būtent taip nutiko Anne Groshol prieš dukters gimimą. Ir čia neapsieita be mįslių. Anne nusamdė ūkvede Philippe’as Curtiusas, jaunas gydytojas iš Berno. Jo palankumas tarnaitei ir jos dukrai bei ilgametė globa, kurią jis teikė joms abiem, kelia įtarimą, kad pats gydytojas galėjęs būti tikrasis Marie tėvas. Oficialioje Madame Tussaud muziejaus istorijoje Curtiusas minimas kaip jos dėdė iš motinos pusės ir jos įtėvis.
Berne Curtiusas buvo gana žinomas asmuo, beje, ne kaip gabus gydytojas, o kaip vaškinių miniatiūrų kolekcininkas. Iš pradžių jis liedavo iš vaško žmogaus vidaus organų bei kūno dalių kopijas medicinos studentams ir tapo didelis šio amato meistras. Curtiusui pavykdavo itin tiksliai perteikti žmogaus odos atspalvius bei faktūrą, jo eksponatai buvo bauginamai tikroviški.
Detalūs ir erotiški moterų kūnų atvaizdai, pasak jo paties, „anatominės Veneros“, pavykdavo itin puikiai. Vienam lankytojui, princui de Conti, Prancūzijos karaliaus Liudviko XV pusbroliui, jie padarė tokį įspūdį, kad didikas iškart pasiūlė Curtiusui savo globą — su sąlyga, jog šis persikels į Paryžių.
Karaliai ir piktadariai
Curtiuso gabumai patiko pramogas mėgstantiems paryžiečiams. Jis įsikūrė prašmatniuose apartamentuose Rue Saint-Honore gatvėje ir atidarė nuosavą parodų saloną, kuris greitai išpopuliarėjo. Tiesa, didelę dalį pajamų Curtiusui teikė privatūs užsakymai pagaminti pikantiškas skulptūrines kompozicijas, skirtas buduarams.
Praėjus penkeriems metams nuo persikraustymo jis jau finansiškai nepriklausė nuo savo geradario ir atsigabeno į Paryžių Anne bei šešerių metukų Marie.
Nepaprastą vaško figūrų populiarumą tais laikais iš dalies galima paaiškinti tuo, jog Curtiuso parodų salė tam tikra prasme atliko dabartinių bulvarinių laikraščių bei madų demonstravimo funkciją. Ji teikė galimybę už visai saikingą mokestį pavėpsoti į nulipdytus iš vaško žmones, apie kuriuos buvo liežuvaujama ir aristokratų salonuose, ir Paryžiaus užeigose — garsius nusikaltėlius, kurtizanes, karališko kraujo asmenis.
Curtiusui atvykus į Paryžių kelerius pirmuosius metus prie kiekvieno kampo buvo audringai aptarinėjamas asmeninis monarcho gyvenimas. Įspėjęs minios interesus meistras pagamino ir savo salone eksponavo karaliaus Liudviko XV meilužės Madame du Barry skulptūrą, prie kurios ištisas valandas būriuodavosi žmonės.
Netrukus sostą užėmė jaunas karalius Liudvikas XVI. Jo žmona Marija Antuanetė kaipmat tapo paryžiečių numylėtine. Kai ji atvykdavo į Operą, damos sukeldavo tikrą spūstį, mėgindamos prasibrauti kuo arčiau karališkosios ložės ir įžvelgti karalienės šukuosenos bei apdarų detales.
Curtiuso salone tą patį buvo galima padaryti daug nuodugniau ir nerizikuojant būti sutryptai. Suknios, kuriomis buvo aprengta vaškinė Marijos Antuanetės figūra, buvo nuolat keičiamos — jas atsiųsdavo asmeninis karalienės drabužių modeliuotojas, tad puošeivos galėjo neabejoti dėl jų
autentiškumo.
Ne mažiau populiarios buvo ir to meto piktadarių skulptūros. Susitaręs su teisėjais, Curtiusas po mirties bausmės įvykdymo gaudavo nukirstas itin garsių vagių, žmogžudžių, prievartautojų galvas, padarydavo jų atspaudus, nulipdydavo figūras ir apstatydavo jomis salono kambarį, pramintą „Didžiųjų nusikaltėlių ola“. Ten buvo ir atitinkamas interjeras — kraujo spalvos dažų dėmės, niūriai melsvas apšvietimas, gausybė žudymo įnagių. Iš to vėliau kilo „Siaubo kambarys“, kuris tapo neatskiriama Madame Tussaud muziejų dalis.
Dėl pramogų įvairovės ir troškimo jų patirti kuo daugiau istorikai lygina XVIII amžiaus 8-ojo dešimtmečio Paryžių su XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio Londonu. Prancūzijos sostinėje viešėjęs Nikolajus Karamzinas pabrėždavo, jog ten „ne tik turtuoliai gyvena savo malonumui bei pramogoms, bet ir kiekvienas amatininkas ar gatvės prekeivis mano, kad jam tiesiog būtina apsilankyti teatre nors du ar tris kartus per savaitę“.
Bet kurį naujai atėjusį į madą pomėgį Curtiusas tuoj pat atspindėdavo vaško pavidalu. Jo kolekcija pasipildė oreivių, mokslininkų, fokusininkų, politikų figūromis. Ten buvo ir paslaptingasis grafas Cagliostro. Ten buvo Mirabeau — nuostabus oratorius, kurio išvaizdą subjaurojo raupai (visi defektai buvo tiksliai atvaizduoti vaškiniame veide). Ten buvo tuometiniai protų valdovai — Voltaire’as, Rousseau, Benjaminas Franklinas, markizas de Lafayette’as.
Pirmasis Marie darbas
Pasak Madame Tussaud, ji pažinojusi daugelį šių įžymybių, nes jie dažnokai užsukdavę pas Curtiusą į svečius. Jai neva tekdavę stebėti jų karštus ginčus apie žmonijos likimą. Jos teigimu, Voltaire’as plekšnojęs jai per skruostą ir laidęs komplimentus, o Franklinas buvęs jos šokių partneris (merginos akys nepraleido fakto, kad JAV tėvas steigėjas turėjo „itin dailias kojas“). Tiesą sakant, Curtiuso jauno ir pasiturinčio Paryžiaus menininko, turėjusio didelius ryšius, statusas nepaneigia galimybės, kad pas jį lankydavęsi tokie garbingi svečiai. Bet šių iškilių žmonių biografijose apie tai nėra nė žodžio.
Kad ir kaip ten buvo, pirmasis rimtas Marie darbas buvo vaškinis Benjamino Franklino biustas. Dar nuo ankstyvos vaikystės Curtiusas pradėjo mokyti ją savo amato gudrybių. Iš pradžių ji lipdė vaškinius vaisių ir gėlių atvaizdus. Jie išeidavo kaip tikri — su visais plyšeliais, piestelėmis ir kuokeliais. Mergaitė puikiai jautė spalvas ir formas.
Curtiusas atvėrė jai svarbiausią gamybos paslaptį — kaip sukurti maksimaliai tikroviškus žmogaus odos atspalvius. Tai buvo itin sunkiai pasiekiama, nes menkiausi dažiklių pakeitimai sugriaudavo tikroviškumo iliuziją. Padaryti akis bei plaukus buvo labai sudėtinga ir sunku. Iš vaško būdavo nuliejamos tuščiavidurės galvos, o akys įstatomos iš apačios pro kaklą, tad prireikdavo didelio tikslumo, kad jos būtų norimame gylyje ir tinkamu kampu. Plaukai po vieną būdavo kruopščiai įbedami į vašką, šis procesas užtrukdavo iki dviejų savaičių. Dantys būdavo tikri — juos tiekdavo dantų gydytojai.
Marie turėjo akivaizdų talentą (galbūt paveldėtą, jei Curtiusas iš tikrųjų buvo jos tėvas). Ji greitai išmoko viską, ką gebėjo jos mokytojas. Ji gyveno turtinguose namuose, ją supo puiki draugija. Septyniolikmetės Marie portretas labai iškalbus — šios dailiai atrodančios, gyvybingos, madingai išsipusčiusios merginos laukia didi ateitis. Marie gyvenimo perspektyvos nušvito dar ryškesnėmis spalvomis, kai ji buvo pakviesta į rūmus.
Liudviko XVI rūmuose
Madam Tussaud atsiminimuose pateikiama jos versija apie pažintį su karališkąja šeima. Pasak autorės, Curtiusas dažnai rengdavo karūnuotiems asmenims ekskursijas po savo saloną. Liudviko XVI sesuo Elžbieta taip susižavėjo vaškinėmis figūromis, jog įsigeidė, kad Marie išmokytų ją šio meno.
Curtiusas sutiko, Marie persikėlė į Versalį — ir pragyveno ten ištisus aštuonerius metus. Santykiai su 16-mete princese virto draugyste. Jos kartu praleisdavo daug laiko — ne tik per rytines pamokas, bet dažnai ir vakarieniaudamos dviese. Jų miegamieji buvo netoli vienas kito — taip paliepė princesė. Kartais Marie pavykdavo išvysti karalių ir karalienę namų aplinkoje. Ji pabrėžė, jog bendrauti su karaliumi buvę paprasta ir lengva, ir jis visai neprimindavęs to pasikėlusio valdovo, koks atrodė liaudžiai.
Atsiminimuose Madame Tussaud aprašo karaliaus įpročius ir pomėgius. Liudvikas XVI buvęs apkūnus vyras, bet tai nenuostabu — per pusryčius sukirsdavęs keturis žlėgtainius, gabalą vištienos, šešis kiaušinius ir išgerdavęs butelį šampano. Atsiradus menkiausiai galimybei jis atsitraukdavęs nuo valstybės reikalų bei sutuoktinio pareigų ir įnikdavęs į mėgstamą veiklą — meistraudavęs durų spynas. Marija Antuanetė nesižavėjo vyro hobiu ir kiekvieną kartą jam atskaitydavo pamokslą, kai šis išėjęs iš dirbtuvės pamiršdavo persirengti.
Didikai rodydavo Marie dėmesio ženklus. Kartą ji viena ant laiptų susidūrė su karaliaus broliu, Provanso grafu (būsimuoju Liudviku XVIII). Grafas grįžo iš bufeto kambario. Marie jau buvo daug girdėjusi apie jo slaptus vizitus į virtuvę — grafas buvo didelis ėdrūnas. Bet pamačiusi, kad iš jo kimšte prikimštų kišenių sunkiasi riebus padažas, Marie nustėro. Grafas pasinaudojo merginos sutrikimu ir pabandė „savo įprastinį mandagumą pakylėti į praktiškesnį lygmenį, todėl jai teko jį sustabdyti antausiu“.
Atsiminimuose aprašyti prašmatnūs naktiniai vakarėliai, per kuriuos tūkstančiai svečių šokdavo Versalio parke, apšviestame dešimtimis tūkstančių žibintų. Muzikantai būdavo susodinti taip, kad muzikos garsai harmoningai susilietų su fontanų čiurlenimu. Fejerverkai pranokdavo vaizduotę, ore tvyrodavo apelsinmedžių aromatas... Tas gyvenimas buvo gražus lyg pasaka. Beje, tikėtina, kad Marie šioje pasakoje nedalyvavo.
Daugelis Versalio gyvenimo smulkmenų, aprašytų Madame Tussaud prisiminimuose, tiksliai atitinka rūmų damos Madame Campan memuarus. Žinoma, abi galėjo dalyvauti tuose pačiuose vakarėliuose ir girdėti tas pačias rūmų paskalas. Bet Madame Campan vardas įrašytas į Versalio Almanachą — 200 puslapių knygą, kur buvo registruojami visi rūmų lankytojai, tarp jų ir auklės, kaminkrėčiai bei naktipuodžių prižiūrėtojai. Marie Grosholz vardo ten nėra.
Beje, yra dar toks dalykas — protokolas. Žmonių, galėjusių prieiti prie karaliaus ir karalienės buvo daug, bet tas kiekis vis tiek buvo ribotas. Marija Antuanetė skundėsi, kad jai tenka „raudoninti skruostus prieš visą pasaulį“ — jos rytinio maudymosi ir rėdymosi metu dalyvaudavo keturiasdešimt rūmų damų. Tai buvo tam tikra saugumo sistema — šansai, kad į šį ratą pateks atsitiktinis nearistokratiškos kilmės žmogus, buvo lygūs nuliui.
Vienintelis įtikinamas argumentas Marie naudai — tai, kad ji be galo tiksliai aprašė rūmų personažų, šveicarų gvardiečių, rūmų damų, svetimšalių pasiuntinių, apdarus. Dažniausiai ji aprašo karalienės drabužius, net jų apdailą bei siūles. Tokių smulkmenų iš toli neįžvelgsi.
Taigi per vieną priėmimą Marija Antuanetė spindėjo, vilkėdama lenkiško stiliaus suknią, pasiūtą iš šviesiai mėlyno aksomo, apkraštuoto juodu kailiu, su baltu atlaso korsažu ir siauromis, kailiu apkraštuotomis rankovėmis. Karalienės galvą puošė briliantais inkrustuota aksomo diadema su rojaus paukščio plunksnų pliumažu. Memuaruose minimi ne tik paradiniai apdarai, bet ir proziškesni drabužiai. Pavyzdžiui, šaltu oru karalius apsivilkdavo pilką paltą plačiomis rankovėmis ir rudo kailio pamušalu.
Vis dėlto daugelis Madame Tussaud biografų linkę manyti, kad jos teiginiai apie tokį ilgą rūmuose praleistą laiką tiesiog buvo gudri rinkodaros priemonė. Tai ne vien teikė ypatingą statusą jos kolekcijai, kurios pagrindinė dalis buvo skirta Prancūzijos karališkajai šeimai. Ji pati tapo dėmesio vertu eksponatu — kaip istorinis personažas, kurį likimas atvedė į rūmus, o paskui per stebuklą išgelbėjo nuo jų gyventojus ištikusios lemties.
Bus tęsinys
Naujausiame žurnalo “LILIT” numeryje skaitykite:
Trys lietuvės, kurios gali viską. Kaip jos tai įrodė
Holivudo pionierė Mary Pickford
Moteriški būdai įveikti ekonominę krizę
Mįslės, kurias mums užmena vyrai
Seserys: kai savas kraujas nešildo
Jausmų pamoka: kad tave mylėtų, reikia būti truputį nenaudėle
Netikėtas derinys: vynas ir grybai