Ruduo – pasiruošimo Kalėdoms metas, kai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, labiausiai perkamos knygos. Leidėjams tai savotiškas metų apibendrinimas – kas naujo išleista, kokios svarbiausios knygos? Kad per Kalėdas skaitytojai galėtų pirkti naujienas, paruošti ir išspausdinti knygas reikia gerokai anksčiau.
Lolita Varanavičienė
© L.Masio nuotr.

Todėl sakoma, kad leidėjų Kalėdos prasideda rudenį, kai po vasaros grįžę žmonės vėl atranda skaitymo malonumą, ieško rimtesnių knygų, kurių laikas būtent tada, kai vakarai ilgėja.

Sakoma, kad kiekviena perskaityta knyga – dar vienas nugyventas gyvenimas. Deja, pasigirsta ir nerimą keliančių balsų: Lietuvoje skaitoma vis mažiau, senoji skaitytojų karta, be knygos neįsivaizdavusi gyvenimo, užleidžia vietą internetinei kartai, kuri knygos taip nebevertina ir neranda jai laiko. Apie tai šis monologu virtęs pokalbis. Ir apie moteriškus rūpesčius.

Iš kur tiek žinau? Iš romanų!

Vis dažniau tenka išgirsti klausimą: kam apskritai skaityti? Kam gaišti laiką knygoms? Profesinės literatūros naujienų skaitymas dar suprantamas, juk jei būsi geriau informuotas, galbūt užimsi aukštesnes pareigas. O ką duoda grožiniai tekstai? Romanai, poezija, eseistika, memuarai?

Neseniai vykusiame susitikime su verslo vadovais nagrinėjome šį klausimą ir įspūdingiausias paaiškinimas buvo toks: „Kai manęs klausia, iš kur aš tiek visko žinau, atsakau: iš romanų!“ Tai pasakė žinoma verslininkė!

Taigi, knygos – nauji pasauliai, galimybė nugyventi kito gyvenimą, kažko iš jo pasimokyti. Apsilankyti šalyje, į kurią realiame gyvenime nenukaksi. Keliauti laiku. Suprasti, kaip keitėsi pasaulis. Patirti meilės kančias ir saldumą, pasisemti išminties. Be to, tai kūrybiškumo, susikaupimo, buvimo su savimi ir nepakartojamu knygos pasauliu valandos. Neįkainojamas gėris! Kiek žmonių moka jį patirti ir jiems be knygų gyvenimas neįsivaizduojamas!

Juk užtenka pabendrauti su žmogumi keletą minučių ir jau galime pasakyti, ar jis yra skaitytojas, ar ne, nes skaitymas lemia žodyną, iškalbą, humoro jausmą. Nenorėčiau atsidurti negyvenamoje saloje su žmogumi, kuris kalba klišėmis ar trijų žodžių sakiniais, o su apsiskaičiusiu – tebūnie.

Leidybos ypatumai

Kiekvienos leidyklos pasididžiavimas – nesenstančios knygos, tokios, kurios nenumiršta pasibaigus reklaminiam šurmuliui ir yra reikalingos daugelį metų. Tokių mes nenorime skolinti ar prarasti, tokioms visada yra vieta namuose.

Daugelyje namų bibliotekų matau jau seniai mūsų išleistas knygas – pavyzdžiui, J. Gaarder „Sofijos pasaulį“, M. Waltari „Sinuhę Egiptietį“, A. Baricco „Šilką“, D. Schwanitzo „Ką turi žinoti išsilavinęs žmogus“ – nuolat kartojami jų papildomi tiražai. Iš neseniai leistų – A. Brahmo „Atverk savo širdies duris“. Tai „tylios“, bet žmonių labai branginamos knygos.

Kas lemia knygos ilgaamžiškumą? Kas yra geras literatūros kūrinys? Tai ne tik fabula. Nieko verta knyga, kuri miršta, kai sužinai istorijos pabaigą (arba kas yra žudikas!). Jei pradėdamas skaityti žinai, kaip baigsis istorija, bet vis tiek skaitai (keletą kartų!), nes meninė tikrovė tokia patraukli ir turtinga, kad ji veikia kiekvieną kartą atsivertus knygą, vadinasi, tai gera knyga.

Ir, žinoma, kalbos turtingumas. Todėl džiaugiuosi, kad skaitytojai vertina ir analizuoja kalbos dalykus, vertimo kokybę. Turime puikių skaitytojų, deja, ne tiek daug, kad būtų paprasta leisti didelės apimties vertimus ar klasiką, nes Lietuvos rinka nedidelė ir po truputį vis mažėja. Išvažiuojantys iš Lietuvos norėdami išmokti kalbą greitai ima skaityti nelietuviškas knygas.

Ar yra knyga, privertusi mane apsiverkti? Oi, aš esu verksnė. Nežiūrėjau „Titaniko“, nes žinojau, kad reikės labai verkti... Mano ašaros labai negiliai ir susigraudinu tokiose vietose, kurios kitam žmogui gal nekeltų jokių emocijų. Pravirkdyti gali muzika, eilėraštis, W. Shakespeare’o sonetas.

Teatras ir psichologija

Ar nesigailėjau atėjusi į leidybos verslą? Ne, nes aš į šį darbą niekada nežiūrėjau kaip į verslą. Jei nori uždirbti tikrai daug pinigų, ši sritis neperspektyvi dėl mažos rinkos ir po truputį gęstančio domėjimosi knygomis. Čia labiau pomėgis, aistra. Leidykloje šiandien dirba 28 etatiniai darbuotojai ir 100 sutartininkų. Nebe žvakių fabrikėlis esame, o žibintų.

Leidėjo profesija nepaprastai įdomi, nes ji jungia tai, kas man nuo jaunystės labiausiai rūpėjo – teatrą ir psichologiją. Eidamas į darbą niekada nežinai, kas tave ištiks, koks autorius ateis, kokia idėja užvaldys. Staiga esi įtraukiamas į kūrybinį procesą, apie kurį dar iš ryto jokio supratimo neturėjai.

Tai ir nuolatinis kūrybinis bendradarbiavimas su labai įdomiais žmonėmis, asmenybėmis. Leidykloje vieną dieną gali sutikti Donatą Katkų, Antaną A. Jonyną ar Nomedą Marčėnaitę, o kitą dieną jau susiduri su Juozu Erlicku, Robertu Petrausku, Giedriumi Drukteiniu, Doloresa Kazragyte ar Viktoru Gerulaičiu.

Ir teatro elementų netrūksta, nes kiekvienas žmogus yra aktorius, juo labiau kūrėjas, atsineša savo stilistiką, prie kurios turi taikytis. Čia jau prasideda psichologija, nes tai menininkai. Privalai surasti bendravimo kodą.

Leidybos aukštasis pilotažas

Verstinių knygų paieška, palyginti, nesudėtinga. Pasiūla milžiniška. Mūsų ekspertai skaito kalnus knygų. Mano vyras Arūnas – vienas jų. Mokslinės knygos – jo sritis. Ačiū jam už tai. O štai lietuviškos literatūros keliai klampesni. Bepigu sulaukti gyvojo klasiko Juozo Erlicko ar panašaus tipo kūrėjo, parašiusio kūrinį nuo pirmo iki paskutinio sakinio ir atsakančio už jį. Deja, tokių autorių nedaug.

Kitas būdas – tikrasis leidyklos, kaip projekto formuotojos, aukštasis pilotažas – surasti potencialų autorių, pasiūlyti temą, įtikinti, kad tik jis gali sukurti norimą tekstą, ir eiti koja kojon su kūrėju mėnesių mėnesius, kartais ir metus. Taip po ilgų svarstymų gimė dvi mūsų knygos paaugliams „Būk vyras“ ir „Nuo ančiuko iki gulbės“, jau išverstos ir į latvių kalbą. Taip šviesą išvydo Galinos Dauguvietytės ir Filomenos Taunytės knygos. Tokie projektai patys įdomiausi, o rezultatas džiugina, nes šios knygos nesensta, randa vis naujų skaitytojų.

Deja, dabar knyga nebėra tokia egzistenciškai svarbi, kokia buvo mano kartai. Matau tai iš savo vaikų ir anūkų. Mano dvejų metų anūkas knygutes varto „iPade“, ir tai realybė, kurios nebepakeisi. Man atrodo, kad poreikis skaityti grožinę literatūrą išliks, o gal net įgis naują svorį. Bet formos bus kitos ir laikas, skirtas skaitymui, daug trumpesnis nei mūsų laikais, kai buvome jauni ir gyvenimas buvo kur kas uždaresnis, nepalyginamai paprastesnis nei šiandieninių jaunų žmonių.

Virtualūs seneliai

Pagrindinė vaikų auklėjimo taisyklė – vengti prieštaravimo tarp to, ką sakai ir ką darai. Jei tik deklaruosite vertybes ar jų reikalausite, bet vaikai matys, kad jūs elgiatės „visaip“ – pralaimėjimas garantuotas. Mes savo vaikams niekada nemelavome, su jais tarėmės. Jie užaugo padorūs žmonės, o tai svarbiausia.

Mūsų vaikai jau „seni“ – Andriui 32-eji, Vyčiui 29-eri, o „mažei“ (taip ją vadiname) Jurgitai 20 metų. Esame jau seneliai. Gaila, kad anūkai toli, vyriausias sūnus Andrius su žmona Jurgita ir sūneliais Eriku bei Artūru šiuo metu gyvena Atėnuose, todėl mes tokie virtualūs seneliai, džiaugiamės anūkais žiūrėdami į jų nuotraukas kompiuteriuose.

Išdraskytas šeimos modelis, bet tokių Lietuvoje šiandien daugybė. Anūkas Artūras gimė Prahoje, Erikas – Lisabonoje, jie lanko angliškas ugdymo įstaigas, bet dar šneka lietuviškai. Nors Artūras jau klausia: „Kas yra šulinys? O kas yra kūdra? O ką reiškia „šlumšt“?“

Su vyru Arūnu įžengėme į laikotarpį, apie kurį rašoma daug psichologinių knygų. Kai vaikai išeina iš namų, gyvenimas pasikeičia iš esmės, bet tikrai nesustoja. Esame savo profesinės veiklos brandžiausioje stadijoje: dar turime jėgų ir jau išmanome, kaip ir ką daryti.

Tai įdomu. Gyvenimas jau susibalansavo, nejučiom šį rudenį pasodinom vaismedžių sodelį. Išmokome nebedirbti šeštadienį, griežtai. Buvo laikas, kai vyras nešdavosi namo „popierius“ savaitgaliui, bet paskui uždraudė pats sau tai daryti.

Auginu grybus miške

Nuo ankstaus pavasario iki vėlyvo rudens savaitgaliais puolame į gamtos glėbį. Labanoras, kur yra mūsų troba, labai palaiko, įkvepia, nutrina nuovargį, nuvaro nuo kojų fiziškai. Bet dovanoja švarutėlę galvą pirmadienį!

Aš savotiškai bijau žiemos, kai Labanoras „užsidaro“, – sunku privažiuoti, o ir nelabai turime, ką ten veikti. Tada bendravimas su draugais persikelia į butus, ir tai jau visai kas kita. Protingam žmogui tas lakstymas po miškus gali atrodyti visiška kvailystė. Tik paskutiniais metais mūsų pagaliau nustojo klausinėti, ar auginame bulves!

Visada atsakydavau, kad auginu grybus miške. Mano daržai – spanguolynai, pelkės, miškai, baravykai, žaliuokės, kur einu ir kalbu su kiekvienu krūmeliu, nes ten kažkada kažkas augo, o šiais metais nebeauga, tai reikia paklausti, kodėl čia taip.

Nesu tikra, bet manau, kad mano vyras Arūnas, kuris prižiūri tris bičių avilius, su jomis irgi pasikalba. Aš taip įtariu, sprendžiant iš to, kaip jis laksto pas bites vos atvažiavęs, reikalauja tuoj pat virti sirupą, jei jos alkanos. „Dabar!“ – ir tik paskui į grybus. Ak, tie senukų užsiėmimai...

Giluminė partnerystė

Laikausi principo, kad nieko nėra blogesnio už tinginystę. Iš neturėjimo ką daryti kyla daugybė problemų. Kai gyveni intensyviai, susiplanuoji dieną minučių tikslumu, padarai daugiau ir gerai. Kai tik atsipalaiduoji, prasideda klausimai apie pasaulio neteisingumą, savo paties netobulumą.

Aš manau, kad tiesiog reikia visą laiką judėti. Gal tai ir vėl mano aviniška prigimtis veikia? Esu veiksmo žmogus. Darau dabar iš karto, nes ilgai svarstant sumanymas pasidaro nepatrauklus. Beje, tai daugybę kartų padėjo kažkur suspėti – paskutinę akimirką.

Nors planuoti, kai vaikai maži, sudėtinga. Gerai prisimenu, kaip sukyla adrenalinas, kai supranti, kad tavo vaikas darželyje vėl liks paskutinis, vienas. Mes neturėjome auklių, būdavo, vidury sakinio nutrauki pokalbį ir leki. Tą patį darydavo ir vyras, sprukdavęs net iš svarbiausių pasitarimų. Šiais laikais tolerancijos tokiam elgesiui mažiau.

Visada galėjau atsakomybę dalinti iš dviejų, o iš dviejų ji geriau dalinasi nei iš vieno. Užauginti vaikus ir neatsisakyti profesinės veiklos buvo įmanoma tik todėl, kad nė vienam nekilo klausimas „kodėl aš?“. Žinojai, kad taip turi būti, nes tiesiog šiandien tavo diena lengvesnė.

Tai ir yra giluminė partnerystė, apie kurią mes apskritai nekalbame, ji tęsiasi jau 35 metus. Kaip per tiek metų pavyksta pabėgti nuo rutinos? Tam, kad ji ateitų, turi būti laiko. O kai turi tik 15 minučių persirengti ir vėl skubi į renginį ar susitikimą – kokia rutina?! Nors vis dažniau skelbiame visiškos tinginystės dienas. Atsigulame priešais televizorių ir sąmoningai tingime žiūrėdami filmą.

Klasikinė pora

Taip, mes su Arūnu tikra klasikinė universitetinė pora. Filologė ir fizikas buvo tarsi nerašyta taisyklė ir mano kurse – ne viena tokia pora. Prisimenu Fizikų dienas, nuo tada man dinozauras yra toks geras gyvūnas, švelnus.

Ar tariuosi su vyru dėl darbo reikalų? Per tiek laiko susiklosto nerašytos taisyklės ir iš to, kaip žmogus atsirakina duris, gali neklysdamas atspėti, ar jis šiandien norės kalbėtis apie problemas, apie darbus, apie tai, kas spaudžia širdį, ar geriau eiti žaisti kortų žaidimo.

Bet vyro nuomonės visada paisau, tik baisiai nemėgstu to pripažinti. Jis – jautis, jo visiškai kitoks mąstymas, kita logika, jokių emocijų, kai reikia dirbti darbą (t. y. patarti), – tai proto balsas. Bet svarbu pajusti, kada to patarimo kreiptis, įsiklausyti, kaip rakinamos durys, kaip sukasi raktas, kaip spaudžiama rankena...

Tas pripratimas prie savo žmogaus yra nuostabus dalykas. Su švelnia šypsena žiūrime į vyro tėvų gyvenimą (jie netrukus minės 60 metų šeimyninio gyvenimo sukaktį). Žinote, kaip jie kalba? „Atnešk man tą“, – sako močiutė, ir senelis eina „to“ atnešti. Bendriniai daiktavardžiai išnykę. Žmogui iš šalies suprasti, kas tas „tas“ – jokių galimybių, o jie vienas kitą supranta.

Ritualai ir įpročiai

Ritualai? Pirmadienis nepastebimai virsta penktadieniu, nežinau, kur dingsta tarp jų esančios dienos. Susirenkame vakare vėlokai, dar yra kasdienė ruoša – darbai, kuriuos privalai padaryti.

O tada ateina penktadienis, kai stoji į Labanoro kelią ir tada jau gyveni kitaip. Prasideda ritualai. Būtinai turime sustoti kavinėje „Pusiaukelė“ išgerti kavos ir pakalbėti su mielais šeimininkais, per tiek metų su jais jau tapome kaip giminės.

Tą pačią akimirką, kai paliečiame šventą Labanoro žemę, net neiškrovusi krepšių aš esu paleidžiama ganytis į mišką, nes mano kraujospūdis jau būna sukilęs, – tai jau savotiškas ritualas. Tik nubėgusi į savo vietas ir pakalbėjusi su grybais, medžiais nusiraminu. Beje, grybus valgau tik aš, tad juos dar reikia išdalinti, bet grybavimas yra pati tikriausia aistra.

Žiemos savaitgaliais – renginiai: spektakliai, koncertai, baseinas. Kitu metų laiku aukoti Labanorą galime tik dėl labai rimtos priežasties – ypatingo koncerto, svarbios šeimos ar draugų šventės. Vilnius turi ką pasiūlyti, dievinu šį miestą. Čia palaidoti mano tėvai. Taigi, mūsų erdvę sudaro Vilnius ir Labanoras, kelionės darbo reikalais į užsienį ir „povestuvinės“ kelionės dviese žiemą.

Pinigai yra laisvė

Ar man svarbūs pinigai? Taip. Jie suteikia laisvę judėti, laisvę teikti dovanas artimiems žmonėms. Galiu kažkam padovanoti gėlių puokštę, bilietus į koncertą ir žinoti, kad liko pinigų vakarienei.
Galimybė keliauti man – vertybė. Esame įsimylėję Kretą nuo 2000-ųjų, kai nuvykome ten pirmąkart. Pinigai reiškia ir laisvę Labanore sodinti slyvų sodą, o ne auginti bulves. Mūsų pasodintos slyvos šią vasarą davė derlių: 14 vienetų, bet kokios skanios!

Žmogiškieji ryšiai

Gaminti ir mėgstu, ir man sekasi. Kai vaikai buvo mažesni ir su mumis dar gyveno mano tėtis, tekdavo prikepti kalną kotletų, privirti šešių litrų puodą plovo, vienu kartu darydavau 35 cepelinus. Keturi vyrai – ne juokas!

Dabar nebeliko valgytojų. Pasigendu tų užstalių. Nes kas yra šeimos pietūs? Ne tai, kas ant stalo valgyti sukrauta, o tai, kas kalbama, kaip bendraujama.

Ir mūsų pačių poreikiai pasikeitė. Kugeliai ir vėdarai išnyko. Atsirado salotos, varškėčiai, pelėsinis sūris su taure vyno. Nors mėgstu ir stiprius gėrimus, ypač po pirties. „Trejų devynerių“ taurelę.

Ar mėgstu pirtį? O, tai atskira istorija. Labanoras be pirties – tai veltui išleisti pinigai benzinui. Pirtis nebūtinai pas mus, gali būti ir pas kaimynus, šis procesas kaip koks socialinis judėjimas.
Tai bendravimas be jokių užuolankų. Kalbėjimasis apie asmeniškus dalykus, vaikus, politiką. Nuotykiai. Kai kalbiesi su draugais, matytais prieš keletą metų, ir suvoki, kad jie tau tokie pat brangūs ir niekas jūsų neskiria. Kas gali būti svarbiau? Žmogiškieji ryšiai iš tikrųjų yra tai, ką mes užgyvename.

Todėl nekolekcionuoju batų. Vienu kartu daugiau kaip dviejų vis tiek neapsiausi. Neprisirišu prie daiktų. Prie nieko materialaus. Tačiau neišmetu senų laiškų, savo ir tėvų jaunystės nuotraukų, bet nežinau, ar tai yra daiktai? Gal prisiminimai? Prie jų esu prisirišusi. Ir tai man leidžia teigiamai atsakyti į klausimą, ar aš esu laiminga.

Žinau, kaip pavojinga šiais laikais tai sakyti, bet neturiu priežasčių teigti, kad esu nelaiminga, ir šiandien, žiūrėdama į savo gyvenimą, lygindama su kitų žmonių, su tuo, ką kartais likimas jiems iškrečia, atvira širdimi džiaugiuosi gyvenimu.

Grįžtant prie prisiminimų: žinau, kad jų niekas „neprivatizuos“. Pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais žmogų palaiko tik tikėjimas, viltis ir prisiminimai.

Uogienės virimas

Aš suvokiu uogienės virimą ar visų kitų gėrybių kišimą į stiklainius taip: darome tai ne dėl to, kad pigiau. Į tuos stiklainius kišame savo teigiamas emocijas, meilę. Kai šiemet (kaip ir kiekvieną rudenį) viriau bruknių uogienę, visi namuose kaip somnambulai ėmė reaguoti į jos kvapą, suėjo prie puodo kartodami: „O, čia bruknės.“

Simboliškas tas virimas: taip tu tarsi sakai sau, praėjo dar vieni metai, subrendo dar vienas derlius, ir tu dar čia, o sausio mėnesį šio džiaugsmo galėsi išsitraukti iš stiklainio ir kokią nors popietę pasigardinti sau gyvenimą. Manau, daugelis moterų tą patį galėtų pasakyti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Orai: vasara pasiduoda (6)

Artimiausiomis dienomis vasara nepažers jokių staigmenų: dangumi vis plauks debesų virtinės, tad...

3 milijardų apyvartą valdančios bendrovės prezidentė: pinigus pradėjau uždirbti vos 12 metų (29)

Iš Glazgo kilusi Allison Kirkby – nedidutė, tvirto sudėjimo šviesiaplaukė valdo kompaniją,...

Lietuviškos kainos galioja ne visiems: pasiūlė mokėti gerokai brangiau (40)

Lietuvoje įdarbinus profesionalę iš užsienio, paaiškėjo labai nemalonus dalykas: visus leidimus...

Akušerė-ginekologė: šlapimo pūslės uždegimas gali turėti baisių pasekmių (11)

„Daugeliu atveju, negydomas šlapimo pūslės uždegimas gali praeiti savaime, be gydymo, jei tik...

M. Kuzminskas įsikūrė D. Sabonio ir V. Mačiulio kaimynystėje (22)

Aistringas Lietuvos krepšinio gerbėjas iš Rygos (Latvija) Normundas Macis papildė savo asmeninę...

Dėl planų griauti pajūrio tualetus ginklus surems teisme: tai – absurdas (99)

Rugpjūčio pradžioje naujieji Palangos paplūdimio tualetai buvo pripažinti neteisėtais...

„Napoli“ sulaužė Nicos įtvirtinimus ir žengė į UEFA Čempionų lygos grupių etapą džiaugiasi škotai, slovėnai, graikai ir ispanai

Į UEFA Čempionų lygos grupių varžybų etapą užtikrintai žengė Italijos vicečempionė...

Tiesiog atėmė žadą: 70 eurų kainavusio bilieto pareikalavo ir iš 4 mėnesių kūdikio (500)

DELFI skaitytoja Virginija pasakoja patekusi į absurdišką situaciją – už galimybę stebėti...

Kuriantiems savo namus – vertingi interjero architektės patarimai (19)

Nemažai apie savo būsto interjerą galvojančių žmonių vis dar iki galo nesupranta, ko gali...

Vyro išradingumas stebina: internautai pametė galvas dėl kambario šuniui (6)

Vienas vyras sumąstė savo šuniui įrengti kambarį po laiptais. Kai jis pasidalino nuotraukomis...