Kuo gyvenate šią vasarą?
Labai gerai, kad mamoms suteikta galimybė paauginti vaikus, pabūti su jais. Pagrindinėje savo darbovietėje, Lietuvos liaudies kultūros centre, šįkart paėmiau dvejus metus motinystės atostogų. Pasisekė, kad mane išleido. Tad dabar ir džiaugiuosi vaikais, gražia, gera, sėkminga vasara, kurią visi kartu smagiai leidžiame. Jau buvome savaitę prie jūros, Palangoje, ilsėjomės draugų sodyboje prie ežero. Folkloro festivalyje „Baltica“ visa šeima dalyvavome, ir Liepa pirmą kartą ant scenos pabuvo. Dar suplanuota rugpjūtį vykti į šeimų stovyklą su „Virvytės“ folkloro ansamblio nariais.
Žiemą tikriausiai buvo sunkiau, kai tekdavo kiekvieną sekmadienį skubėti į laidą „Chorų karai“, kurios komisijos narė buvote? Juk Liepa dar tokia mažutė.
Buvo sudėtingiau, sekmadieniais tekdavo du kartus važiuoti į televiziją – vieną kartą trumpam dieną, repeticijos pažiūrėti, o paskui vakare į laidą. Liepai buvo tik 4–5 mėn. Dar reikėjo grafiko laikytis, dažniau maitinti, bet viską suspėjome. Laimė, dukrytė buvo įpratusi ilgai gryname ore, balkone, miegoti, tai išvažiuodama užmigdydavau ir viskas. O vakare jau vyras prižiūrėdavo, susitvarkydavo. Viską susidėlioja, susireguliuoja sėkmingai. Nieko, jis įpratęs. Vilių man padėjo auginti, nes aš į laidą tuomet grįžau be jokių atostogų. Kadangi Viliukas gimė vasarą, tai kelis mėnesius su juo namie pabuvau, o rudenį, kiekvieną penktadienį, ir vėl į darbą Lietuvos televizijoje.
Kada geriau jaučiatės – ar į veiklą pasinėrusi, ar dabar, kai namuose su vaikais?
Kažkiek pabėgioji ir norisi kai kada sustoti, ramiau pagyventi. Nors be veiklos man baisu, bet ir pabūti namie su vaikais gera. Kita vertus, tai tikras darbas, taip sukuosi, kad kartais net galvoju: palaukit, o kada gi aš ramiai kavos išgėriau? Net pusryčius stovėdama valgau, kol visais šeimos nariais pasirūpinu, kiekvieną apšokinėju, ir nebelieka laiko. Buitinių darbų, reikalų netrūksta, jie išvargina. Bet kai žinai, kad tai darai šeimos, vaikų labui, įpranti, įsisuki ir viskas pamažu juda į priekį. Rūpinimasis vaikais, šeima moteriai yra svarbi ir prasminga gyvenimo dalis.
Kuris iš užsiėmimų, susijusių su folkloru, Jums mieliausias – laidos vedimas, darbas Lietuvos liaudies kultūros centre, vadovavimas „Virvytės“ ansambliui?
Laida „Duokim garo“ jau baigė 10-tą sezoną. Visą tą laiką ji sėkmingai gyvavo, jos populiarumas vis dar neblėsta, žiūrovai ją mėgsta. Aišku, kartais, atrodo, jau išsisėmei, išsikvėpei, bet sutinki naujų žmonių, muzikantų, nori juos parodyti, pristatyti, ir vėl viskas iš naujo. Visos veiklos man artimos ir brangios, tai gyvenimo būdas, susiliejęs su laisvalaikiu. Visa tai, ką darau, yra ir darbas, ir laisvalaikis, ir visas gyvenimas.
Mėgstu įvairiais tradiciniais ir savo sukurtais raštais dekoruoti medžio suvenyrus – dėžutes, šaukštus, lėkštutes. Tai darau specialiu deginimo aparatėliu, kurį Kalėdų Senelis atnešė mano vyrui. Šeima ir bičiuliai sako, kad man neblogai pavyksta, o ir pačiai smagu, kad galiu pagaminti mielų dovanėlių draugams, šeimos nariams.
Dabar labai noriu išmokti siuvinėti. Bet kol kas dar šioje srityje neturiu galimybės įsivažiuoti. Viskas prasidėjo nuo to, kad mūsų ansamblio moterys, mamos, daugelis panašaus amžiaus kaip ir aš, nuolat vis susilaukiančios vaikučių, sugalvojo tradiciją – palydėtuves į gimdymą. Ta proga gimdyvei siuvinėjame baltus lininius marškinius. Kiekvienai iš mūsų tenka prie jų prisiliesti, juos pasiuvinėti su geriausiais palinkėjimais, pamąstymais. Pabandžiau ir man labai patiko. Gal, kai išmoksiu, tai taps mano pomėgiu?
Kaip matote, ir vėl jis susijęs su tradicijomis, su folkloru, taip viskas apie juos ir sukasi – ir pramogos, ir gyvenimo būdas. Viską darau atsakingai, su meile. Galbūt man tai pavyksta dėl to, kad viskas, ko imuosi, man iš tiesų miela, širdžiai artima.
Iš kur toks folkloro pomėgis, pagarba senovei?
Esu dėkinga likimui, savo artimiesiems, mamai, kuri mane dar mokykloje paskatino folkloro ansamblį lankyti. Iš pradžių nežinojau, ar pavyks dainuoti, bet po truputį prasišaukiau, ir savita maniera radosi.
Giminė mano buvo balsinga ir iš mamos, ir iš tėvelio pusės, ir choruose, ir ansambliuose dalyvavę, taigi pagrindas, matyt, buvo. Muzikos mokykloje sekėsi viskas, galėjau dainuoti įvairių stilių muziką. Bet kai paragavau folkloro, jis atliepė mano širdžiai, prigimčiai, susijungė su stipriu mano žemaitiškumo, tautiškumo jausmu. Mano mama buvo vieno iš žemaitiškos spaudos pradininko laikraščio „A mon saka“ leidėja, redaktorė, rašė straipsnius. Ir aš jai toje veikloje pagelbėdavau.
Kai įstojau į etnomuzikologijos specialybę Muzikos ir teatro akademijoje, mamos paraginta subūriau Akademinio žemaičių jaunimo korporaciją „Samogitia“, prie jos glaudžiasi ir folkloro ansamblis „Virvytė“. Iš pradžių jame tik žemaitės merginos, studentės dalyvavo, bet vėliau, joms ištekėjus, prisijungė ir vaikinai, antrosios merginų pusės, tad atsirado ir ne žemaičių. Vėliau ir kai kurie buvę „Ratilio“ ansamblio dalyviai su šeimomis pas mus atėjo.
Dabar ansamblio veikla taip išsiplėtė, kad, galima sakyti, šeimų klubu tapote?
Iš tiesų, dabar su pačiais mažiausiais turime apie 50 narių. Viena iš mano idėjų buvo rengti ansamblio šeimų stovyklą. Pradėjome prieš kelerius metus ir tradicija prigijo. Kasmet vieną rugpjūčio savaitgalį, įskaitant penktadienį, trims dienoms išsinuomojame didelę sodybą vis kitame Lietuvos regione, kur visi suvažiuojame. Pernai buvome iki Žemaitijos nusibeldę, o šiemet į Dzūkiją keliausime. Būna labai smagu, tiek naujų pramogų, tradicijų prigalvojame.
Mamos virtuvėje pluša, valgį visiems pagal norus verda, o kiek įvairiausių užsiėmimų turime – tradicinių žaidimų, ratelių mokomės, veliame iš vilnos, siuvinėjame, karoliukus veriame, aitvarus leidžiame. Visko tiek, kad jau į tris dienas nebesutelpame. Labai gera ir tiesiog kartu pabūti, pasidalinti patirtimi, kaip vaikus auginti. Ir mūsų šeimos, atrodo, tampa darnesnės, skyrybų mūsų rate nėra. Jei tik pajuntame, kad kokia šeima braška, visi tuoj imamės darbo. Galvojame, kaip padėti, kaip ją sutvirtinti. Geriausiai šeimą sutvirtina vaikai, jei su meile jų laukiama.
Ar gerai, kad abu su vyru Daliumi, aplinkosaugos specialistu, esate žemaičiai? Bent jau pasikalbėti žemaitiškai galite.
Mes tarpusavyje tik žemaitiškai ir šnekamės. Vilius irgi šiek tiek moka, bet jam nelabai patinka žemaitiškai kalbėti, sakyčiau. Kartais pašmaikštauja ir pajuokauja, bet dažnai paprašo mūsų kalbėti lietuviškai. Aš jam visuomet paaiškinu, kad mes esam žemaičiai, primenu. O kad abu su vyru tokie esame, tai neblogai, bent jau vienas kitą ir savo užsispyrimą suprantame. Nors šiaip mudu labai skirtingi. Aš – veiklos žmogus, jis – gamtos. Veikla jam sunkiau sekasi. Bet tai nieko blogo, papildome vienas kitą. Svarbiausia, kad Dalius yra geras šeimos žmogus.
Iš tiesų, ne kiekvienas vyras imtųsi du mažiukus vaikus prižiūrėti, kol žmona darbuojasi.
Taip, juolab kad kelis pirmuosius mėnesius užtruko Viliaus adaptacija, iš pradžių, gimus sesytei, jis, kaip ir dauguma vyresnių brolių ar seserų, jautė pavydą. Bet Dalius susitvarkydavo, priprato. Aišku, čia abipusis mūsų susitarimas. Nelakstyčiau, jei vyras nepritartų. O dabar ir pritaria, ir palaiko, ir nuveža, kur reikia, ir palydi, ir su vaikais pabūna.
Tiesiog idealus vyras?
Nesiskundžiu. Bet ir aš neprasta moteris, žmona. Turime vienas kitam atsidėkoti už tą abipusį gerumą. Kažkaip kol kas sutariame, nors būna visko. Esu labiau organizuota, yra tokių sričių, kur aš galiu veikti, bet yra ir vyriškos (pavyzdžiui, kai kurie buitiniai, statybų reikalai), į kurias nesikišu, nes nesijaučiu kompetentinga. Ir kaip moteris, mama, žmona neleidžiu sau jose vadovauti, nors kartais jaučiu, kad jei imčiausi, greičiau reikalai pajudėtų. Man užtenka ir mano moteriškos veiklos, susijusios su namais ir vaikais. Bet viskas mūsų šeimoje yra gerai sustyguota, laikantis lietuviškų tradicijų. Mudviejų pažiūros, nuostatos, nuotaikos daugeliu požiūrių sutampa, dėl to ir gerai sutariame, sugyvename.
Kuris esate šeimos galva?
Vis tiek žemaitės moterys yra aktyvesnės už vyrus, jos viską namuose savo rankose laiko. O kalbant apie šeimą, svarbiausia yra pagarba vienas kitam. Vyrai ypač mėgsta, kai jiems pagarbą rodai, taip jau susiklostė, kad jiems patinka šeimoje išaukštintiems būti. Nors moterims ir daugiau darbų, krūvio tenka. Bet jos kažkaip ir daugiau gali, sugeba, nepavargsta ir gyvena ilgiau. Matyt, taip ir turi būti, taip nuo seniausių laikų susiklostė.
Kaip vienas kitam atsidėkojate už tai, kad esate tokie geri žmona ir vyras? Gal staigmenų romantiškų sugalvojate ar gėlėmis vyras palepina be jokios progos?
Nedažnos tos staigmenos, ir gėlių kas dieną neneša. Daliaus nuomone, jei per dažnai tai darysi, moteris gali imti įtarinėti, kad jis čia gerinasi ar atsiprašinėja dėl ko nors. Staigmenos retos, bet labai mielos ir netikėtos. Jis labai moka nustebinti. Pradedant pasipiršimu. Aš jau laukiau to momento, bet galvojau, kad, matyt, nesiryš, reikės ko nors man pačiai imtis. O jis vieną labai šaltą žiemos dieną Kernavėje užvaro mane ant piliakalnio, aš nieko neįtariu, nelabai ir noriu, ir staiga – pasipiršimo ritualas.
Kitą staigmeną sugalvojo visai neseniai, ta proga, kad dukrytė gimė, juk tai toks stebuklas. Užsakė man pas juvelyrą žiedą, tikrai ypatingą, originalų, su gyvybės ženklais. Keletą mėnesių tas žiedas gražioje dėžutėje gulėjo mano papuošalų lentynėlėje, net nepaslėptas. Ir pati nesuprantu, kaip aš jo nepamačiau. O sumanymas kaip tik ir buvo, kad turėjau jį visai netikėtai rasti. Kadangi vis neradau, per Valentino dieną kažkaip išsitarė. Pagalvokite, du mėnesius laukė, nieko nesakė, tylėjo.
Vieną kartą jau po Trijų karalių nupuošdama eglutę žiūriu – ant pačios tolimiausios, nuošaliausios šakutės kažkas nematyto užkabinta. Įsižiūriu – papuošalas. Nieko nesuprantu, ir šiaip galvoju, ir taip, iš kur čia jis galėjo atsirasti? Net lininį maišiuką jam įdėti Dalius pats savo rankomis buvo pasiuvęs. Įsivaizduojate?
O aš taip nemoku. Matyt, kitur išsitaškau, visose savo veiklose, su ansambliečiais, ir namams nebelieka nieko. Aišku, padarau ir aš kartais ką nors šeimai malonaus.
Pernai, kai Vilius šventė savo penktąjį gimtadienį, karštą vasarą, likus keliems mėnesiams iki gimdymo, suruošiau jam šaunų gimtadienį sodyboje. Pusę dienos virtuvėje užkandžius gaminau, kad nieko nebūtų pirkta, ir pramogų vaikiškų prigalvojau, pavyzdžiui, skraidinome degančius žibintus su palinkėjimais ir svajonėmis. Net ašarą išspaudė.
Išsitarėte – Jums rūpi, kad maistas būtų sveikas, namuose gamintas, ir šeima įpratusi tik mamos virtą valgyti.
Aš visuomet už natūralų maistą, tai, kas pagaminta namie, ir skaniau, ir sveikiau. Nesu ypatinga kulinarė ar gurmanė, iš mamos išmokau skaniai, sočiai, sveikai šeimą pamaitinti. Jie visi taip prie to įprato, kad Liepa, pavyzdžiui, pirktų tyrelių visiškai nenori, nors gal kartais jų ir būtų patogiau į kelionę pasiimti. Ką darysi, viską tenka man iš anksto namuose susiruošti. Ir vyras pirmenybę teikia naminiam maistui, nesusivilioja jokiomis kavinėmis.
Tai ir gaminu, sukuosi tarp puodų. Kai ką perkame turguje, parduotuvėje žiūrime, kad produktai be konservantų būtų. Neseniai atsisakėme rūkytų gaminių. O jei labai pasiilgstam, renkamės tik aukščiausios rūšies. Labai retai perku Viliui tai, kas nesveika, bet ką jis, žinoma, mėgtų, pavyzdžiui, bulvių traškučius. Stengiamės nesudaryti sąlygų, kad pamėgtų. Juk jis kokakolos ragavęs nėra ir nenori, kas įdomiausia.
Prieš keletą metų įsigijote sodybą. Vis dėlto traukia į gamtą?
Lietuviškoje gamtoje – pats geriausias poilsis. Mūsų sodyba yra gražioje vietoje, apie 60 kilometrų nuo Vilniaus, tačiau ji dar nevisiškai įrengta, o laukinėmis sąlygomis su Liepa dar sunkoka gyventi. Todėl ilgesniam laikui išsiruošę apsistojame pas draugus, kurių sodyba netoliese. Į saviškę kokiam pusdieniui dažnai išsiruošiame. Prie laužo pasėdime, išsikepame ką nors, gamtoje pabūname. Vyras po darbo savaitės ten ypač mėgsta važiuoti, tai geriausias būdas atsipalaiduoti, išsikrauti. Ir dabar mes su vaikais likome namuose, o jį vienai savaitei ten išleidome pasidarbuoti.
Vasara baigsis – vėl balansuosite tarp namų ir darbų?
Su laidos „Duokim garo“ rengėjais buvau sutarusi, kad išeinu metams. Bet kol kas dar negaliu nieko sakyti, nežinau, kaip bus, ar vyras šįsyk išleis. Juk jis mato, kad kai aš namie, esu ramesnė, įtampos nėra ir šeimai geriau. Bet lygiai taip jis žino, kad be veiklos negaliu. Ir dabar nesėdžiu vien namuose, pasitaiko koncertų, festivalių, kartais kokį renginį vesti pakviečia. Kai Liepa kiek paūgėjo, vis dažniau išsiruošiame visi kartu, susideriname, vyras prie to irgi priprato, ką kalbėti apie Vilių, kuris jau koncertuoti nori, į sceną lipa. Ir Liepa, kaip pastebėjau, gerai tuose renginiuose jaučiasi.
O kaip Jūsų mokslinė veikla? Be visų kitų darbų, dar suspėjote ir disertaciją parašyti, menotyros krypties humanitarinių mokslų daktare tapti.
Kai rinkausi, kur studijuoti, jau žinojau, kad norėsiu tyrinėti žemaičių tradicines dainas, tad nuo pirmo kurso ėmiau jas rinkti, archyvuose retesnių, įdomesnių ir skambesnių dainų ieškoti. Ir visi mano rašto darbai – kurso, bakalauro, magistro, moksliniai straipsniai buvo apie žemaičių liaudies dainų melodiką ir artikuliaciją.
Įgijusi magistro laipsnį, metus ilsėjausi nuo mokslų, tačiau dėstytojai ragino ir kalbino studijas tęsti doktorantūroje. Ir pati pajutau norą, maniau, turiu pabandyti, juk esu įpratusi kiekvieną darbą atlikti iki galo ir tiek, kiek galiu. Toliau ir giliau tyrinėjau žemaičių dainų muzikinę ir kalbinę puses, pasitelkdama ne tik etnomuzikologų, bet ir dialektologų patirtį, mokslinius atradimus, tyrimo metodus.
Parašyti disertaciją nebuvo lengva. Viliui buvo dveji, jis ėmė dažnai sirgti, pradėjau svarstyti, gal mesti mokslus ir atsidėti vien tik motinystei. Man labai padėjo mama, ji prižiūrėjo anūką, kol aš dieną naktį skubėjau baigti disertaciją. Keli mėnesiai buvo išties sunkūs, ir po gynimo dar kokius metus jaučiau, kad esu pavargusi, jautresnė.
Praėjo beveik ketveri metai, mokslinės veiklos netęsiu. Metodinė, organizacinė, kūrybinė veikla užima daug laiko, reikalauja daug pastangų, žinios, įgytos studijų metais, labai praverčia. Gal ateityje grįšiu ir prie mokslų. Aišku, kvalifikacija menksta, tačiau moku pasivyti ir užpildyti spragas. Šiuo metu esu patenkinta tuo, kad turiu mėgstamą darbą, prasmingą kūrybinę muzikinę veiklą, o svarbiausia, kad turiu nuostabią šeimą.
