L.Nazarenko daugelis vadina romansų karaliene, tačiau ji pati šio titulo privengia. „Romansai man tik leido jiems tarnauti. Su visa jų stiprybe ir nuoširdumu. Netikrumo šie kūriniai neatleidžia“, – teigia dainininkė. Ir dainuoja juos taip, tarsi kas kartą pati iš naujo išgyventų nelaimingą meilę. Kas toji moteris, priverčianti koncertų salėse pravirkti kiečiausius vyrus, gebanti grąžinti mus į tą uždraustą šalį, kurioje gyvena nuo kasdienybės buities ir pragmatizmo paslėpti gražiausių mūsų išgyventų akimirkų prisiminimai?

Kaip ji atrado šį, regis, nebemadingą žanrą? Gal moteris dainuoja pati save?
Pirmasis instrumentas, kuriuo Liuba mokėsi groti, buvo violončelė. Tiesiog tuo metu M.K.Čiurlionio meno mokyklos pedagogai ieškojo gabių vaikų. Vaikų darželio muzikos vadovė atvedė Liubą. Mergaitė labai muzikali, bet aukšta, aukštesnė už bendraamžius, todėl buvo nutarta, kad jai tinka groti violončele. Instrumentas didžiulis, ir nors Liuba pavydėjo fleitininkams ir pianistams, kuriems tokio svorio nereikėjo tampyti, pati klusniai nešiojosi violončelę. Išgirdusi, kad jos bendraamžiai violončele skambina penkias šešias valandas per dieną, Liuba labai nustebo.

Jai neužtekdavo kantrybės šitiek groti. Suvokusi, kad violončelininkė nebus, perėjo į J. Tallat–Kelpšos konservatoriją ir pradėjo mokytis chorinio dirigavimo. Tada Liuba nė nesapnavo, kad greitai vėl tampys didelį muzikos instrumentą – gitarą. Tik gitara jai niekada neatrodys per sunki.

Išlaisvinta muzika

Gitara skambinti Liuba mokėsi pati. O romansai jos širdyje skambėjo seniai, jų link vedė romantiška prigimtis, intuityvus pomėgis. „Pamenate senąsias plokšteles?“ – klausia dainininkė. Ji nuolat prisimena mėlynos spalvos minkštą plokštelę, kurioje buvo įrašyta daina „Klen ti moj opavšij“. Liuba galėjo jos klausytis ir klausytis: „Toks gražus, toks žemas buvo šią dainą atliekančios dainininkės balsas...“ Dainininkė sako, kad jeigu šiandien surastų plokštelę ir palygintų tą balsą su savu, išgirstų tokį pat žemą dainavimą. Liubos balsas žemesnis už mecosopraną, o ji pati juokaudama save pavadina ir tenoru. Mat yra atlikusi ir tenoro partiją. O romansus ji pradėjo dainuoti prieš penkiolika metų.

Buvo 1994-ieji. Kavinėje prie Tauro kalno vykdavo muzikos vakarai. Sužinojusi, kada bus romansų diena, Liuba atėjo ir pasisiūlė padainuoti keletą kūrinių. Tuomet ji nė nenujautė, kad šis vakaras padės jai išlaisvinti tai, ką jau daugelį metų stengėsi pati nuo savęs paslėpti – troškimą dainuoti kūrinius, kurie virpina sielas, kurie seni ir amžini kaip pats meilės jausmas.
Gilindamasi į šį žanrą moteris pastebėjo, kokie romansai įvairūs. Ypač išsiskiria du kraštutinumai: juodi, dramatiški ir smagūs, žaismingi. Liubai artimiausi šviesaus liūdesio romansai. Juos ir pradėjo dainuoti.

Romansai laimingų nemyli

Buvo metas, kai Liuba degė meile ir aistra, pati svaigo iš laimės. Vos išvydus mylimą žmogų, daužėsi širdis, kunkuliavo kraujas. Bet laimingas akimirkas keitė liūdnos ir skausmingos, o džiaugsmas ir tikėjimas, kad tu ne tik myli, bet ir esi mylima, sugrįždavo vis rečiau. Dar tada, kai meilės svaigulys supo merginą savo glėby, spinduliuodama didžiulį džiaugsmą, nes buvo įsimylėjusi ir jautėsi mylima, ji atvažiavo į Kauną dainuoti romansų. Koncerto organizatorė jos paklausė: „Kas nutiko? Kodėl taip švyti?“

Liuba nuoširdžiai papasakojo apie savo laimę, o išgirstas atsakymas suglumino ilgam. „Būk atsargi, – pasakė moteris. – Kol dainuoji romansus, tu negali būti laiminga.“

„Mane tarsi elektra nukrėtė“, – prisimena dainininkė. Tą vakarą ji puikiai dainavo. Tačiau vėliau, kai meilės jausmas ėmė gesti, nes jos mylimąjį nusivedė kita moteris, Liuba vis prisimindavo koncerto organizatorės žodžius. „Juk mūsų mintys ir žodžiai materializuojasi, – sušnibždėjo dainininkė. – Gal toji mažai pažįstama moteris, pati to nenorėdama, paženklino mano likimą? Gal todėl mylimas žmogus, vis grįždavęs ir vėl išnykdavęs, sykį dingo iš mano gyvenimo?“ L.Nazarenko ilgai kankinosi, ar dainuoti romansus, ar leisti sau ir vėl įsimylėti. Tačiau laikui bėgant, kerai ir taip nustojo veikę. Liuba atleido ir buvusiam mylimajam, ir moteriai, kurį jį nuviliojo.
 
„Jis nekaltas, kad manęs nemyli, užtenka mano jausmo, juk mylėti žmogų – tai nebūtinai jį turėti“, – sako ji ir uždainuoja.
Liuba nebebijo būti ištikima romansui, o ideali meilė – tai lyg ta danguje spindinti žvaigždelė, link kurios visą gyvenimą eini, bet vis viena negali pasiekti. „Manau, bręsdamas žmogus tarsi priartėja prie romanso, pamilsta jį, nes kuo didesnė patirtis, tuo dažniau širdin įsliūkina ilgesys, prisiminimai. Romansai – be galo nostalgiškas žanras, todėl man jis toks žavus“, – tikina Liuba.

Geriausi rusų romansai, jos nuomone, sukurti iki Antrojo pasaulinio karo. Žinoma yra išimčių, bet jos ir lieka išimtimis. Sovietinė valdžia draudė dainuoti romansus ir ne vienas už tokių kūrinių atlikimą sėdėjo kalėjime, net buvo ištremtas.

Liuba scenoje ne tik dainuoja, bet ir būtinai papasakoja romanso atsiradimo istoriją. Nedaugelis žino, kad Latvijoje gyvenusio tango karaliaus Oskaro Stroko romansas „Ak, šitos juodosios akys“, kuris jį išgarsino visame pasaulyje, buvo skirtas, deja, ne žmonai, nors kompozitorius buvo laikomas itin ištikimu savo šeimai žmogumi... Lietuviški romansai daugiausia buvo dainuojami kaimuose, todėl jie tokie liūdni, pilni skausmo ir ilgesio. Tačiau ar visada? Liuba kviečia įsiklausyti į jos dainuojamą romansą „Bangos sudaužė“. Kai ji pati išgirdo šį kūrinį pirmą kartą, net nustėro: paviršiumi slydo lyg ir šviesi nuotaika, tačiau viduje – gilus liūdesys, atsisveikinimas. Skausmas, anot Liubos, juntamas kiekviename romanse, o drauge – atleidimas, padėka.

Pasaulis keičiasi, tik meilė ne

Šv. Kotrynos bažnyčia Vilniuje buvo pilnutėlė jaunų ir pagyvenusių žmonių. Į sceną išėjo moteris su gitara. Suskambėjo pirmas akordas, pasigirdo pirmi dainos žodžiai, ir salė pradėjo ploti, o paskui dainavo kartu – džiaugsmo ašaros spindėjo vėl baltaplaukę jaunystę išgyvenančių žmonių akyse, jausmingai Liubai pritarė studentai ir moksleiviai. „Pasaulis keičiasi, o meilė ta pati“, – visada sako savo klausytojams moteris, dainuojanti romansus, neturinčius metų. Ar galime su ja nesutikti?