Asmeninės šių vyrų istorijos – kaip diena ir naktis. Eivydas studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete, yra pirmame inžinerijos magistrantūros kurse. Pragyvenimui užsidirba puse etato dirbdamas pagal specialybę.

Pradėjęs savanoriauti jis visiškai atsisakė svaigalų, nors ir anksčiau nebuvo linkęs į audringas pramogas. „Iš pradžių nenorėjau žmonėms, su kuriais gyvename, rodyti blogo pavyzdžio, – santūriai paaiškina Eivydas, pridurdamas, kad žmogaus žodžiai turi nesiskirti nuo darbų. – Kaip jie turi laikytis blaivybės, taip ir aš”.

Žiauriausias dalykas žmogui

Kaip pasakojo salotų bare „Mano guru“ padavėju dirbantis Liutauras, jis su Eivydu susipažino jo tėviškėje, Kuršėnuose. 15 km nuo to miestelio yra reabilitacijos centras, kuriame Liutauras pusantrų metų bandė vaduotis iš priklausomybės narkotikams. Antroje reabilitacijos pusėje jam buvo leidžiama išeiti iš teritorijos ribų, tad važinėjo į Kuršėnus sportuoti. Sporto klube užsimezgusi pažintis su Eivydu peraugo į draugystę, kuri tęsiasi jau septynerius metus.

Liutauras narkotikų nebevartoja virš 7 metų. Kaip pats sako, tai – gera pradžia, nors kartais ir viena diena priklausomam asmeniui labai daug.

„Kai kam gali atrodyti nesąmonė laikinieji apgyvendinimo namai, tipo, ką čia priiminėjat lodorius, prausiat, perrengiat bomžus. Bet kai pats esu ir nevalgęs buvęs, ir gatvėje stovėjęs, kitaip žiūriu. Žiaurus dalykas žmogui neturėti namų. Nerandančiam prasmės gyvenime siūlyčiau parai ar savaitei išeiti pagyventi į gatvę. Viskas kitu kampu pasirodys“, – kalbėjo Liutauras.

Tai, kad Eivydas čia savanoriauja, jį ir šiandien stebina: „Toks poelgis, požiūris į priklausomus žmones man pačiam pavyzdys. Būt su mumis, priklausomais, matyti, stebėti, išjausti, padėti, būti šalia reikiamu metu, tikrai ne kiekvienas gali“.

Pasak vyrų, jų tikslas ne teorijomis dalintis, o palydėti žmones ir tiesiog dalytis kasdienybe su jais.

Aštriose situacijose reikia parodyti tvirtumą

„Mes duodam tiek, kiek jie iš mūsų paima. Nekišam teorijų – tiesiog savo pavyzdžiu žmonėms rodom, kad įmanoma gyventi blaiviai, suprasti priklausomybę. Mūsų namai labiau primena šeimą, kurioje kartu judam blaivybės link. Su kai kuriais tenka ir atsisveikinti, jei galvoja čia tik laiką prastumti, kol šalta, drėgna, sninga. Bet kartu praleisdami 24 valandas per parą, vienas kitą matome ir anksčiau ar vėliau atsiskleidžia, koks žmogaus tikslas, ko jis iš tiesų siekia“, – pasakojo Liutauras.

Norinčių tapti reintegracijos centro gyventojais – galybė. Ypač aktyviai to siekia iš įkalinimo įstaigų išėję žmonės, kurie net ir vienai nakčiai neturi kur prisiglausti. Maksimalaus laiko, kiek laiko galima čia būti, nėra. Pasak Liutauro, jei matosi, kad žmogus ne parazituojantis, o stengiasi, gyvenimas bendruomenėje padeda jam stotis ant kojų, būna su jais, kiek reikia.

„Labai greitai pelai nuo grūdų atsisijoja. Jeigu matome motyvaciją, nežiūrim, kaip žmogus atrodo – su dantukais ar be, gražus ar nelabai. Svarbiausia - troškimas kabintis į gyvenimą, palaikymo poreikis”, – sako Liutauras. Žinoma, pasitaiko ir aštrių situacijų. Savanoriams kol kas pavyksta taikiai spręsti kylančius konfliktus, tačiau tvirtumo, be abejo, reikia.

Paklausti, ką kasdien veikia, savanoriai minėjo turintys mini dienotvarkę, o visa kita rikiuojasi, kaip įprastose šeimose – kažkas dirba, kažkas maistą ruošia, vieni kitiems praneša, kada kas grįš, pas ką raktas. „Tarnaičių ir virėjų neturim. Patys apsišluojam. Kol kas šaldytuvo nerakinam, valgom kartu, o ne kas sau pasislėpę“, – juokavo vyrai.

Visko norėjo iškart ir gavo

Jei atsisakyti priklausomybės būtų lengva, visi tai padarytų. Todėl šituose namuose žmonės vienas kito nekaltina, tiesiog priima, kaip yra. „Aš pats esu priklausomas ir nesuskaičiuojamą daugybę kartų kritęs į beprotybę, kai paskui nei pats savimi, nei kiti tavim pasitiki. Be galo sunku. Turi keisti viską. Aš netgi miestą pakeičiau. Esu alytiškis, daugybę metų ten vartojau narkotikus, tad kiekvienas takas, kas trečias žmogus žinomas. Saugioje aplinkoje lengviau vėl pradėti iš naujo”, – pats patyrė Liutauras.

Paklaustas, kaip tapo priklausomas, jis pasakojo nuo vaikystės buvęs lyderis tarp lyderių, žavėjęsis blogiukais. „Konfliktavau su tėvais, bėgau iš namų, taip ir atsitiko. Dabar su mama, ačiū Dievui, bendraujam, santykiai labai geri. Prieš pora savaičių ji aplankė šiuos namus, pamatė, kaip gyvenam. Kokius dvejus metus į situaciją ji žvelgė atsargiai, panerimaudama, kad krisiu, skambindavo išsigandusi, ar viskas gerai, jei ne tokį sapną susapnuodavo. Bet tai mama. Ji rūpinasi. Turiu ir ketveriais metais vyresnį brolį, kuris visai ne probleminis, ne taip, kaip aš. Su juo taip pat bendraujame, susitinkame. Viskas po truputį tvarkosi. Žinoma, ne visi žmonės man atleidę, nes žiaurių dalykų esu pridaręs. Bet labai motyvuoja tie, kurie sugeba atleisti, apkabina, ir mane mokydami taip elgtis“, – sakė Liutauras.

Eivydo tėvai žinią priėmė su pasitikėjimu

O kaip Eivydo tėvai priėmė žinią, kad sūnus Vilniuje gyvens su išėjusiais iš kalėjimo, priklausomais žmonėmis? „Su pasitikėjimu. Ir man, ir jiems buvo vidinė nuojauta, kad viskas bus gerai. Aš tėvams papasakojau, koks yra Liutauras, kiti jo likimo žmonės, kokiu keliu eina. Ir savo elgesiu parodžiau, kad dėl manęs nereikia nerimauti“, – santūriai paaiškino Eivydas.

Liutauras Kuršėnuose yra bendravęs su Eivydo tėčiu, broliu, mama. Iš tų laikų jie turi bendrą draugą, kuris Šiauliuose likęs. Po reabilitacijos bičiulis buvo atkritęs, tačiau vėl bando stotis ant kojų. „Jam irgi reikia pagalbos, nes neturi artimųjų, gerų draugų. Su Liutauru jį lankome. Žmogui svarbu žinoti, kad kažkam jis rūpi“, – sakė Eivydas.

Salotų baro „Mano Guru“ ir VšĮ Socialiniai paramos projektai vadovė Reda Sutkuvienė su šiuo savanoriu susipažino per Liutaurą. „Iškart krito į akis Eivydo ramybė ir sąmoningumas. Ryžtis gyventi su mūsų žmonėmis kartu – iššūkis, nes jie ir priklausomi, ir grįžę iš įkalinimo įstaigų“, – sakė ji.
Reda Sutkuvienė

Per krizę nebuvo taip baisu, kaip dabar

„Mano Guru“ – populiarus, Vilniaus centre esantis salotų baras, suteikiantis darbo vietą priklausomybes bandantiems įveikti žmonėms, todėl R. Sutkuvienė žino – neįmanoma akimirksniu pasiekti teigiamo rezultato, iš „blogiuko” virsti „geriečiu“. Juk mes irgi kartais pametame giją, kokiais iš tiesų norėtume save matyti.

„Priklausomiems žmonėms tai pasireiškia kaip ir visiems kitiems, tik ryškiau ir sudėtingiau iš to išbristi. Todėl labai svarbu šalia esantis palaikymas, pagalba, o veiksmingiausia – tinkamas pavyzdys bei artimo meilė, supratingumas. Galima daug teorijų prisiskaityti, reintegracijos programų dalyviams sukurti, surengti daugybę mokymų, tačiau niekas nepakeis ramaus, stabilaus žmogaus buvimo šalia. Jiems tai geriausias vaistas ir pagalba“, – įsitikinusi „Mano guru“ vadovė.

Pasak R. Sutkuvienės, 12 metų darbo patirtis įrodė saugios aplinkos svarbą nuo priklausomybių sveikstantiems žmonėms. Tačiau laikino apgyvendinimo vietų tragiškai stinga. Viešoji įstaiga ne vienerius metus kreipiasi į savivaldybę, prašydama patalpų tokiems žmonėms, tačiau kol kas - be rezultato.

Patalpas, kuriose su sveikstančiais gyvena Eivydas bei Liutauras, yra suteikus kita visuomeninė organizacija – socialinė santalka „Atspirtis“. „Jei turėtume tinkamas patalpas, galėtume padėti didesniam skaičiui žmonių. Prašymų, laiškų sulaukiame labai daug ir skauda širdį, kad tik vienam kitam galime padėti“, – apgailestavo moteris.

Socialinės įmonės idėja ir „Mano guru“ darbo prasme ji neabejoja. Tikrai daug dirbusių salotų bare ar gyvenusių laikino apgyvendinimo vietose dabar yra dirbantys, vaikus auginantys, savarankiški žmonės. „Sėkmės istorijos ir yra tai, kas mus palaiko“, – sako R. Sutkuvienė.

Kartais reikia labai nedaug. „Štai neseniai iš mūsų reintegracijos centro išėjo Aleksėjus, kuriam pakako poros mėnesių atsitiesti grįžus iš įkalinimo įstaigos. Padėdamas sau jis pradeda rūpintis ir likimo draugais. Tačiau kitam ir viena savaitė, netgi viena diena, kurią buvo priverstas praleisti gatvėje, nes neturėjo kur prisiglausti, gali būti lemtinga“, - pavyzdį pateikė socialinio verslo iniciatorė.
Reda Sutkuvienė

Tokių žmonių reintegraciją į visuomenę remia kiekvienas klientas, ateinantis į salotų barą pusryčiauti, pietauti, užsakantis maitinimo paslaugas šventėms ar konferencijoms. Uždirbtos lėšos leidžia padėti žmonėms. Ne tik juos apgyvendinti, bet ir įdarbinti, priskiriant mentorių-profesionalą, mokyti teorinių ir praktinių darbo pagrindų, ugdyti socialinius įgūdžius.

Vis dėlto pastaruosius metus R. Sutkuvienė vadina sunkiausiais per visą „Mano guru“ gyvenimo laikotarpį: galbūt todėl, kad viešo maitinimo sektorius Vilniuje pagaliau atsigavo, įsisteigė daug naujų maitinimo įstaigų, siūlančių tikrai gerą ir kokybišką maistą, tačiau tuo pačiu padidėjo konkurencija.

„Dabar kaip niekad reikia kovoti dėl kiekvieno kliento. Žaliavų kainos paaugo, o mes laikomės principo nenuleisti kokybės kartelės, nemažinti porcijų ir nekelti kainų, kad nenuviltume nuolatinių klientų. Mūsų iššūkiai kiti, mes neprekiaujame alkoholiu, negalime drastiškai mažinti personalo, nes negalime prarasti savo socialinio verslo dvasios“, - pabrėžė ponia Reda.

Būtų smagu, kad verslo įmonės ir valstybinės įstaigos aktyviau pirktų socialinių įmonių paslaugas. „Kai kurios taip ir daro, užsako iš mūsų kavos pertraukas konferencijoms ar pietų maitinimą. Tarp nuolatinių mūsų klientų – Europos Komisijos biuras „Europos namai”, Rytų Europos studijų centras, Prezidentūra, kitos organizacijos ir asmenys, remiantys idėją padėti reintegracijos programoje dalyvaujantiems žmonėms. Socialiniam verslui tai – didžiulis palaikymas, motyvuojantis dirbti toliau, nepasiduoti iškilus sunkumams“, – sakė „Mano guru“ vadovė R. Sutkuvienė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (48)