Ilgą laiką buvau katinu, kuris visur vaikšto vienas. Užkietėjusia vilke, kurios nusistovėjusį gyvenimo ritmą tik karts nuo karto sudrumsdavo vienas kitas įvykis. Metams bėgant, kuomet visi aplinkiniai kaip susitarę susiporavo, palaipsniui ėmiau jausti slegiančią vienatvę, tačiau, neleisdama jai užvaldyti savęs, per gyvenimą yriausi toliau.
Į pabaigą ėjo rugsėjis. Didelių planų rudens periodui neturėjau – laukė keli darbai, draugės vestuvės, nedidelė išvyka ir svarbus seminaras, kurį vesti buvo patikėta man. Na, taip, ir nauja darbovietė bei keli pokalbiai dėl darbo, kurių nevertinau rimtai.
Seminaro dieną jaučiausi užtikrinta ir pasitikinti savimi, tačiau ant šviesaus sijono pralietas puodelis kavos, siutinantys miesto kamščiai ir netikėtai užklupęs lietus privertė suirzti, tad pradėjusi vesti mokymus nebuvau pačios geriausios nuotaikos. Situaciją dar labiau paaštrino įkyrus klausytojas, nuolat apiberdavęs klausimais ir keldavęs kurį laiką užsitęsiančias diskusijas. Mintyse dėliojau planus kaip nuotaiką man gadinęs Misteris Įkyrumas pietų pertraukos metu nusprendžia nebegrįžti į antrąją seminaro dalį ir leidžia man baigti itin nenusisekusią dieną...
Pertraukos metu šlapiu grindiniu kaukšėdama artimiausios kavinukės link tegalėjau galvoti apie urzgiantį savo skrandį, šalin vydama mintis apie nepažįstamą įkyruolį. Skubėdama atgal mintyse dėliojausi tolimesnį seminaro planą, kuomet mano ramybę sudrumstė netikėtas pasisveikinimas.
Pakėlusi akis į lietingą dangų išvydau kiaurai mane skrodusias žalias akis. Taip, tai buvo Misteris Įkyruolis, valiūkiškai rodantis baltadantę šypseną. Visuomet tvirtai tikėjusi, jog gražiausios pasaulyje akys priklauso mano mamai, akimirką pagalvojau, jog niekuomet nemačiau tokios žalumos kaip jo akių.
„Gražios“, - tuomet pagalvojau aš, o šio žmogaus atžvilgiu siųstas pyktis griuvo it kortų namelis. Neprisimenu, ar tąsyk įstengiau nusišypsoti. Bėgdama nuo nepažįstamo vyro grožio, netikėto sumišimo ir savęs pačios, mikliai skuodžiau laiptais aukštyn, tikindama, jog privalau susikaupti seminarui. Ponas Nepažįstamasis nurimo, tad sunkia buvusi diena netrukus baigėsi.
Kitą rytą dieną palaimino rudeniškai gaivus ir šiltas oras, o aš, grožėdamasi miesto panorama, stikliniu liftu kilau į pokalbį dėl darbo. Nervingai kramtydama lūpą pagalvojau, jog norėčiau, kad manęs nepriimtų – buvau užsitikrinusi vietą kitoje kompanijoje, tad šis susitikimas tebuvo eiliniu savo vertės patikrinimu. Dar kelios minutės ir peržengiau įmonės vadovo durų slenkstį. Šįkart tikrai nusišypsojau – kėdėje valiūkiškai suposi ponas Nepažįstamasis, lietingą vakar dieną perskrodęs savo akių žaluma.
Smagi vakarienė, ilgos pokalbių valandos ir nuostabus kartu su juo praleistas vakaras išjudino manyje kažką naujo. Ilgus metus ieškojusi meilės ir staiga pajutusi, jog tai gali būti ji, pabūgau. Buvau pripratusi būti viena. Būti savo rutinos verge. Išgąsdinta naujų jausmų sprukau tarsi neišjodinėta kumelė. Metusi viską išvažiavau, lydima minčių, jog meilė visuomet randa kelią į kits kito širdį, vadinasi, jeigu tai ji, ponas Įkyruolis ras mane. Pagaus, sutramdys ir niekuomet nebepaleis.
Darbo reikalais kelioms savaitėms išvykau į užsienį. Norėjau grįžti, bet baimė stabdė mane. Kas bus toliau?.. Neištvėrusi nežinomybės po kelių savaičių jau skridau namo. Vėluojantis taksi ir tarsi iš kibiro pliaupiantis lietus privertė užsibūti oro uoste. Paskui save vilkdama didžiulį lagaminą, skubiai kaukšėdama laiptais žemyn susidūriau su tarsi akis išdegus lekiančiu jaunuoliu.
Tarstelėjau atsiprašymą, pakėliau akis ir paskendau jo akių žalumoje. Tas, nuo kurio bandžiau pabėgti ir pas kurį skubėjau grįžti, vos sužinojęs, jog parskrendu leidosi manęs pasitikti, tačiau vėlavo, tad likimas nusprendė oro uoste sulaikyti ir mane...
Tąsyk mano baimės niekur nedingo, tačiau pamyniau jas. Prisimenu ilgus metus tėčio kartotą frazę: norėdamas pažinti žmogų, pažvelk jam į akis, stengdamasis pamatyti jų dugną, dengiantį žmogaus sielą. Misterio Įkyruolio akys spinduliuoja ramybę, šilumą ir neaprėpiamą gerumą. Pasitikiu, gerbiu ir myliu jį, žinodama, jog susitikome ne veltui. Dusyk suvesti likimo nebelaukėme trečiojo nemeluojančio karto – likome kartu iki tol, kol mums bus gera kartu. Tikiuosi, visam gyvenimui...
Tavo A.
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************
