Susipažinome internete, viename pažinčių portale, kuriame užsiregistravau draugės pastūmėta ir dėl smalsumo. Iki tol visiškai nesidomėjau internetinėmis pažintimis ir netikėjau, kad virtualioje erdvėje galima atrasti „savo žmogų“.
Teko pabendrauti su įvairiais žmonėmis, tačiau manęs šis naujų pažinčių ratas neįtraukė. Ir tą patį vakarą, kai jau buvau apsisprendusi išsitrinti savo anketą, gavau Jo laišką... Šis laiškas buvo kitoks – nuo pat pirmųjų žodžių supratau, kad su šiuo žmogum turime labai daug bendro. Susirašinėjome gal savaitę ir nusprendėme susitikti realiai. O va čia ir prasidėjo pokštai.
Sutarėm susitikti vakare prie Fontano. Dieną prieš tai su drauge buvau paskyrusi susitikimo vietą prie Soboro ir, kadangi į pasimatymą su naujuoju draugu ėjau jau skrajodama padebesiais, tai taip beskrajodama kažkodėl atsiradau prie Soboro... Telefonais dar nebuvome apsikeitę. Laukėme vienas kito čia pat, netoli, bet kartu ir labai toli...
Vėliau Jis pasakojo, kad laukė manęs ilgiau nei valandą, bandė užkalbinti kitas lūkuriuojančias paneles, galvodamas, kad gal čia aš. Sakė, jei tuo metu Fontane būtų buvę vandens – būtų pradėjęs plaukti ratais.
Kai grįžusi namo paskaičiau, kur buvom sutarę susitikti, jaučiausi labai nejaukiai. Bet džiaugiuosi, kad išdrįsau dar kartą parašyti Jam laišką su savo telefono numeriu ir prierašu: „Šiuo metu iš gėdos slepiuosi po stalu. Čia mano telefono numeris, jei dar kada norėsi pabandyti su manim susitikti“. Ir jau kitą rytą, sėdėdama paskaitoje gavau Jo žinutę: “Labas. Ar jau išlindai iš po stalo?“.
I.V.
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************
