Užsikrėtusiems mažojo elfo nuotykiais teko šiek tiek pakentėti iki šių metų, kai nauja knyga „Paskutinis Orkas“ nutūpė ant lentynos būtent Vilniaus knygų mugėje. Apie tai, kaip rašytojai sekėsi kurti, kuo ji panaši į Pelenę ir kaip gimsta idėjos galite perskaityti jos interviu.
- Ar bestudijuodama mediciną kada svajojote tapti rašytoja, kurios knygos bus leidžiamos ir noriai skaitomos? O gal iš pat pradžių siekėte rašyti?
- Būdama maža svajojau tapti ir gydytoja, ir rašytoja. Kad norėjau būti gydytoja, niekada nepamiršau, laikiau vieną egzaminą po kito, kol galiausiai baigiau studijas. Kad norėjau tapti rašytoja, buvau pamiršusi, kol netyčia radau seną užrašų knygutę, kurioje buvo istorijos pradžia. Ją pradėjau rašyti prieš 30 metų. Tada svajonė sugrįžo ir aš ją išpildžiau, tapau rašytoja. Pabaigiau tą istoriją.
- Kokia buvo pirmoji jūsų perskaityta knyga? Ar vaikystėje turėjote mėgstamiausią autorių, knygą?
- Labai mėgau didžiulę knygą, pilną geriausių klasikinių pasakų. Ten buvo ir pasakų, ir piešinių: karalienė, septyni nykštukai, princas, giria, ragana. Ten buvo ir ji. Snieguolė. Skaitydavau valandų valandas. Bet mano mėgstamiausia pasaka buvo „Pelenė“.
Turiu vyresnę seserį. Tarp mūsų visada buvo tam tikra neteisybė. Tai buvo ne tėčio ir ne mamos, o pačios motinos Gamtos kaltė. Genetiškai mano sesei labiau pasisekė, mano imuninė sistema nuo jos skyrėsi keliais šviesmečiais. Ji buvo atletė, rinko medalius vieną po kito, niekada nesirgo. Man visada buvo kas nors blogai – jei ne vėmiau, tai turėjau temperatūros.
Aš buvau nevikri, apkūni, kūno kultūros pamokos buvo mano košmarai. O ji mėgo laipioti medžiais. Jei mes būtume kartu ėmusios lankyti baseiną, po metų aš būčiau šiaip ne taip išmokusi plaukti šuniuku, o ji jau būtų tapusi provincijos čempione. Negana to, aš buvau keturiais metais jaunesnė.
Vienintelė mano svajonė buvo pasiekti fėją krikštamotę. Po daugelio metų sužinojau, jog mano sesuo visąlaik taip stengėsi laimėti vien dėl to, kad galėtų prilygti man, nes dėl dėl savo ligų susilaukdavau daug dėmesio. Mano gyvybei nuo pat kūdikystės grėsė pavojus, tad kiekviena diena, kai galėjau kvėpuoti ir gyventi toliau, buvo šventė. Taip sunkiai sirgdavau, kad visi nuolat rūpinosi manimi. Tiek dėmesio mano sesuo gaudavo tik laimėjusi varžybas.
Aš buvau įsitikinusi, kad buvau Pelenė. Mano sesuo galvojo, kad Pelenė yra ji. Manau, kad fėjai krikštamotei būtų buvę labai sunku.
- Kaip gimė knygos „Paskutinis elfas“ idėja? Kas ją įkvėpė?
- Istorijos idėja mane aplankė bevaikštant po mišką su savo šunimi, prieš tai perskaičius keletą knygų apie dvidešimto amžiaus istoriją.
- Ar pagrindinius veikėjus įkvėpė konkretūs asmenys? O gal jie visiškai išgalvoti?
- Viskas, ką aprašau, vienaip ar kitaip egzistuoja ir mano gyvenime. Jorše galima atpažinti mano mažojo sūnaus atvirumą, medžiotojo charakteryje – nuoširdumą ir mano vyro drąsą.
- Ar turite ritualų, padedančių rašyti? Puodelis arbatos, speciali vieta, skirta kūrybai?
- Rašau kai tik galiu ir kur tik galiu. Kartą rašiau stovėdama eilėje pašte. Geriausi mano tekstai sukurti einant. Eidama įsivaizduoju scenas ir pasižymiu personažų pokalbius telefone. Grįžusi namo parašau visą tekstą.
- Ar laukiate netikėto įkvėpimo, o gal turite nusistačiusi tam tikrus tikslus, pvz., tam tikrą skaičių puslapių, kuriuos privalote parašyti kasdien?
- Idėjos gimsta berašant. Stengiuosi rašyti kiekvieną dieną.
- Su kokiu gyvu ar seniai mirusiu rašytoju norėtumėte išgerti puodelį kavos ar arbatos? Ko norėtumėte jo ar jos paklausti?
- Paklausčiau Dantės, ar jo „Dieviškoji komedija“ yra jo fantazijos vaisius, ar regėtos vizijos aprašymas.
- Ką patartumėte vaikui, svajojančiam tapti rašytoju?
- Rašyti. Visada. Kiekvieną dieną. Nesustoti.
- Gal norėtumėte ką nors pasakyti ar palinkėti Lietuvos skaitytojams?
- Aštuntoje klasėje mokėmės apie Europos šalis. Kiekvienas mokinys turėjo pristatyti skirtingą šalį, ir man teko Lietuva. Nuotraukos mane pakerėjo. Atradau labai gražią šalį ir prisimenu, kaip svajojau ten apsilankyti. Dar jos neaplankiau, bet Joršas ten pateko. Tam tikra prasme kartu su juo atvykau ir aš. Tik norėčiau pridurti, kad jūsų šalis graži ir turi įdomią istoriją!
