Lietuvos žiniuonė iš žmonių skausmo nesipelnė

 (10)
Pieva
Pieva
© Corbis/Scanpix

Garsioji žolininkė Eugenija Šimkūnaitė šventai laikėsi principo: už ligonių gydymą negalima imti atlyginimo, nes sugebėjimas gydyti – Dievo dovana.

Vaistininkė Birutė Karnickienė yra garsios Lietuvos žiniuonės nuo Tauragnų – daktarės E.Šimkūnaitės – mokinė, Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo pirmininkė. Birutė daug metų artimai bendravo su garsia Tauragnų krašto dukra. Keletas neblėstančių prisiminimų apie neeilinę asmenybę, kuri niekada nepraras savo žmogiškojo žavesio ir gyvenimo vertės pažinimo.

Kaip susipažinote su E.Šimkūnaite, koks buvo pirmasis įspūdis?

Susipažinau 1975-aisiais, kai gavau paskyrimą dirbti Vilniuje, Vyriausiosios farmacijos valdybos Vaistažolių skyriuje, kuriam iki senjoros amžiaus vadovavo Eugenija Šimkūnaitė. Ji man perdavė be galo daug žinių apie vaistinius augalus. Išoriškai ji atrodė atšiauri, ne kiekvieną žmogų įsileisdavo į savo draugiją, bet iš tikrųjų buvo labai geros širdies, paslaugi, visiems padėdavo ne tik sveikatos, bet ir buities reikalais. Ji mėgo teisybę, visa, kas buvo tikra, tokia ir liko iki paskutinių savo gyvenimo dienų.

Ar teko girdėti, kuo vaikystėje domėjosi ir ką mėgo būsimoji žolių karalienė?

Ji nemėgo žaisti su lėlėmis, kaip kitos mergaitės, siuvinėti ar megzti. Mergaitei labiau patiko jodinėti arkliais, bėgioti, karstytis po medžius su berniukais, eiti imtynių, irstytis ežere. Vaikystėje išmoko žydiškai, o iš aplinkinių čigonų ir čigoniškai. Buvo gabi, viskuo domėjosi. Net pati išmoko, kaip išversti švarką, pasitaisyti batus. Siuvinėti nemėgo, bet ir nevengė. Norėdama nustebinti savo bičiulius, išsiuvinėjo jų parašus ant staltiesės. Ši „garsioji“ staltiesė ir dabar puikuojasi Eugenijos Šimkūnaitės memorialinėje ekspozicijose, buvusiame jos bute Lazdynuose, Vilniuje.

Kodėl daktarė taip susiliejo su gamta, augalais, krašto žmonių gyvensena ir to ryšio niekada neprarado?

E.Šimkūnaitės vaikystė prabėgo Tauragnuose, kuriuos supa ežerai, pušynai, senos girios, padavimais garsėjantys piliakalniai. Mergaitė nuo mažens mylėjo gyvulius, paukščius, žvėrelius, net žalčius ir gyvates, su kuriomis tekdavo susitikti pelkėse ir miškuose. Ji mielai ir įdėmiai klausėsi vyresnių žmonių pasakojimų apie senovę, apie stebuklingą gydomųjų žolynų galią, klausėsi iš lūpų į lūpas perduodamų dainų, nutikimų ir pasakų.

Kaimo žolininkės išmokė mielą mergaitę pažinti vaistinius augalus, patarė, kaip jais gydyti ligonius, kartais ir kokių nors užkeikimų pamokydavo. Eugenija visa tai dėjosi į galvą. Jos tėvas ne kartą sakė, kad visa giminė ant kūno turi žalčio „pėdsaką“, kuris rodo, jog tokie žmonės apdovanoti augalų pažinimo ir gydymo galia. Be to, tėtis savo žemėje augino vaistažoles.

Eugenija nuo mažens buvo pratinama prie darbo: prižiūrėjo vaistažoles, arė ir sėjo, ruošė jas parduoti – šitaip vyko mergaitės natūralių vaistažolių pažinimas, kuris buvo neatsiejama tolesnio gyvenimo dalis. Vėliau E.Šimkūnaitė baigė farmacijos mokslus, dirbo įvairiose vaistinėse, pergyveno karą, patyrė badą ir nepriteklius, ilgai sielojosi žuvus tėveliui, o pasiligojusią mamą slaugė ilgai ir kantriai. Norint perpasakoti visą jos gyvenimą, prireiktų ne vienos knygos.

Ar turėjo Eugenija Šimkūnaitė kokią nors aistrą, pomėgį?

Jos didžioji aistra buvo opera. Gyvendama nepritekliuje, kai dažnai pritrūkdavo pinigų net maistui, ji nepraleisdavo nė vienos premjeros, nė vieno spektaklio ir beveik visada artistams dovanodavo gėlių. Senajame Vilniaus operos teatre ji turėjo savo nuolatinę vietą.

Visą savo gyvenimą daktarė paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Per ekspedicijas įvairiose Lietuvos vietovėse tirdama vaistinių augalų augimvietes, ji rinko ir tautosaką, žodžius Lietuvių kalbos žodynui. Surinko jų kelis tūkstančius. Domėjosi archeobotanika, padėjo archeologams nustatyti augalų rūšis ir amžių iš kasinėjimų metu rastų gaisravietėse suanglėjusių augalų liekanų.

O koks buvo jos charakteris? Ją pažinojusių asmenų prisiminimuose Eugenija pristatoma kaip stipri, bet keistoka asmenybė.

E.Šimkūnaitė buvo įvairiapusio talento asmenybė, originalios mąstysenos, sudėtingo, prieštaringo, dažnai ir šiurkštaus būdo, bet geros širdies. Ką turėjo, tuo dalydavosi su kitais. Buvo draugiška, jautri ir dėmesinga, visada pasiruošusi padėti puolusiems į bėdą. Švelnumo nemėgo.

Turėjo puikų humoro jausmą, dažnai pati juokdavosi iš savęs, vadindama save ragana, burdavo iš surinktų per Jonines žolynų, spėdavo ateitį iš delno, sudarinėdavo horoskopus. Mokėjo vaizdžiai ir ilgai pasakoti. Su Eugenija niekada nebuvo nuobodu. Ji niekada neatsisakė dalyvauti kokiame nors renginyje, o kai buvo jaunesnė, ir pati juos organizavo.

Jos galvoje knibždėjo daugybė idėjų. Visi žinojome, kad ji moka rašyti eiliuotas epigramas, palinkėjimus. Buvo labai svetinga ir vaišinga. Dažnai susirinkusiuosius pavaišindavo savo gamybos žolelių trauktine.
Rengėsi ji gana paprastai – dėvėjo sijoną, palaidinukę, megztinį ir švarką. Vilkėjo tik lininius, medvilninius ar vilnonius drabužius, buvo įsitikinusi, kad sintetiniai kenkia sveikatai.

Nemėgo jokių blizgučių ir papuošalų. Visi drabužiai buvo vyriško sukirpimo, mėgo laisvus vyriškus marškinius – šitaip buvo lengviau paslėpti apkūnumą. Labai mėgo dėvėti tamsesnes beretes: ir žiemą, ir vasarą. Avėjo keletu numerių didesnius ilgaaulius batus, mat maži batai nepatogūs, o kad koja bate netabaluotų, apsimaudavo keliomis poromis kojinių.

Kaip ją vadindavo žmonės?

Žmonės ją meiliai vadindavo Lietuvos žiniuone. Dar vadino daktare, nors iš tiesų ji buvo vaistininkė, bet žmonės pasirinko tokį vardą pagerbdami jos nesavanaudišką pagalbą padėti susirgusiajam.

Ji įrašyta į 100 populiariausių Lietuvos žmonių sąrašą. Nekreipdavo dėmesio į materialinius nepriteklius, tenkinosi tuo, ką turėjo. Galėjo būti turtinga, jei už savo konsultacijas ir gydymą būtų ėmusi pinigus, nes labai dažnai patarimo ir pagalbos susirgus į ją kreipdavosi daugybė žmonių. Ji laikėsi žolininkų principo: iš žmonių skausmo nevalia pelnytis, už ligonių gydymą negalima imti atlyginimo, nes sugebėjimas gydyti – Dievo dovana.

Gal prisimenate keletą įdomesnių atvejų, kai jos rekomenduotos žolelės ar patarimai padėjo pasveikti?

Oi, tokių atvejų buvo ne vienas ir ne keletas. Ji stengdavosi padėti kiekvienam, bet niekada nekeisdavo gydytojų nurodymų. Iš visų besikreipiančiųjų prašė jų gydytojų nukreipimo, tyrimų duomenų, aprašo, kuo sirgo giminės. Ji gydė kiekvieną individualiai ir labai atsakingai. Savo žolių mišiniais tik papildydavo gydytojų paskirtus vaistus.

Pasakojo, kaip dėdamas akmenį meistras susižalojo mažąjį pirštą, greit ištino visa ranka.Eugenija darže surado švarų krieno lapą ir, uždėjusi po ranka buvusį skudurą, apvyniojo ranką – skausmas ir tinimas atlėgo. Dar žinau, kad kiaulės oda gydydavo stipriai apdegusį žmogų. Kartą pas ją atvažiavo pažįstamas, kuris skundėsi įvairiais negalavimais, manė sergąs epilepsija, bet žiniuonė tokia diagnoze nepatikėjo. Ji įtarė galvos auglį ir pasiūlė skubiai dėl jo išsitirti, deja, žmogus nespėjo, o skrodimas būtent tai ir nustatė.

Sykį atvežė kaimo žmogelis seseriai gydytojo išrašytą receptą, o ten – ilgiausias vaistažolių nuo širdies sąrašas. Žolininkė supyko: „Taip, tos žolės nuo širdies, bet veikia skirtingai ir net priešingai viena kitai.“ Nieko nedavė ir liepė atvežti visus sesers tyrimus – tik tuomet ieškos, ko reikia.

Eugenija Šimkūnaitė sukaupė bebaigiančias išnykti XIX–XX a. pradžios liaudies medicinos žinias, jas apibendrino ir rašytine forma perdavė ateities kartoms. Jos didžiulis rašytinis palikimas sudėtas į kelių knygų puslapius.

Medžių horoskopai pagal Eugeniją Šimkūnaitę

E.Šimkūnaitė sakė:„Jei spėjimus iš medžių, žvėrių mūsų senoliai vertino, vadinasi, jie šiokią tokią naudą davė.“ Tyrinėdama augalų augimvietes, ji rinko tautosaką, kaupė senolių išmintį, stebėjo žmones ir tuo remdamasi sudarė „Medžių horoskopą“.

Vasaris – eglė

Eglinukai neatsparūs, nemoka gintis, nors kartais ir eglės spygliai šiurkštoki. Jei kas nelengvos dalies egliukus globoja, jie būna ir ramūs, ir geri, ir meilūs. Nelygiai dega eglės balana, nelygus ir eglinuko būdas – gali linksmai plykstelėti, bet sudraustas gali ir visai savyje užsiglausti. Kitų eglinukai nevargina, bet labai retai būna laimingi ar linkę ką keisti, elgtis savo nuožiūra.

Vasaris – šaltas žiemos mėnuo, bet vasaryje jau būna gražių, šviesių dienų, būna šakų, blizgančiu ledu papuoštų, būna ir blizgančio šerkšno, būna, bet dar nedaug. Būna šviesių, tviskančių dienų ir eglinukų gyvenime, ir, nors jų būna ne itin daug, eglinukams jos lieka šviesios labai ilgai.

Iš E.Šimkūnaitės
horoskopų knygelės

„Gimtasis kraštas“
 
10
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Istorijos

70- metis Lietuva susižavėjęs britas: kartais pasijaučiu kaip tikras lietuvis (66)

2014 rugpjūčio mėn. 21 d. 17:26
70- metis Lietuva susižavėjęs britas: kartais pasijaučiu kaip tikras lietuvis
K.Germanavičiūtės nuotr.
Kai kasmet šimtai lietuvių su pilnais lagaminais pakėlę sparnus nekantrauja išvykti į Londoną, britas Terence Rose, ar tiesiog – Terry, vis svarsto, kaip pagaliau pasiryžti nuvykti į Lietuvą.

Australijoje beveik mėnesį praleidusi Z. Kelmickaitė: vėliausiai nutautėja skrandis (15)

2014 rugpjūčio mėn. 21 d. 00:01
Keliaudama po svetimus kraštus etnomuzikologė ir televizijos laidų vedėja Zita Kelmickaitė (62) sako supratusi, kad nesvarbu kur – lietuvis yra lietuvis ir jis visada norės šaltibarščių.

L. Žutautė: be fantazijos ir humoro knyga supanašėtų su instrukcija (5)

2014 rugpjūčio mėn. 20 d. 00:01
L. Žutautė: be fantazijos ir humoro knyga supanašėtų su instrukcija
Asmeninio archyvo nuotr.
Vaikiškų knygų autorė bei iliustratorė Lina Žutautė – diplomuota dailininkė, išgarsėjusi knygelėmis apie neklaužadą mergaitę Kakę Makę. L. Žutautė kuria pasaulį, kuriame žaismingai ugdomas vaiko įprotis tvarkytis, klausyti ir girdėti, ką sako tėveliai, bei susidraugauti su tamsa. Pirmoji šios serijos knyga „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ 2010 metais buvo išrinkta geriausia mažiesiems skaitytojams skirta metų knyga.

Saulius Urbonas: labiausiai nuo pokyčių atkalbinėja artimiausi žmonės (12)

2014 rugpjūčio mėn. 18 d. 10:30
Saulius Urbonas: labiausiai nuo pokyčių atkalbinėja artimiausi žmonės
Asmeninio archyvo nuotr.
Keli kilometrai bėgimo, mankšta, jėgos pratimai ir šaltas dušas – įprastas Sauliaus Urbono ryto ritualas. Šiandien Saulius sveikos gyvensenos moko kitus. Asmenybės ugdymo mokytojas ir žinomas sveikos gyvensenos propaguotojas šypsosi, kad iki tol reikėjo nueiti ilgą paieškų kelią.

Gydytoja šokiruota: pacientės mama prakeikė jos vaikus (151)

2014 rugpjūčio mėn. 19 d. 17:03
„Kraupu, kad pacientės mama šitaip elgiasi su gydytoja“, - piktinasi Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos vyriausioji gydytoja prof. Alina Pūrienė. Ramią darbo popietę į jos kabinetą kūkčiodama įbėgo patyrusi vaikų odontologė. Iš pusiausviros gydytoją išvedė nepagarbus pacientės mamos elgesys. Anot gydytojos, ji buvo užgauliojama, prakeikiami jos vaikai.