Maratoninkei Vaidai Žusinaitei bėgimas – jos nesibaigiantis tikslas, kurį keičia skirtingos šalys, stadionai ir varžybos. Vienos svarbiausių – šių metų Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. 600 km per mėnesį įveikianti maratonininkė žurnale „Kūnas Mag“ dalinasi mintimis apie sąmoningumą, motyvaciją, pasiruošimą olimpinėms žaidynėms ir iškreiptą skausmo jausmą.
– Maratonas nebuvo pirmoji tavo pasirinkta rungtis. Kodėl?
– Viduje visuomet jaučiau, jog bėgsiu maratoną, tik nebuvau tam pasiruošusi nei fiziškai, nei psichologiškai. Iš pradžių bėgiojau trumpesnes distancijas: 1 500 m, 3 000 m ar 5 000 m su kliūtimis. 2012 metais nedaug trūko iki Londono olimpinių žaidynių 3 000 m su kliūtimis rungtyje. Pritrūko vos 6 sek. ir buvo labai apmaudu, kai nepakliuvau į olimpines žaidynes. 2014 metais įdėjau daug darbo ruošdamasi 3 000 m su kliūtimis, norėjau įvykdyti Pasaulio čempionato normatyvą.
Treniruojantis pradėjo be galo skaudėti nugarą, o šioje rungtyje stuburui tenka didelis krūvis – su laiku skausmo nebegalėjau ignoruoti ir supratau, kad tikslo pasiekti nepavyks. Todėl nusprendžiau, kad pats metas išbandyti save maratone. Tuomet pirmąjį savo maratoną, 42 km 195 m distanciją, įveikiau per 2 val. 43 min. 13 sek. Tapau ne tik maratono nugalėtoja, bet ir įvykdžiau pasaulio čempionato normatyvą. Po šio įvykio chaosas baigėsi, nustojau mėtytis ir pasirinkau maratoną. Supratau, kad tai – mano rungtis.
– Ar per treniruotes taip pat bėgi pilną distanciją?
– Daugiausiai per treniruotes bėgu 38 km. Nereikia kiekvieną kartą bėgti pilno maratono. Per mėnesį aš nubėgu apie 600 km – kiekvieną dieną turiu dvi treniruotes. Rytinės treniruotės metu bėgu didesnį atstumą – apie 25 km, vakare taip savęs nebevarginu – prasibėgu 8 ar 12 km. Pilną maratoną dažniausiai bėgu per varžybas. Du kartus per savaitę darau specialias treniruotes, per kurias bėgu varžybiniu greičiu arba šiek tiek greičiau, bet tada atstumai būna mažesni.
– Kaip papildomai fiziškai ruoši savo kūną?
– Po rytinės apie 2 val. trunkančios treniruotės visuomet stiprinu raumenis, kartais plaukioju baseine. Po vakarinės treniruotės vykstu treniruoti žmonių. Sezono pradžioje pratimai užima daugiau laiko, vėliau pakanka tik palaikyti tinkamą fizinę formą. Greitėjimo pratimai, įtūpstai, pratimai pėdoms, presui, nugarai – mano kasdienybė. Kartais sekmadienį skiriu poilsiui.
– Kiek svarbus yra psichologinis pasiruošimas?
– Viduje kartais su savimi deruosi ir kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad kiekvienas gali daugiau nei jo kūnas. 2012 metais iki Londono olimpinių žaidynių trūko ne fizinio, o psichologinio pasirengimo. Kuklumas mane lydi visų varžybų metu, todėl esu linkusi save nuvertinti. Svarbu ne nubėgti maratoną, o pripažinti ir patikėti savimi, kad galima įveikti šią ilgą distanciją.
Vienoje knygoje skaičiau, jog mumyse gyvena vidinis plepys, kuris visada sakys, kad tu negali, nemoki ir nedaryk. Tai tą plepį reikia stengtis nutildyti. Seniau eidama į starto vietą ieškodavau įvairių aplinkybių, kurios leistų daryti sau nuolaidas. Tokias mintis reikia stumti kuo toliau nuo savęs, nes esi tik tu, tavo kūnas ir mintys – kai bėgi, viskas aplink pradingsta. Dabar esu daug stipresnė, todėl tokių minčių beveik nebekyla.
– Apie ką galvojai, kai bėgai Hanoveryje dėl bilieto į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
– Ne visada atsimenu, ką galvoju. Būna, kad paskutiniais kilometrais užsimanau kolos, burbuliukų ar kažko nesveiko. Kai bėgau Hanoveryje, turėjau vedlį, maratonininką Igną Brasevičių, kuris mane labai palaikė ir sekė bėgimo laiką. Pradžioje mane ramiai nuteikė, kad lengvai įveiksiu tuos niekinius 25 km, o likusius 17 km jau teks padirbėti. Labai svarbu, kai jauti palaikymą iš šalies.
– O ar olimpinėse galima turėti vedlį?
– Ne, olimpinėse tai yra draudžiama, bet bus daug įvairaus pajėgumo moterų bėgikių iš viso pasaulio, su kuriomis tarpusavyje ir būsime viena kitos vedlėmis. Tikiuosi, jog rasiu su kuo bėgsiu šalia, pagausiu ritmą ir bus lengviau. Žinoma, konkurencija jausis, bet aš nesu linkusi nuvertinti varžovių. Jau be laikrodžio žinau savo kūno greitį, jaučiu jį ir net jei atrodo, kad kita bėgikė yra silpnesnė – ji irgi jaučia save bei stengiasi pasiekti geriausią savo rezultatą.
– Ar dažnai skauda kūną?
– Skauda labai dažnai – tiek ruošiantis, tiek bėgant, tiek po treniruočių ar varžybų. Iki 2012 m. išvis nebuvo dienos, jog neskaudėtų. Dėl didelio krūvio kūnui sportininkų skausmo jausmas yra iškreiptas. Savisauga yra nuslopinta ir galime pakelti didelius krūvius. Bėgant maratoną, nuo 30 km prasideda intensyvus raumenų skausmas, bet reikia pripažinti, jog kūno skausmas yra neatsiejamas nuo sportininko gyvenimo. Noras bėgti ir pasiekti puikių rezultatų yra stipresnis už ūminius, kasdienius negalavimus.
Pernai, kuomet ruošiausi Pasaulio čempionatui, važiavau į pasaulio universiadą – labai skaudėjo koją. Vieną dieną prabėgau 10 km, kitą – 6 km. Be galo skaudėjo ir supratau, jog kažkas negerai. Peršvietė vietoje – buvo lūžęs kojos kaulas.
– Įveikei dar kelias dešimtis kilometrų su lūžusia koja?
– Taip. Kai dabar pagalvoju, nesuprantu, kaip iš karto nejaučiau lūžusio šeivikaulio. Skausmas buvo lyg kas vinį į koją būtų įkalęs. Po dviejų treniruočių jau vos galėjau pareiti namo. Profesionaliame sporte taip vadinami stresiniai lūžiai, kai dėl didelio krūvio pradeda irti kaulo akytoji medžiaga ir kaulas įskyla.
– Kiek svarbu profesionaliame sporte susigyventi su savimi ir įvertinti asmenines galimybes?
– Svarbu nepamiršti savo kūno ir įsiklausyti į siunčiamus signalus, o sunkiomis akimirkomis ieškoti vidinės ramybės. Viskas priklauso nuo to, kaip pavyksta susitvarkyti su psichologija. Būtina tikėti savimi, nes žmogaus galimybės tikrai yra labai didelės ir mes jų dažnai neišnaudojame.
Visą interviu skaitykite žurnale „Kūnas Mag“.
