Lietuvės stebina savo idėjomis, kūrybingumu ir darbštumu. Apie unikalius jų darbus gandai pasiekia net Japoniją. Būtent šioje šalyje atsidūrė kaunietės L.Kudžmienės kurtų lininių lėlių kolekcija. Tačiau entuziazmo nestokojanti kūrėja nesnaudžia – rankdarbių gerbėjus ji nudžiugino nauja lininių lėlių kolekcija. O dabar ji visa savo esybe pasinėrusi į origamio techniką. „Domiuosi ne tik tautine tematika, bet ir visomis naujovėmis“, – prisipažino viską išbandyti siekianti Liucija.
Kūrėja iš prigimties
Dūkiškių kaime (Alytaus r.) gimusi ir augusi L.Kudžmienė neabejoja, kad pomėgį siūti, siuvinėti ir kurti įvairius rankdarbius paveldėjo. „Pamenu, kaip teta stengdavosi jokio audinio ar susidėvėjusio drabužio neišmesti. Ji visada sugalvodavo, kaip ir kam būtų galima jį panaudoti: tai vežimo suolelį medžiaga aptraukdavo, tai arkliui apklotą nuo šalčio pasiūdavo“, – pasakojo moteris.
Kiekviena šeimos moteris arba audė, arba siuvo, arba siuvinėjo. L.Kudžmienė savo kūrybinį kelią pradėjo nuo nėrimo vąšeliu. Vėliau siuvo drabužius, dirbo trikotažo dailininke, siuvinėjo, vėlė vilną, kūrė skiautinius, lininius žaislus. Įvairia technika menininkė sukūrė daug darbų, dalyvavo parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Estijoje, Lenkijoje, Japonijoje.
Pastaraisiais metais ji kūrė skudurines lėles iš lino, kurias puošė tautiniais drabužiais. Neužmiršo ir pamėgtų skiautinių, tačiau dabar Liuciją labiausiai domina origamio technika. „Šiuo metu daugiausia laiko praleidžiu lankstydama. Lankstau ne iš popieriaus, kaip įprasta, o iš standžios medžiagos“, – pasakojo naujoves išbandyti mėgstanti menininkė.
Vaikystė be lėlių
Pirmai L.Kudžmienės sukurtai lėlei – jau 27 metai. Ją moteris pasiuvo tuo metu vos ketverių metukų anūkei. Ilgainiui lėlė susidėvėjo, bet anūkei buvo gaila ją išmesti, todėl atidavė žaislą Liucijai, kad ši lėlę atnaujintų. Naujo projekto moteris ėmėsi ne iš karto. Pirmą lėlių kolekciją ji sukūrė savo penkiasdešimtmečio proga. Šios lėlės sulaukė itin daug teigiamų vertinimų ir greitai atsidūrė Japonijoje. Būtent tada Liucija prisiminė kažkur dėžėje gulinčią 75 cm ūgio anūkės atiduotą pirmą savo lėlę.
„Vaikystėje neturėjau nė vienos lėlės. Kaime gyvenome vargingai, mama viena augino penkis vaikus. O aš, kaip ir kiekviena mergaitė, tik apie jas ir svajodavau. Galbūt todėl šiandien man tai teikia tiek daug džiaugsmo“, – svarstė kūrėja.
Ji nuodugniai išstudijavo įvairių Lietuvos regionų – Dzūkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos – tautinių drabužių skirtumus ir lėlėms siuva autentiškus kostiumus. Didžiaakės lėlės vardų neturi, tik pirma vadinama Vaida. „Tai mano anūkės vardas. Juk būtent jai sukūriau šią pirmą lėlę“, – paaiškino L.Kudžmienė.
Tik rankų darbas
Rengdama lėles, tautodailininkė apgalvojo kiekvieną aprangos detalę. Dalį jų drabužių ji siuvinėjo pati, savo rankomis kūrė ir skrybėles bei skaras, specialiai užsakė tik batus. Įdomu, kad, pakėlęs lėlių sijonus, pamatai ažūrines pėdkelnes. „Nieko čia keisto, tokias megztas prašmatnias kojines ypatingomis progomis mūvėjo beveik visos Lietuvos moterys“, – šypsodamasi pasakojo moteris.
Kiekvienam regionui Liucija sukūrė po tris lėles (ateityje ji ketina sukurti dar po keletą vaikučių). Visų regionų tautiniai kostiumai turėjo tam tikrų išskirtinių detalių, kurios aiškiai matyti ir lėlių aprangoje. Aukštaitės liemenes suvarstydavo ir kaklus apjuosdavo sidabro papuošalais. Suvalkietės liemenes siūdavosi iš sudėtinga kaišytine technika išaustų audinių.
Žemaitės galvas gobdavosi mažiausiai keturiomis įvairiai surištomis skaromis, o Mažosios Lietuvos moterų kostiumai išsiskyrė tamsiai mėlyna, žalia ar juoda spalvomis. Dzūkių tautiniuose kostiumuose yra kitų Lietuvos regionų drabužiams nebūdingų ciklameno, rožinės spalvų.
Gerai išstudijuoti tautinių kostiumų motyvus, o paskui juos atkurti, reikia daug laiko, tačiau L.Kudžmienė dėl to priekaištų nesulaukia. „Artimieji džiaugiasi, kad esu kūrybinga ir turiu daug pomėgių. Vyras prie puodų tikrai nevaro, bet kartais papriekaištauja, kad dirbu per daug ir netausoju savo sveikatos. Būna dienų, kai prie lėlių atsisėdu jau 5 val. ryto, o pakylu tik vidurnaktį“, – apie ilgą kūrimo procesą pasakojo Liucija.
