Klaipėdoje choreografijos studijas baigusi Aistė, atrodo, ir gyvendama uostamiestyje nenuobodžiavo: organizuodavo renginius, vaidindavo spektakliuose ir miuzikluose, mokė vaikus šokių, dirbo sporto trenere.
„Dariau viską, ką tuo metu norėjau. Tačiau vieną dieną pajutau, kad Klaipėdoje jau padariau viską, ką norėjau, ir nebėra man čia pakankamai erdvės. Tie patys veidai, viskas pažįstama. Žodžiu, jei lieku Klaipėdoje ir tęsiu tai, ką darau, žinau, koks mano gyvenimas bus. Taigi, pabundu vieną dieną ir sakau sau: Aiste, tu nori kažką keisti.
Aišku, užmojai buvo ne tokie dideli. Tiesiog pasakiau sau, jog pakuojuosi lagaminus, užbaigiu viską, ką turiu užbaigti Klaipėdoje, ir lekiu į Vilnių. Ten jau žiūrėsiu, kaip seksis. Žodžiu, kosmosui pranešta, jog aš pasiryžusi pokyčiams“, – prisiminusi juokiasi Aistė.
– Kaip tavo gyvenime atsirado pasiūlymas važiuoti į Jungtinius Arabų Emiratus (JAE)?
– Pamenu, buvo lietinga diena, pavasario pradžia 2012 metais. Renginys vienai kompanijai. Ruošiamės, darbuojamės ir, kai viskas pasiruošta, dar lieka laiko iki renginio. Aš nusprendžiu viena nulėkti kavinukę atsigerti kavos. Taip ir padarau.
Sėdžiu, geriu kavą ir pamatau vieną pažįstamą veidą prie kito staliuko. Tai buvo tamsaus gymio vyras, kuris kartais ateidavo pasportuoti į sporto klubą, kuriame dirbau. Nemačiau jo gal 4 metus. Jis mane prisiminė, pradėjo kalbinti. Sakė, kad jis yra sporto klubo vadybininkas Dubajuje, ieško instruktorės. Lietuvoje jis vieši, nes jo žmona lietuvė. Jis ir pasiūlė man darbą Dubajuje.
Buvo abejonių ir baimių, bet toks šansas gali pasitaikyti ne visuomet, tad priimu sprendimą ir važiuoju ten toli toli į Jungtinius Arabų Emiratus. Prieš tai, žinoma, su draugėmis susitarėme, kokius ženklus siųsiu joms, jei netyčia būsiu patekus į vergovę.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai tokiame tolimame ir kultūriškai mums svetimame krašte?
– 2012 metų liepą nusileidžiu oro uoste Dubajuje po ilgo skrydžio ir keistų emocijų pilve, juk nežinau net ko tikėtis. Išėjus iš oro uosto tvoskia nežmoniška karščio banga. Aaaa, kur mano oras? Žodžiu, pirmas šokas – kaip kvėpuoti? Po to mane pasitinka indų kilmės vyras, kalbantis laužyta anglų kalba. Aišku, ir aš tuomet nebuvau itin puiki anglų kalbos žinovė. Važiuojam kažkur ilgai ir aš nieko nebesuvokiu, nes man viskas kaip per miglą atrodė tuomet. Pasiekiau savo gyvenamą vietą ir griuvau į lovą. Kitą rytą mane pažadino ryto malda. Pirmas susidūrimas su religija. Malda. Garsu. Nesuvokiama ir keista man buvo.
– Kokia buvo tavo darbo vieta? Kokie žmonės tave supo?
Šokas kultūrinis tikrai buvo. Vietiniai vyrai vaikščiojantys su baltom sukniom (kanduromis) ir moterys, juodai apsirėdžiusios, besidengiančios galvas, veidus. Jaučiausi kitokia. Daug dėmesio sulaukdavau. Komplimentai, persekiojimai prekybos centruose, o kartais ir smerkiantys žvilgsniai, nors tikrai rengiausi padoriai.
Viešbučiuose virdavo kitoks gyvenimas: daug kitataučių, moterys su bikiniais prie baseinų, alkoholis ir pan. Bet viešumoje galioja vietinės taisyklės, turi įsipaišyti į jų kultūros normas.
– Ar sunku buvo adaptuotis?
– Pirmas pusmetis ten buvo nelengvas. Pradėjau dirbti su vienu žmogumi, nes atvykau Ramadano metu, kuomet dauguma JAE gyvenančių užsieniečių išvyksta į savo šalis atostogauti, o vietiniai dieną nieko nevalgo ir negali net gerti vandens dėl Ramadano. Tad apie sportą nėra net kalbos, juk ten vasarom temperatūra pakyla iki +55 laipsnių.
Buvau viena, tad knygos gelbėjo nuo vienatvės, daug plaukiojau, pradėjau žaisti skvošą. Mane į Dubajų pakvietusio ir mano vadybininku tapusio vyro žmona lietuvė stengėsi man padėti apsiprasti, parodyti viską.
– Su kuo ten daugiausiai bendraudavai?
– Po Ramadano palaipsniui pildėsi sportuojančiųjų grupės, atsirado draugų, pradėjau keliauti po JAE ir svetur. Susibūrėme graži grupė draugų: keli amerikiečiai karininkai, australas, dirbęs architektu, kuris vėliau mane prisiviliojo į Australiją, grupė žmonių iš Olandijos ir Anglijos, kurie statė naują futbolo stadioną, tailandietė, pora belgų, Pietų Afrikos piliečakiai. Daug drauge praleisdavome laiko ir bandėm suprasti vieni kitų kultūras, šventėme šventes kartu. Buvo gera ir įdomu pažinti kitų tautybių žmones ir supažindinti juos su savo kultūra.
Sportuojančiųjų grupės palaipsniui užsipildė ir mes tapome kaip viena didelė šeima, ne tik kartu sportuodavome, bet ir organizuodavomės pasisėdėjimus su kava, barbekiu dykumoje ir pan. Klientai buvo iš visur. Daug vietinių ir libaniečių, sirų, amerikiečių, europiečių, australų. Praplėčiau savo akiratį nerealiai. O arabai, kai jie pradeda pasitikėti tavimi ir įvertina, tada jie labai duodantys ir ištikimi žmonės. Iki šiol klientai man rašo, teiraujasi, kaip aš, vis klausia, ar nesiruošiu grįžti.
Turėjau ir kitą didelį iššūkį: laisvu nuo darbo metu vesdavau privačias treniruotes labai turtingų ir įtarkingų arabų žmonoms. Jos negali išeiti iš namų, tad treneriai ir kitokie mokytojai atvyksta pas jas į namus. Turėjau galimybę pamatyti, kaip gyvena pasakiškai turtingų vyrų žmonos, kurios turi viską, ko tik užsigeidžia, išskyrus laisvę.
– Papasakok, kaip gyvena turtingų arabų žmonos, kaip atrodo jų namai?
– Turtingų arabų namai pribloškė savo prabanga. Juose įrengti sporto klubai, sodai su žvėreliais, baseinai, grožio salonai. Dirba daug aptarnaujančio personalo: vairuotojaI, tarnautės, virėjos, mokytojos, kurios padeda ruošti namų darbus vaikams.
Dažniausiai jie tuokiasi su šeimos nariais arba giminėmis, kad išlaikytų turtą šeimoje. Neretai tuokiasi pusseserės ir pusbroliai, o šeimos būna labai didelės. Daug vaikų priimat turėti dėl to, kad gausėtų musulmonų gretos. Musulmonai gali turėti daugiausiai 4 žmonas, jei sugeba jas visas išlaikyti. Viską dalina ir suteikia joms po lygiai.
Tarnų JAE turi ne tik turtingieji, bet ir vidurinės klasės žmonės. Turėjau daug draugų, ilgą laiką gyvenančių JAE: libanieciai, sirai, net amerikiečiai, jų namuose taip pat gyvendavo bent viena pagalbininkė namams tvarkyti, prižiūrėti vaikus, gaminti valgyti. Tai jau tapo norma JAE.
Aš dirbau vienoje įtakingiausių Abu Dabio šeimų. Treniravau mamą ir jos 16-metę dukrą. Kartais būdavau kviečiama tiesiog pasivaikščiojimams su dukra po jų didžiulį sodą. Už tai man buvo mokami pinigai. Man tai buvo galimybė ne tik užsidirbti, bet ir puiki galimybė labiau pažinti tą kultūrą. Klausinėdavau apie jų gyvenimo būdą, ar nepasiilgsta laisvės. O šešiolikmetė klausdavo manęs, kas yra laisvė, ką reiškia turėti daug vaikinų, arba organizuoti vakarėlius tėvams nežinant, ką reiškia vartoti alkoholį, ar tapti mama dar nesulaukus pilnametystės. Ten mergaitės tiesiog auga kitaip ir jos turi kitą požiūrį.
– Kodėl moterys ten negali išeiti iš namų?
– Nėra taip, kad moterys negalėtų išeiti iš namų, bet šeichų žmonos negali eiti į viešbučius vienos be savo antrųjų pusių. JAE viskas sukoncentruota viešbučiuose: sporto klubai, grožio ir masažo salonai, spa centrai ir pan. Dauguma vietinių merginų yra tikrai išsilavinusios ir siekia aukštojo mokslo.
Viskas vyko taip: pasirodžiau ten su pakvietimu, kadangi buvau sąraše, tai mane apieškojo, atėmė telefoną laikinai, nes neleidžiama įsinešti nieko, kas galėtų turėti video ar foto kamerą. Prasidėjo vaišės, viena garsi atlikėja dainavo ant scenos, po to vyko keli šokių pasirodymai ant scenos ir galiausiai pasirodė nuotaka. Jai buvo padaryta speciali pakyla, kaip mados renginiuose. Grojant arabiškai muzikai ji lėtai ėjo pakyla. Visiems pasirodė, priėmė sveikinimus ir vestuvės – baigtos.
Kadangi vestuvės vyksta kelias dienas, tai tikiu, kad jie turi ir kitų ceremonijų, bet jos jau skirtos tik šeimos nariams. Šiaip arabai turi labai stiprų ryšį su šeima, tai jiems – didžiausia vertybė. Vaikai visi iki vedybų gyvena su tėvais ir net susituokę statosi namus kažkur netoli tėvų ar net toje pačioje teritorijoje. Visas jų gyvenimas vyksta už uždarų sienų. Dideli namai, dar didesnes tvoros, skiriančios juos nuo žmonių akių.
– Ar buvo kada kilę minčių viską mesti ir grįžti namo, kur viskas taip pažįstama ir sava?
– Tikrai nesigailiu pasiryžusi važiuoti taip toli į nežinomą kraštą, sutikau labai šaunių žmonių, daug pamačiau ir išmokau, užsaugau kaip asmenybė.
JAE praleidau 2 metus ir 5 mėnesius. Mano požiūris į tą kultūrą ir religiją pasikeitė, prisitaikiau prie vietinų gyvenimo taisyklių, susiradau draugų, kurie visada palaikė. Supratau, kad nesvarbu, kokios religijos ar kultūros atstovas yra žmogus, viskas priklauso nuo jo asmenybės. Sutikau daug musulmonų, kurie yra tikrai šaunūs ir atviri pasauliui.
Tuo pačiu suvokiau, kad viskas ten labai dirbtina, viskas turi gražų fasadą. Ten būsi, kol tavęs reikės, prarasi darbą, prarasi vizą ir tada jau daryk, ką nori. Ten net nekilnojamo turto negali įsigyt, jei esi ne vietinis. Dubajuje gal jau ir galima, bet Abu Dabyje ir kituose emiratuose – ne. Žmonės ten atvyksta, padirba ir išvyksta. Nėra pastovumo, nieko ilgalaikio nesukursi.
– Tolimajame krašte sutikai ir savo meilę?
– Vienas iš mano draugų buvo australas Andrew. Jis į JAE atvyko kaip architektas, jo kompanija statė ligoninę. Jis rodė man daug dėmesio, bet aš nenorėjau nieko įsileisti į savo gyvenimą, jaučiau, kad čia esu laikinai, tad kam prisirišti ir susikurti sau problemų? Bet yra kaip yra. Andrew buvo labai atkaklus ir padarė daug, kad įrodytų man, kad labai jam rūpiu. Jis du kartus lankėsi Lietuvoje, susipažino su mano šeima ir vieną dieną prieš išvykdamas iš JAE (nes baigėsi jo darbo projektas) pasiūlė atvykti pas jį į Australiją.
2014 metų rugsėjį bilietas į Australiją jau buvo mano rankose. Baigiau darbus JAE ir gruodį palikau Dubajų.
– Koks buvo jausmas palikti šią vietą?
– Kažkoks keistas jausmas. Žinau, kad, kai grįšiu į Lietuvą, visi ten bus, o JAE man buvo laikina stotelė, bet vis tiek ten sutikau daug žmonių ir nežinau, ar juos dar kada pamatysiu. Tai buvo keisčiausias atsisveikinimas.
– Kita stotelė – Australija?
– Taip, Australija – mano gyvenimo naujas puslapis. Gera atvykti pas žmogų, kuris reiškia tiek daug man, bet tai reiškė ir naują pradžią, kuri nebūna lengva.
Australijoje – didelė biurokratija. Visi visur reikalauja dokumentų, popieriukų. Tris mėnesius buvau kaip turistė, negalėjau dirbti. Gyvenu su draugu Melburne. Šis miestas man labai patinka. Dviratis, knygos, naujas miestas, nauji žmonės. Bet pradžia buvo sudėtinga, nes aš esu įpratusi veikti, eiti, daryti, o čia turėjau pristabdyti save ir išmokti laukti.
Po 3 turistavimo mėnesiu pateikėm dokumentus partnerio vizai gauti. Jau kelios savaitės, kai galiu dirbti. Gavau australiškus fitneso sertifikatus ir pradėjau darbuotis vieno viešbučio sporto klube. Kol kas turiu kelias treniruotes per savaitę, bet turiu didelių planų, tad tai – tik pradžia.
Australijoje daug italų, graikų, anglų ir kinų kultūrų įtakos. Čia nereali kava ir labai neprognozuojamas oras. Melburnas tikrai nėra tas saulės miestas, kaip gali atrodyti čia nebuvusiems. Čia ir vėjo, ir lietaus netrūksta. Buvo keista pirmą kartą gyvenime vasarą švęsti Kalėdas. Čia diena ateina greičiau nei visur kitur pasaulyje. Dabar čia artėja žiema, nors Europoje ateina vasara. Gyvenu aukštyn kojomis. Vėl jaučiu, kad gera pažinti, gera augti.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
