Automobilio šviesos praplėšia tamsoje kelią, vedantį į Kalvarijos miestelį pas laiškininkę Nijolę Sinderavičienę. Trečia valanda ryto. Gerai, kad žiema jau eina į pabaigą, tirpina suplakto sniego slidžias provėžas. Jos namų langus pamatau iš tolo – kai visi dar saldžiai miega, paštininkė uždegė šviesą. Laikas keltis.
Paštininkė Nijolė Sinderavičienė
© G.Sinderavičiaus nuotr.

Pusryčiai ir mašinos kaprizai

Pasibeldžiu į Nijolės Sinderavičienės duris. Vizitui tokiu laiku reikėtų turėti rimtą priežastį. Nebent koks gaisras ar nelaimė, kitaip neišdrįstum brautis pas žmogų trečią valandą ryto. Bet moteris manęs jau laukė. Plačiai atvėrusi duris energingu mostu pakviečia užeiti vidun ir kartu išgerti puodelį kavos. Nijolė vikriai sukinėjasi po virtuvę, tepa sumuštinius – jokio mieguistumo.

„Bemiegės naktys, sunkus darbas, bet man patinka“, – garsiai nusikvatoja 71-erių metų paštininkė, trykštanti energija.

Pusryčiai baigti, puodeliai išplauti. Reikia vilktis šiltą striukę, autis batus, kurie ne tik šildytų, bet ir saugotų nuo drėgmės. Nijolė rodo neseniai pirktus guminius batus: „Vieną dieną taip sušlapau kojas nuo drėgno sniego, taip sušalau, kad nulėkusi į „Maximą“ išsirinkau guminius ir parduotuvėje apsiaviau, nes jau batuose vanduo kliuksėjo. Pirkau keliais numeriais didesnius, kad bent dvejos vilnonės kojinės tilptų.“

Išsiritam į priešaušrio tamsą. Šalta. Pradeda snigti. Vėjas talžo per veidą, iki raudonumo gnaibo nosį. Greičiau į mašiną. Spynelėje kelis kartus pasuka raktelį, bet motoras tik sudžeržgia, tarsi tarp krumpliaračių kas būtų smėlio pribėręs. Dar ir dar kartą, bet mašina nepasiduoda.

„Dyzelis. Amžinai problemos, kai reikia užvesti per šalčius“, – netenka kantrybės moteris, bet nepasimeta, nes taip jau buvo ne sykį, žino, ką reikia daryti. Skambina kaimynui. Spėkit, ar jis labai laimingas, pažadintas pusę keturių ryto? Kai atsiliepia, pasako viską, ką mano, ir jau ramiau paprašo: „Ar leisi tu man miegoti?“

Nijolė atkakli: „Būk žmogus, padėk. Jei mano neužvesi, duosiu 50 Lt, vežk su savo mašina.“ Kaimynas kažką numykia, bet ateina. Pagaliau mašinėlė parodo gyvybės ženklus. N. Sinderavičienė – profesionali vairuotoja, turinti 46-erių metų stažą. Jai teko dirbti Rusijoje, vairuoti sunkiasvores krovinines mašinas. Į paštą irgi buvo priimta todėl, kad buvo ieškoma „paštininkė, vairuojanti automobilį“.

Sniego pusnys ir paštininkų „sargai“

Važiuojam 18 km į Marijampolės centrinį paštą. Darbe reikia būti pusę penkių. Nors ankstyvas laikas, paštas šurmuliuoja, susirinkusios visos 20 paštininkių.

Kiekviena aptarnauja po vieną apylinkę. Nijolės Sinderavičienės apylinkėje yra 500 kiemų.

Paštininkėms išdalijami laikraščiai, laiškai, registruoti laiškai, kuriuos reikia įteikti adresatui asmeniškai. Visa korespondencija ir periodika išrūšiuojami eiliškumo tvarka pagal adresus. Šiam darbui prireikia valandos – pusantros. Kol viską susideda į krepšį, laikrodis jau rodo šešias ryto.

Nijolė aptarnauja dalį Marijampolės miesto ir priemiestį nuo Prienų pusės. Gatvelių labirintais jai reikia nuvažiuoti 26 kilometrus ir stabtelėti prie kiekvienos pašto dėžutės. Tą dieną jai reikėjo išvežioti 90 laiškų. Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais spaudos mažiau, vietinis laikraštis, kurį daugiausia užsisako marijampoliečiai, išleidžiamas antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį. Laiškų lavina užgriūna prieš šventes.

„Šeimininkės“ niekas neprenumeruoja N. Sinderavičienės apylinkėje, tačiau ji pati užsisakiusi ir kaimynę prikalbino. Joms į namus savaitraštį atneša kita laiškininkė.

Vis dar tamsu. Nijolė atidžiai stebi kelią, sniegas blizgėdamas akina, užsižiopsosi – jau, žiūrėk, ir nepataikei į provėžas, gali ir į griovį nuslysti. Kol važiuojam, Nijolė pasakoja, kad ši žiema jai buvo labai sunki. Ne kartą buvo įklimpusi. Tiesiog vidury laukų, nes keliai toli gražu ne visur valomi. Ir ką daryti? Aplink nė gyvos dvasios, tamsu, tik girdėti, kaip tolumoje amsi šuo. Teko pėsčiomis eiti iki žirgyno, prašyti sargo, kad atėjęs atkastų įklimpusius ratus. Ne už dyką, aišku. Davė 10 litų.

Jau privažiuojam pirmą pašto dėžučių bloką. Paštininkė išlipa iš mašinos ir sukaišioja laiškus, laikraščius. Staiga iš tamsos išnyra tipas – veido spalva neaiški, iš burnos tvoskia odekolono kvapas – ir sako: „Duok litą“. Gal čia koks „stogas“, taip sakant, saugos paslaugų paketas – moki, saugau, nemoki – tuoj nebus ką saugoti. Nijolė nepasimeta: „Kvieti į kompaniją?“ – „Duok litą!“ – „Geriau neprasidėk su manimi, aš pasiutusi!“ – Nijolė taip tvirtai įsiremia į šonus, kad pašto dėžučių „sargas“ nusprendžia skubiai pasirūpinti savo saugumu.

Vėl važiuojam iki kitos pašto dėžutės. Štai ir registruotas laiškas. Jį reikia įteikti į rankas ir gauti adresato parašą. Pusę septynių ryto. Kaip manote, ką žmogus dažniausiai veikia tokiu metu?

„Grįždama užsuksiu vėl. Galėčiau palikti pranešimą, kad ateitų į paštą pats pasiimti laiško. Bet norisi žmogui padaryti gerą darbą, pradžiuginti. Gera, kai išgirsti sakant „ačiū“. Prisimenu, viena moteris man nupirko du kilogramus veršienos, norėdama atsidėkoti už tai, kad jai atnešiau pranešimą – už žemę valstybė žada išmokėti 10 tūkst. Lt kompensaciją. Kartais prieš šventes kavos pakelį nori padovanoti. Bet man nereikia. Užsidirbu, neubagauju“, – pasakoja Nijolė.

Šunys ir detektyvinės pašto dėžutės

Privažiuojam prie namo, o už tvoros draskosi šuo, toks veršio dydžio. Aš iš mašinos nelipu, man ir pro langą gerai matosi. Dar gerai, kad tvora aukšta, o pašto dėžutė pakabinta taip, kad šuns nasrai nepasiekia paštininkės rankos. Blogiau, kai dėžutė prie namo. Nijolė pasakoja, kad tokiais atvejais apsiginkluoja dujų balionėliu, atidaro vartelius ir, įkvėpusi oro, šauna pirmyn. Bet nuo keturkojo ašarinės dujos ne visada apsaugoja. Grybšteli už kojos ir nei kam pasiskųsi, nei kur teisybę surasi.

Nijolei net du kartus buvo įkandę. Paprastų kiemsargių ji nebijo, bet vilkšuniai kelia tikrą siaubą. O laišką vis tiek reikia į dėžutę įmesti, čia gi ne Amerika, kur laiškininkai nuo vartelių svaido į pundą surištus laikraščius ant verandos laiptelių – ar sulijo, ar išsitepė, vienodai rodo. Pas mus kitas supratimas – pagarba ir laiškams, ir laikraščiams, ir pačiam žmogui. Tik kad dar kai kurie namų savininkai šunis pririštų, būtų visai gerai.

Važiuojam toliau. Žiūriu, vietoj pašto dėžutės bakelis nuo tepalo pakabintas, viršus nupjautas, į polietileno maišelį įkištas. „Ir ko tie žmonės neprigalvoja! Ir inkilėlius paukšteliams pakabina, tik kaip pro tą skylutę laikraštį įgrūsti? Šiukšliadėžę pastato. Arba dėžutę taip kur nors nukiša, kad aplink namą kelis kartus turiu apeiti, randu kur nors gyvatvorėje užmaskuotą“, – komentuoja Nijolė.

Laukiama ne tik dėl laiškų

Kai vėl pajudam, pamatom ant kalniuko šalikelėje stovinčius ir mojuojančius tris vaikus. „Manęs jau laukia, žino, kad važiuoju tokiu metu. Jau seniai pastebėjau, kaip tie vaikai per pusnis į mokyklą klampoja, matosi, kad iš vargingos šeimos. Pavežu, man beveik pakeliui“, – pasakoja moteris ir juokiasi prisiminusi, kai kovo 8-ąją vos tik įlipę vaikai ją pasveikino.

Nijolei patinka bendrauti su žmonėmis. Vieniši, senyvo amžiaus jos ypač laukia. „Mūsų paštininkėlė“, – girdžiu, kaip ją šaukia iš vieno kiemo močiutė. Kai ji gauna laišką iš sūnaus, gyvenančio Anglijoje, tikra šventė. Paštas – vienintelis jos ryšys su pasauliu. Kai Nijolė turi laiko, būtinai sustoja, pašnekina, naujienas papasakoja. Jeigu darbo daug, skuba, pažada kitą kartą užsukti ir arbatos išgerti.

Kartais žmonės jau laukia paštininkės, stovi tarpdury, nes žino, kad turi „ateiti“ laiškas. Gal svarbus dokumentas atkeliauja, gal anūkų nuotraukos, gal sveikinimo atvirukas.

„Matau ir labai nusivylusių žmonių, net baisu. Niekas pas juos neužeina, su niekuo jie nepasikalba. Gal vaikų neturi, gal išvažiavo į užsienį ir užmiršo...“ – pasakoja paštininkė, pažįstanti kiekvieną savo apylinkės žmogų ir negalinti būti abejinga vargstantiems ir apleistiems. Jeigu reikia, ji ir maisto produktų ar vaistų nuperka. Keletą kartų teko ir į ligoninę žmogų nuvežti.

Papildomi darbai

Dešimtą valandą darbas jau baigtas. Jeigu laikraščių daugiau, darbo diena gali būti ilgesnė. Viskas priklauso nuo to, kaip greitai paštininkė apsisuka. Svarbiausia, kad žmonės iki 9 ryto jau turėtų naujus laikraščius.

N. Sinderavičienė grįžta namo, pavalgo pietus ir prigula valandą ar dvi pamiegoti. Tačiau kartais darbo tiek daug, kad grįžta tik pavakare, ir laiko popiečio miegui nelieka. 21-22 val. jau vėl lovoje, juk ryt (tiksliau, šiąnakt) į darbą. Ir taip kasdien, jau dvejus metus, kai moteris pradėjo dirbti pašte. Išskyrus sekmadienius ir švenčių dienas.

Ryte žadintuvo Nijolei nereikia. Prabunda „pagal vidinį laikrodį“. Kartą kitą buvo ir pramiegojusi, bet savo darbą vis tiek padarė. Kaip ir tada, kai sugedo mašina. Skambino sūnui, kad su savo mašina padėtų išvežioti paštą. Kartą jos mašina sugedo po apylinkę važinėjant. Sustojo ir neužsiveda. Sūnui skambino, tas nutempė mašiną į taisyklą ir vėl pagelbėjo mamai savo mašiną paskolinęs.

Buvo labai apmaudu, kai neužsivedus mašinai negalėjo nuvažiuoti į Marijampolę: autobusu visos pašto darbuotojos važiavo vieną dieną pasilepinti Birštono sanatorijos procedūromis, kurias nupirko vietinio laikraščio redakcija. „Kitą rudenį persikelsiu gyventi į Marijampolę, kur gyvena du sūnūs. Užteks čia vargti, buto išlaikymas brangiai kainuoja, žiemą pensijos neužtektų“, – sako moteris.

Todėl N. Sinderavičienė dirba ne tik pašte, bet ir papildomai: kartą per mėnesį išnešioja komunalinio vandens mokesčio pranešimus ketvirtadalio Marijampolės miesto ir dar aštuonių kaimų gyventojams. Tą darbą turi atlikti per savaitę.

Kartą per metus paštininkė eina mėnesio atostogų. Tada ji sėda į automobilį ir su sūnumis važiuoja 2000 km į Švediją uogauti. Renka bruknes ir dar kažkokias uogas, vadinamas „marožke“. Nijolė sako, kad atostogaujantys užsieniečiai į ją žiūri kaip į stebuklą, nes nesuvokia, kaip per dieną galima pririnkti dešimt kibirų uogų (100 kg). Uogas ne pirštais skabo, o braukia specialiomis šukomis. Žinoma, tokiu tempu dirba ne kasdien, vieną ar dvi dienas per savaitę pailsi. „Juk ir arkliai nuo darbo krenta“, – juokiasi N. Sinderavičienė. Jeigu pensija būtų tokio dydžio, kad normaliai galėtum pragyventi, argi šitaip kas plėšytųsi?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Ispanijoje įvykdyta dar viena ataka: nušauti penki teroristai, vilkėję mirtininkų liemenes sužeisti septyni žmonės (385)

Ispanijos pajūrio kurorte Kambrilse penktadienį paryčiais automobiliui „Audi“ įsirėžus į...

Atrakcijos Palangoje, kurios paįvairins poilsį prie jūros

Mėgstame sakyti – prie jūros per mažai pramogų arba tam reikia daug pinigų. Netiesa! Atrakcijų...

E. Jakilaitis: paskutinė mano laida, kurią rekomendavau pažiūrėti šeimai, buvo su R. Karbauskiu (71)

Trečius metus iš eilės DELFI vykdomame projekte „Lietuvos įtakingiausieji 2017“...

N. Vasiliauskaitė. Daugiau nei nužudymas, mažiau nei pergalė (9)

Įvykiai Virdžinijoje daugelyje reportažų pristatomi kaip smurtingosios ultradešinės susidūrimo...

Lėktuvnešio apsauga kelia abejonių: ant jo nutūpęs dronas liko nepagautas (68)

„HMS Queen Elizabeth“ lėktuvnešis – naujas, modernus ir didelis Jungtinės Karalystės...

Apklausa: konservatoriai jau lenkia valstiečius (345)

Opoziciniai konservatoriai pagal populiarumą aplenkė valdančiąją Lietuvos valstiečių ir...

Mirė Lietuvos futbolo federacijos komunikacijos vadovė V. Zizaitė (10)

Rugpjūčio 18-ą dieną po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos futbolo federacijos (LFF) ilgametė...

Papasakojo, kaip išsirinkti skaniausius vaisius ir daržoves (2)

8 iš 10 Lietuvos gyventojų vaisių ir daržovių kokybę vertina remdamiesi vien jų išvaizda....

Keisis atliekų tvarkymas: pokyčius pajus kiekvienas gyventojas (51)

Visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, greitai augant vartojimui planuojama, kaip spręsti sparčiai...