Kur ir kaip šiandien gyvena Ieva, dėl sergančių vaikų nusikirpusi kasas

„Kai pradedi į žmones žiūrėti ne kaip į draugus ar priešus, o kaip į mokytojus – viskas daug paprasčiau“, – sako Ieva Krivickaitė iš Plungės.

Būdama septyniolikos Ieva išgarsėjo labdaros ir paramos fondui „Mamų unija“ surinkusi per 30 tūkst. eurų. Kaip ir žadėjo, surinkusi tokią sumą ji nusiskuto juosmenį siekusius storus plaukus, taip išreikšdama solidarumą vėžiu sergantiems vaikams. Jos pavyzdžiu pasekė idėją palaikęs dainininkas Andrius Mamontovas, publicistas Andrius Tapinas, poetas Mantvydas Leknickas.

DELFI pasidomėjo, kaip Ieva gyvena ir ką veikia dabar.

- Ieva, papasakok trumpai apie dabartinį savo gyvenimo etapą – kur mokaisi, iš ko gyveni, kiek laisvalaikio skiri sergantiems vaikams ir kodėl būtent jiems?

- Šiuo metu mokausi Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centre, dvyliktoje klasėje. Kitais metais ten baigsiu ir socialinės slaugos specialybę.

Labai džiaugiuosi šia mokykla ir visais mokytojais. Po pamokų ir savaitgaliais prižiūriu poros šeimų vaikučius, kartu mes ne tik patiriame įvairių nuotykių, aplankome daug įdomių vietų, daug ko išmokstame, bet ir augame. Taip pat organizuoju susitikimus ir bendrus užsiėmimus cukriniu diabetu sergantiems vaikams ir jų tėveliams, lankau vaikučius onkologiniame skyriuje.

Negaliu atsakyti, kodėl savo laiką skiriu sergantiems vaikams. Šiuo metu ne tik jiems. Meile ir šiluma stengiuosi apkabinti kiekvieną savo kelyje sutiktą vaiką, nepriklausomai nuo diagnozės, gyvenimo sąlygų ar kitų aplinkybių.

- Ką per tuos metus, kai būni su vaikais ir jų artimaisiais net beviltiškiausiose situacijose, pati asmeniškai atradai?

- Didžiausia dovana, kurią gavau leisdama laiką su kenčiančiais vaikais - tai suvokimas, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra meilė. Ta tikra, pasiaukojanti, ne visada patogi.

Kaip būna labai sunku, Dievas suteikia jėgų, bet ne tam, kad įvykdyčiau kažkokį savo planą, o tam, kad viską, kiekvieną situaciją dar labiau pamilčiau, kai visi mano suvokiami planai ima virsti į nieką. Nes už viso to, ką matome akimis, slypi daug daugiau ir viskas šiek tiek paprasčiau nei įsivaizduojam.

- Ar pati išgyveni mirties baimę?

- Niekada neišgyvenau. Nemanau, kad mirtis yra pabaiga, todėl jos ir nebijau, o jei atvirai, tai labai apie tai ir negalvoju. Į gyvenimą žiūriu kaip į kelionę, dėkoju už kiekvieną pakeleivį, sutiktą savo kelyje. Kai pradedi į žmones žiūrėti ne kaip į draugus ar priešus, o kaip į mokytojus – viskas daug paprasčiau.

Sunku, kai vaikai ir jų artimieji kenčia, o tu negali padėti. Tačiau gali būti šalia ir besąlygiškai mylėti. Ir tai padeda, bent kažkiek. Atsisveikinti reikėjo su ne vienu vaikučiu, tačiau manau, jog viskas gyvenime turi prasmę. Liga - ne išimtis.

- Ar yra tekę kalbėti su vaikais apie mirtį, kai ji būdavo visai šalia?

- Dažniausiai mes kuriame planus, ką veiksime, kai liga pasitrauks ir savijauta bus geresnė:) Įsimintiniausias pokalbis prieš išėjimą buvo su Kotryna, kuri man atėjus pasakė: „Ieva, labai džiaugiuosi, kad kartu su tavimi supratau, jog jei sugebi pamilti skausmą, jis tampa lengvas ir pakeliamas. Jis tampa skausmu, kurio metu kalasi sparnai...“

- Kas turi atsitikti jauno žmogaus gyvenime, kad jis darytų tai, ką jau kelerius metus darai tu?

- Nelabai įsivaizduoju kitokio gyvenimo. Nuo mažens buvau mokoma, kad jei turi – daliniesi su tuo, kuris neturi. Dažnai kartoju, kad nėra mano ar tavo vaikų, visi jie mūsų, su tokiu požiūriu kažkaip kitaip ir neišeina gyventi. Kiekvieną apkabini ir myli kaip savo.

- Papasakok apie paskutinį savo sumanymą – sunkiai sergančių vaikučių ir jų herojų susitikimus.

- „Sutik savo herojų“ idėja gimė galvojant apie svarbiausias gyvenimo dovanas. Manau, kad daugiausia, ką galime duoti kitam žmogui, yra mūsų laikas. Ligoninėje gulintys ligoniukai gauna įvairiausių dovanų, tačiau visa tai laikina. O susitikimai su žmonėmis – herojais įkvepia, širdyje bei atmintyje lieka visą gyvenimą.

Po susitikimo su Kake Make, onkologine liga sergančios Arijos mama rašė, kad mergaitės svajonė išsipildė su kaupu ir ji, nors praėjo nemažai laiko, vis dar pasakoja visiems apie susitikimą.

Keturmetė Milena, pamačiusi svajonių Auksaplaukę, tokią pačią kaip iš filmuko, su ilga iki žemės kasa, įsikabino į ją ir negalėjo paleisti, vis kartodama „Aš tave labai myliu...“

Tėvų laiškai po susitikimų su herojais yra didžiausias įrodymas, kad tai leidžia bent valandai pamiršti ligą, skausmus, o geros emocijos padeda greičiau sveikti.

- Kokia dabar Tavo pačios sveikata?

- Šiuo metu mano sveikata puiki. Gerų, man padėti norėjusių žmonių dėka turiu insulino pompą su sensoriais. Jie padeda geriau kontroliuoti cukrinį diabetą, kuriuos ergu, ir laiko ligoninėje praleisti prireikia vis mažiau. Visa širdimi esu visiems už tai dėkinga!

- Kodėl tavo darbinė paskyra feisbuke vadinasi „Ne apie mane”?

- Nes tai ne apie mane. Apie vaikus, jų išgyvenimus, pagalbą. Mes pildome sergančių, skurstančių, maisto ir meilės stokojančių vaikų svajones ir visu tuo su žmonėmis pasidžiaugiame „Ne apie mane“ puslapyje.

- Ką Tau davė ir ką atėmė žinomumas?

- Internetas gali būti labai galingas. Įvairios žinutės juo plinta kone šviesos greičiu, džiugu, kad taip nutiko ir su mano žinutėmis, kuriose prašiau pagalbos vaikams. Augustės nuotrauka, kurią prieš ketverius metus įdėjau į feisbuką kartu su prašymu padėti, pasiekė gyvenančius toli nuo Lietuvos ir vos per porą mėnesių surinkome milžinišką sumą mergaitės gydymui. Po šio, daugelį miestų ir šalių apkeliavusio pasidalijimo, visos mano žinutės ir prašymai tapo labiau matomi. Tai atvėrė didesnes galimybes padėti tiems, kam reikia pagalbos.

Taip pat žaibiškai plito ir žinomų žmonių nuotraukos su „Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų“ akcijos plakatais, „Tėtis vienai dienai“ akcijos metu daug vaikų gerai praleido laiką su dienos tėčiu, kai kurie su vaikais bendrauja iki šiol. Daug atrodo mažų, gal mums ne visai reikšmingų pagalbos prašymų padėjo vaikams jaustis sotesniems, saugesniems, mažiau sušalusiems ar nelaimingiems.

Viešai daug nekalbu apie savo asmeninį gyvenimą, daugiau apie pagalbą ir tuos, kuriems padedame, todėl privatumo man netrūksta.

- Kas, kur ir kaip būtum, jei galėtum visiškai laisvai ir iš naujo rinktis?

- Net jei galėčiau kažką rinktis iš naujo, aš visiškai nieko nekeisčiau. Esu labai laiminga, galinti padėti, mylinti ir jaučiuosi mylima. O visos nesėkmės mums padeda ieškoti atsakymų ir stiebtis aukštyn.

- Ačiū, Ieva, už pokalbį ir tai, ką darai.