- Esate rašytoja, aktorė, scenarijų autorė, prodiuserė, dailininkė... Ko dar apie jus nežinome ir kaip viską spėjate?
- Dar esu mano mylimiausiųjų Karolio ir Elžbietos mama, nuostabiausios pasaulyje Šarūnės anyta ir dviejų nepakartojamų būtybių Dominykos ir Gabrielės močiutė. Beje, Dominyka jau pradeda kulniuoti močiutės pėdomis. Vos trejų metukų vaidina mano spektaklyje „Ida iš šešėlių sodo“. Aš pradėjau gerokai vėliau – nuo septynerių (juokiasi).
- Esate parašiusi keturias knygas, kurias puikiai įvertino ir kritikai, ir skaitytojai („Gėlių dvaras“ (2002), „Blogos mergaitės dienoraštis“ (2009), „Ida iš šešėlių sodo“ (2012), „Jie grįžta per pilnatį“ (2015)). Dvi iš jų – „Ida iš šešėlių sodo“ ir „Blogos mergaitės dienoraštis“ – išrinktos Metų knygomis paaugliams. Šiais metais buvote apdovanota Vaikų literatūros premija. Kodėl rašote knygas paaugliams?
- Yra dar viena biografinė knyga „Su meile Arina“, skirta ne paaugliams, kurią 2010 metais parašiau leidyklos „Laisvos valandos“ pageidavimu. Taigi, „Jie grįžta per pilnatį“ – penktoji. O paaugliams rašau, nes, man regis, juos geriausiai suprantu ir myliu. Keista, bet iki šiol ši amžiaus grupė emocionaliai man pati artimiausia. Jei pajusiu, kad pradedu kažko juose nesuprasti, kad beviltiškai pasenau ir imu piktintis jų kartais neprognozuojamu elgesiu, neberašysiu, nes nemoku meluoti arba tai darau labai netalentingai.
- Jūsų naujausia knyga „Jie grįžta per pilnatį“ pasakoja apie senąjį Vilnių. Kaip kilo knygos idėja, kas pirmiau atsirado – siužetas ar personažai?
- Idėją parašyti istorinę knygą paaugliams apie Vilnių man pasiūlė leidėjos Lolita ir Jadvyga. Mintį, matyt, išprovokavo knygoje „Ida iš šešėlių sodo“ aprašytas pagrindinės herojės sapnas, kuriame dvi paauglės patenka į legendinius Vilniaus požemius ir pamato senąjį miestą. Man ši idėja, dar neturinti apčiuopiamų bruožų, taip pat seniai kirbėjo galvoje, sklandė ore, bet vis nebuvo drąsos ir laiko jos prisijaukinti. Visa kita – siužetas ir personažai radosi palengva, skaitant begalę istorinės literatūros. Labai norėjau, kad mano sufantazuoti įvykiai remtųsi tikrais faktais. Tai pirma mano knyga, kuriai ruošiausi ir rašiau taip ilgai – beveik trejus metus.
- Knygos veiksmas vyksta šiais laikais ir 1535-aisiais, valdant Žygimantui Senajam. Kodėl praeities linijai pasirinkote būtent šią epochą?
- Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valdymo epocha ne veltui vadinama „aukso amžiumi“. Tai laikotarpis, kai mūsų Vilnius plėtėsi, gražėjo, buvo kuriamas, o ne niokojamas ir griaunamas. O 1535-ieji atsirado todėl, kad mano penkiolikmečiams pagrindiniams knygos herojams reikėjo bendraamžio karaliaus. Žygimantas Augustas gimė 1520 metais.
- Apie ką buvo įdomiau rašyti – apie šiuos laikus ar herojų nuotykius XVI amžiuje?
- Aš, kaip tasai Tvardovskis, nors gyvenu ne 500 metų, vis dar ieškau savęs, todėl man visada įdomu tai, ko dar nebandžiau. Apie XIV amžiaus kasdienybę dar nebuvau rašiusi, todėl šįkart iš širdies smaginausi. Nepaisant to, kad tasai darbas pareikalavo iš manęs daug laiko ir jėgų – reikėjo gilintis ne tik į istorinį kontekstą, ryšius su kitomis šalimis, tuo metu gyvenusias įdomias asmenybes (Paracelsas, Kopernikas ir pan.), teisę, papročius, bet ir nemažai skaityti apie tuometinio Vilniaus architektūrą, įvairių patalpų interjerą, kankinimo būdus, apie madas, ginklus, vaistus, kalbos ypatumus.
Visa tai buvo be galo įdomu, dabar jau turbūt galėčiau pradėti dirbti gide ir parodyti atvykėliams renesansinį Vilnių (juokiasi). Ir dar – labai aiškiai pajutau, kad Vilnius jau tada buvo anaiptol ne užkampis, o viena iškiliausių Europos sostinių. Džiugu, kad ir dabar jis aktyviai reiškiasi politiniame Europos kontekste ir išgyvena savotišką renesansą.
- Jaunieji knygos herojai – Žygis, Berta ir Augis. Berta – apsiskaičiusi panelė, Žygis – veiklus, kinu kliedintis menininkas, o Augis – tikras idėjų generatorius. Nepamirškime ir Žygio senelio – šis veikėjas, linkęs visus vaišinti savo burokėlių vynu ir barščiais, irgi palieka neišdildomą įspūdį. Ar jie turi prototipus?
- Taip, be abejo. Kai savo vaizduotėje bandai sukurti personažą, nori suteikti jam gyvybės, neišvengiamai ieškai analogų tarp draugų ir pažįstamų. Žygį iškart „pamačiau“ kaip Miką, kai jis buvo penkiolikos (mes – klasės draugai), Bertoje atsirado mano dukros Elzytės bruožų, Augio humoro jausmas – iš sūnaus Karolio. Žygio senelio charakteris – mano močiutės iš mamos pusės kopija. Beje, jos gamintas burokų vynas išties egzistavo ir turėjo pasisekimą tarp kai kurių mano klasės draugų (juokiasi).
- Magas Tvardovskis, keistas ir paslaptingas Jūsų romano veikėjas – realus istorinis asmuo. Žygimanto Augusto prašymu jis iškvietė Barboros Radvilaitės vėlę. Knygoje veikia ir karalienė Bona, Paracelsas, Žygimantas Augustas... Jums pavyko sukurti patrauklų karalienės Bonos portretą, o juk daugelis tiki, kad ji buvo tikra furija ir nunuodijo Barborą Radvilaitę... Ar buvo sudėtinga kurti istorinių asmenybių charakterius?
- Išties nelengva, bet klaikiai įdomu. Jaučiausi kaip detektyvė, pagal istorinius faktus, biografijas, įvairiuose šaltiniuose pasitaikančias užuominas bandanti sukurti psichologinį nusikaltėlio portretą. Man buvo be galo svarbu, kad jie įgytų kaip galima daugiau žmogiškų bruožų, taptų veikėjais su savo bėdomis, kompleksais, charakteriais.
Tekdavo kaip aktorei įsijausti į jų kailį: jeigu būčiau Tvardovskis ir gyvenčiau penkis šimtmečius... Jeigu būčiau Bona ir ant savo pečių jausčiau tokią didelę atsakomybės už šalies gerovę naštą... Jei jausčiausi vieniša tarp svetimų? Jeigu nuolat jausčiau ilgesį – tėvynės, namų, gamtos, saulės, žmonių, kurie liko ten, Italijoje? Ir taip toliau. Daug „jeigu“...
- „Jie grįžta per pilnatį“ gausu legendų apie Vilnių, istorinių įdomybių, pasakojimų apie požemius. Skaitytojui prieš akis iškyla kitas, menkai ištirtas Požemių Vilnius. Ar daug požemių esate aplankiusi? Koks dalykas padarė didžiausią įspūdį?
- Paauglystėje turėjau dvi aistras. Mėgau laipioti įvairių Vilniaus namų stogais, karstytis medžiais ir landžioti į visus įmanomus požemius. Rasdavau būdų ten patekti (juokiasi). Buvau Arkikatedros, Šv. Jonų, Dominikonų, Bernardinų ir kitų bažnyčių rūsiuose, taigi, tas romane aprašytas vietas mačiau savo akimis. Ar patikėsite, vienas mano draugas pasakojo, kad vaikystėje jie su kiemo draugais iš namo Maironio gatvėje rūsiais sugebėdavo nukulniuoti iki pat Kotrynos bažnyčios? Dabar jau, ko gero, nepajėgtų to padaryti, nes daugybė praėjimų užmūryta, išardyta, užstatyta...
- Kokie požemiai paliko didžiausią įspūdį?
- Didžiausią – žygis į Šv. Jonų bažnyčios rūsius. Tuo metu buvau VU filologijos fakulteto studentė. Vasarą mūsų kursas atliko praktiką Šv. Jonų bažnyčioje, ten buvo sandėliuojamos senos knygos. Mums reikėjo jas surūšiuoti pagal kalbas ir išleidimo metus. Be filologijos studijų, buvau ne juokais susidomėjusi daile, daug piešiau, savarankiškai mokiausi, norėjau tapyti žmones, portretus.
Vieną dieną supratau, kad man reikia tobulai išmanyti žmogaus anatomiją ir pradėti nuo kaulų studijų, todėl man prireikė tikro skeleto. Tik kur jį gauti? Įsivaizduokite, kaip nustebau pamačiusi, kad iš bažnyčios rūsių darbininkai tempia dėžes su žmonių kaulais, verčia juos į sunkvežimį ir išveža nežinoma kryptimi.
„Kur juos veža?“ – paklausiau senuko sargo, kuris kasdien šmirinėjo bažnyčioje ir stebėjo, kad neužsiimtumėm kuo nereikia. „Kur, kur... Į savartyną, vaikeli.“ „Gal galėčiau nusileisti į rūsį ir pasirinkti tų kaulų? – paklausiau, – Aš tapau, man labai reikia.“ „Tai griežtai uždrausta!“ – kaip kirviu nukirto ir daugiau nesileido į kalbas.
- Ar pavyko jų gauti?
- Aš, aišku, susimąsčiau, kaip ten patekus... Per pietų pertrauką, kai visi išėjo, apėjau bažnyčią ir vienoje koplyčioje, esančioje kairėje pusėje, pamačiau nuo sienos atitrauktą medinį altorių, o už jo – nedidelį langą be stiklo, išlūžusiomis grotomis. Anga buvo pakankama man pralįsti. Mano laimei, tėvai vasarą nakvodavo sode, todėl prieštaraujančių mano naktiniam pasivaikščiojimui nenusimatė.
Apie vidurnaktį, pasiėmusi didelį kelioninį krepšį, prožektorių ir skeleto atvaizdą nukulniavau prie bažnyčios. Iš pradžių viskas ėjosi kaip sviestu patepta – sėkmingai patekau į vidų, nusileidau į rūsius, po juos kiek pablūdinėjusi susiradau beveik nesubirusį skeletą, pagal piešinį susirankiojau trūkstamas dalis ir, lengviau atsikvėpusi, per bažnyčią grįžau prie langelio.
Kišu per jį savo krepšį su kaulais – nelenda. Ieškau būdo, kaip jį vis dėlto prakišti, tyliai keikiuosi, kaulai barška ir staiga išgirstu tylų „Aja-ja-ja-jai...“ Nustėrau, sustingau, giliai pakvėpavau, pabandžiau nusiraminti... Galop pagalvojusi, kad man tik pasigirdo, vėl ėmiausi darbo. Vos tik kaulai subarškėjo, vėl išgirstu tą „Aja-ja-ja-jai...“ Šįkart dar garsiau. Išpylė šaltas prakaitas, sustingusi stoviu su iškeltu krepšiu, kojos linksta, vos nekrentu...
Kad maža nepasirodytų, už manęs staiga užsidega šviesa, girdžiu nepatenkintą niurzgėjimą, kojų šlepsėjimą, mane apšviečia visu gražumu ir vaiduoklis senuko sargo balsu paklausia: „Kokį velnią čia veiki, vaikeli?“ Pasirodo, sargas nakvodavo ant patraukto nuo sienos altoriaus, visai čia pat, už poros žingsnių nuo langelio... Šiaip ne taip atgavusi kalbos dovaną išveblenau apie anatomijos studijas ir skeletą.
Jis nusijuokė ir pasakė, kad jeigu būčiau žmoniškai paaiškinusi, būtų mane įleidęs pro duris... Matydamas, kad dar vis drebu, pavaišino taurele kažkokios trauktinės ir išlydėjo iš bažnyčios... Jau švito. Kai laiminga su tais kaulais perėjau Katedros aikštę ir ruošiausi žengti per gatvę, prieš pat nosį dideliu greičiu prašvilpė automobilis – matyt, potencialus lenktynininkas tokioje ankstybėje nesitikėjo savo kelyje sutikti praeivių. Pagalvojau, kad jei būtų mane kliudęs, sumaitojęs, jei po to tyrėjai būtų bandę mane sudėti iš dalių, labai nustebtų radę dvigubai daugiau kaulų, nei jų priklauso turėti vienam asmeniui... (juokiasi).
- Knyga atrodo labai kinematografiška – tai pats tikriausias istorinis mistinis trileris. Jūs esate patyrusi scenaristė, prodiuserė ir aktorė. Kaip manote, ar ši istorija galėtų virsti spektakliu, kaip ankstesnė Jūsų knyga – „Ida iš šešėlių sodo“?
- Žinoma, galėtų. Reikėtų sėsti ir parašyti pjesę.
- Vis daugiau jaunimo renkasi kompiuterius ir kitokias pramogas, o ne knygas. Kaip manote, ko reikia, kad knyga sudomintų paauglius? Ir kokias knygas mėgstate pati?
- Pirmiausia, turbūt reikia gerai pažinti tuos, kuriems rašai, jausti juos, reikia, kad būtų įdomu rašyti. Tada ir skaityti bus įdomu. Nes nykiausias žanras – nuobodusis. O skaitau aš viską, pradedant mokslo veikalais, baigiant gerai parašytais detektyvais ir pasakomis.
- Kurį laiką labai trūko kokybiškos lietuvių autorių literatūros vaikams ir paaugliams. Pavyzdžiui, Metų knygos-2013 rinkimų organizatoriai susidūrė su problema – nebuvo iš ko formuoti Paauglių kategorijos. Ko trūksta mūsų autoriams? Ir kokie žmonės turėtų rašyti knygas vaikams ir jaunimui?
- Man sunku pasakyti, ko trūksta autoriams, gal tai būtų net neetiška. Turbūt reikėtų klausti skaitytojų, pačių paauglių. O jiems rašyti turi žmonės, kurie paprasčiausia negali to nedaryti. Tik reikia atsipalaiduoti ir nebijoti žaisti – juk tai toks smagus užsiėmimas.
- Ar rašote naują knygą? Jeigu taip, apie ką ji?
- Šiuo metu karštligiškai konstruoju naują knygą. Kol kas visos kūrybinės batalijos vyksta tik mano vaizduotėje, todėl būtų sunkoka keliais žodžiais įvardinti temą, kasdien viskas keičiasi (juokiasi).
***
KRISTINA GUDONYTĖ – rašytoja („Gėlių dvaras“, „Blogos mergaitės dienoraštis“, „Ida iš šešėlių sodo“ ), spektaklių, populiarių televizijos filmų scenarijų autorė ir režisierė, aktorė, dailininkė. „Blogos mergaitės dienoraštis“ 2009 m. buvo pripažintas geriausia knyga paaugliams, „Ida iš šešėlių sodo“ – 2012-aisiais. 2014 m. K. Gudonytei už talentingą kūrybą vaikams ir paaugliams, už įtaigų intelektualinį ir psichologinį turinį, už jautrumą gimtajai kalbai buvo paskirta Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija.
