- Esate asmeninio tobulėjimo ir koučingo specialistė. Tai kas gi yra tas „Gyvenimo koučingas“ ir kam jis reikalingas?

- Gyvenimo koučingo (angl. life coaching) apibrėžimas, išvertus pažodžiui iš anglų kalbos, reikštų – „gyvenimo treniravimas“ ir lietuviškai skamba neįprastai. Pati sąvoka labai plati, tačiau iš esmės apibrėžia įvairių gyvenimo sričių, tokių kaip sveikatos, santykių, emocinio ir materialinio gerbūvio, saviraiškos, savirealizacijos ir mąstymo gerinimą, tobulinimą.

Ši profesija pasaulyje sparčiai plinta, nes žmonės, pasirinkę išbandyti gyvenimo koučingą, sulaukia puikių ilgalaikių rezultatų savo asmeniniame gyvenime.

Pats koučingo procesas iš pažiūros gali pasirodyti labai panašus į kitų profesijų – psichologo ar psichoterapeuto – darbą, tačiau taip iš tikrųjų nėra. Koučingas koncentruojasi į žmogaus potencialą, galimybes, svajones, tikslus ir jų įgyvendinimą, psichoterapija arba psichologija nukreipta į ligos diagnozavimą ir gydymą. Koučingo specialisto dėka, klientai sugeba atsiskleisti, išsigryninti savo stipriąsias savybes, įsigilinti į savo emocinius poreikius, išsiaiškinti siekius, troškimus, suplanuoti svarbius pokyčius gyvenime ir juos įgyvendinti. Paprastai tariant – įgyvendinti savo svajones ir troškimus.

- Ko galima išmokti Jūsų vykdomuose seminaruose Londone?

- Ir virtualiuose, ir gyvuose susitikimuose dažniausiai kalbu apie savivertę, meilę sau, emocinį ir dvasinį intelektą, apie vidinę išmintį ir jos panaudojimą. Iš esmės, stengiuosi sukurti erdvę, kurioje žaidžiame su naujomis idėjomis apie gyvenimą ir žmogaus gyvenimo tikslą, prasmę ir patį gyvenimo procesą.

Seminarai vedami taip, kad padėtų dalyviams išmokti savarankiškai gilintis į save ir suprasti savo vidinį pasaulį: emocijas ir jausmus, savo mąstyseną, požiūrį į gyvenimą, mintis ir elgesio modelius. „Savęs pažinimas yra žmogaus išminties pradžia“ sakė graikų filosofas Aristotelis, absoliučiai su tuo sutinku. Kai išmokstame draugauti su savimi ir pažįstame save iš pagrindų, darosi žymiau paprasčiau gyventi, jausti harmoniją, pilnatvę, susikurti darnius santykius arba tiesiog būti ir džiaugtis savimi.

- Papasakokite apie savo knygą „Menas būti laimingam“? Kaip kilo mintis ją parašyti ir ar ilgas buvo rašymo procesas? Gal ketinate išleisti antrą knygą?

- Saviugdos knyga „Menas būti laimingam“ gimė labai natūraliai: buvau prikaupusi nemažai rašliavų, nes asmeninės savęs ieškojimo kelionės eigoje daug rašiau į dienoraščius. Norėjau prisikapstyti iki savo pačios nelaimingumo šaknų, siekiau atsikratyti nepilnavertiškumo komplekso, vienatvės, žemos savivertės. Taip pat teko susidurti su psichologiniu smurtu, nerimo sutrikimais, todėl neturėjau kitos išeities – teko griebtis visko, kas papuolė po ranka, kad atstatyčiau savo psichinę ir fizinę sveikatą.

Rašymas man buvo ne tik nuostabiausia terapija, bet ir magiškas būdas pažinti savo vidinį pasaulį. Neatsimenu konkrečios dienos, bet knygos vizija staiga pradėjo atrodyti labai tikroviška. Natūraliai gimė troškimas savo apmąstymus, suvokimus apie gyvenimą ir mano asmenines patirtis sudėti į knygą.

Kai atrandi laimės receptą, gyvybės šaltinį, natūralu, kad norisi pasidalinti su kitais. Būtent dėl to knyga „Menas būti laimingam“ išvydo dienos šviesą. Apie antrą knygą kartais pamąstau, bet dar nieko nepažadu. Tegu ji gimsta savaime, nemėgstu forsuoti kūrybinių procesų.

- Skaitant Jūsų straipsnius internetinėje svetainėje sviesossauja.lt, akis užkliuvo už vieno, kiek neįprasto žodžio – „kontempliacija“. Ar galite jį pakomentuoti plačiau? Kodėl tas procesas yra toks svarbus, kai kalbame apie pozityvius pokyčius gyvenime?

- Kontempliacija apibrėžia gilų apmąstymą apie konkretų dalyką, idėją arba pokytį. Kontempliacijos sinonimai yra meditacija, gilinimasis, refleksija, apgalvojimas, stebėjimas, pasinėrimas į patirtį, išgyvenimą, galų gale – į patį gyvenimą.

Mes dažnai linkę pernelyg paviršutiniškai žvelgti ir vertinti gyvenimą, todėl daugelis pokyčių, kuriuos norime įgyvendinti, padaromi pernelyg skubotai, pavyzdžiui, ne iš džiaugsmo, o iš baimės.

Jeigu siekiame pokyčio, patartina giliai apmąstyti, kodėl mes jo norime, išsiaiškinti, ką tas pokytis atneš ir kas atsitiks po to, kai tą pokytį įgyvendinsime. Duosiu pavyzdį: žmonės kraustosi į kitą šalį ir ieško taip vadinamos laimės, tačiau daugeliui iš jų tenka nusivilti, nes jie neranda to, ko ieškojo. Atvykę susiduria su kasdienybe, kurios išvengti negali nei tropinėje saloje, nei didmiestyje, nei gimtinėje, nei naujoje šalyje. Čia labai tinka taiklus posakis „Nuo savęs pabėgti neįmanoma“.

Kontempliacija padėtų prieš griebiantis bet kokių sprendimų, gerai apmąstyti ir pajusti, kokios laimės ieškome konkrečiai, kodėl galvojame, kad laimę rasime ten, kur norime važiuoti, padėtų įsiklausyti į save. Iš pagrindų, giliai kontempliuodami bet kokį dalyką, pasineriame į savo vidų, turime laiko prisiliesti prie reikalo esmės, leidžiame sau susivokti kokio iš tikrųjų gyvenimo siekiame ir tada žymiai paprasčiau surasti tinkamus būdus tam įgyvendinti.

- Ar galite duoti patarimų tiems, kurie per didžiąsias metų šventes jaučiasi vieniši? Ką daryti, kad Šv. Kalėdos ar Kūčios būtų šviesios ir gražios net ir be artimųjų?

- Vienatvė man labai gerai pažįstamas jausmas. Esu jautusi slegiančią vienatvę metų metus, net ir tada, kai būdavau žmonių kompanijoje. Tačiau vienatvė gali būti ir nuostabus laikas pabūti su savimi, pagyventi tyloje, įsiklausyti į save. Tiems, kas ilgisi artimųjų, patarčiau perkelti savo dėmesį į tai, kas pozityvu, o ne „marinuotis“ liūdesy.

Suorganizuokite savo mylimiausiems žmonėms kažką gero: parašykite dėkingumo pilną laišką, nufilmuokite su išmaniuoju telefonu trumpą video palinkėjimą, nupirkite mielų dovanėlių ir išsiųskite jas paštu. Būtinai skambinkite ir bendraukite su artimaisiais ištisus metus, ne tik per šventes.

Tyrimai rodo, kad žmonės, darydami geraširdiškus, nuoširdžius dalykus kitiems, jaučiasi žymiai laimingesni. Greičiausiai dėl to, kad nebelieka laiko liūdėti, nes yra užsiėmę gerų darbų darymu, o tai emociškai suartina. Be to, artumas tarp žmonių dažnai nėra „geografinis“. Jį susikuriame nuolatos dėdami pastangas į tarpusavio santykius, kad ir kaip toli bebūtume.

- Ne vienas žmogus, kuris gyvena Londone, skundžiasi, jog jo gyvenimas tapo nuolatinis bėgimas – darbas-namai, namai-darbas. Kaip pabėgti iš tokios kasdienybės rutinos ir į savo gyvenimą įnešti daugiau spalvų bei pozityvumo?

- Pozityvumas yra teigiamas nusiteikimas arba optimistiškas požiūris į gyvenimą. Daugeliui nesigauna jo išlaikyti savaime, reikia jį kasdien treniruoti, panašiai kaip pilvo presą sporto klube. Kodėl sakau treniruoti? Todėl, kad, deja, negatyvumas, yra daugumos žmonių „modus operandi“ – mes išugdyti matyti trūkumus, problemas, nesėkmes arba ydas, vietoj to, kad matytume grožį, gėrį, laimę ir harmoniją.

Pozityvumas reiškia, kad renkamės matyti šviesią gyvenimo pusę, o ne eskaluoti problemas. Gyvenimo koučingas labai puikiai pritaikomas šioje situacijoje: žmonės, negalintys perlipti per kliūtis, po koučingo sesijos išeina tarsi „praregėję“. Įvaldę optimistiškesnį požiūrį į gyvenimą, klientai staiga patys įsileidžia į savo gyvenimą daugiau spalvų, nes pastebi, kad jos visą laiką buvo šalia, tereikėjo atsimerkti. O jeigu konkrečiau: man asmeniškai padeda filosofinės, savipagalbos knygos, kelionės, motyvaciniai filmai, buvimas su šeima, dvasinių žinių gilinimas, buvimas gamtoje, naujų dalykų mokymasis.

Kiekvienas žmogus asmeniškai turėtų peržvelgti savo gyvenimą ir įvertinti, kas tą pozityvumą palaiko jų konkrečiu atveju, o kas numuša – ir tiesiog atsisakyti to, kas nepageidaujama.

Kartais tai visai paprasti dalykai: gerai išsimiegokite ir pailsėkite, suimprovizuokite netikėtą išvyką sau ir namiškiams, įsigykite mielą pirkinį, išbandykite kažką naujo, pasidovanokite sau gėlių, užsukite į gyvūnų prieglaudą ir nuvežkite maisto, paaukokite pinigų labdarai, praktikuokite dėkingumą ir vertinkite tai, ką pasiekėte, užgyvenote. Arba spjaukite į viską ir pradėkite gyventi taip, kaip iš tikrųjų svajojate.

- Kokias tris pagrindines savybes žmogui rekomenduojate nuolat ugdyti? Kaip?

- Mano akimis svarbiausios vertybės yra dėkingumas, meilė sau ir gebėjimas atleisti. Visi šie dalykai praktikuojami po vieną, atskirai, o kartu sudėjus, apvers jūsų gyvenimą aukštyn kojom – tikrąja ta žodžio prasme. Kai nesijaučiame dėkingi, sėjame nepasitenkinimą, nemokame džiaugtis, jaučiamės nuskriausti. Kai savęs nemokame mylėti ir vertinti, kenčiame nuo nepilnavertiškumo, vienatvės, savęs smerkimo – o tai žlugdo mus iš vidaus. Kai nemokame atleisti, esame pykčio, neapykantos įkaitai… tampame savo negatyvių emocijų aukomis.

Jeigu norite vidinės ramybės, emocinės laisvės ir laimės, ugdykite būtent šias tris savybes. Beje, kai kas asocijuoja meilę sau su egoizmu – nesumaišykite. Čia aš kalbu apie žmogaus gebėjimą save vertinti, branginti, priimti savo paties unikalumą, nenumenkinant kitų žmonių. Tai subalansuota savivertė.

Pacituosiu psichologo, savivertės tyrinėtojo Nathaniel Braden apibrėžimą: „Savivertė yra gilus pasitikėjimas, kad esame verti, kad mes turime pilną teisę būti sėkmingais ir laimingais, jausmas, kad esame vertingi, ir kad mūsų poreikiai bei troškimai turi būti patenkinti, išpildyti, jausmas, kad mums priklauso džiaugtis ir didžiuotis savo pastangų, darbo vaisiais, savo gyvenimu“. Kaip ugdyti? Yra daug būdų, bet veiksmingiausias yra savęs pažinimas. Jeigu esate pasiruošę mokytis, mokytojas atsiras tuoj pat: knygos, patirties arba išmintingo asmens pavidalu. Stebėkite ženklus.

- Kaip gyventi, kad galėtum prieš mirtį drąsiai sau ir kitiems pasakyti „Aš nieko nesigailiu“?

- Man patinka Brendon Buchard SĖKMINGIAUSIO asmeninio tobulėjimo trenerio ir motyvatoriaus žodžiai, į kuriuos, jo manymu, bando atsakyti kiekvienas žmogus prieš mirtį: „Ar iš tikrųjų gyvenau? Ar iš tikrųjų mylėjau? Ar nuveikiau kažką reikšmingo?“ Šie klausimai kviečia susimąstyti apie tai, kaip mes gyvename – ar griauname, ar kuriame, ar mylime, ar nekenčiame. Kokias principais ir ant kokio pagrindo statome savo gyvenimo pamatus.

Aš pridėčiau dar vieną punktą, kuriuo šventai tikiu ir vadovaujuosi: gyvendami savo gyvenimą, būkite savimi, mylėkite save tokius, kokiais esate. Kai jaučiame taiką, geranoriškumą sau, mokame gyventi taip, kad nereiktų gailėtis.

- Jūsų internetinėje svetainėje sviesossauja.lt teigiama, kad yra 12 laimės strategijų: praktikuoti dėkingumą, kultivuoti optimizmą, vengti save lyginti su kitais, puoselėti draugystę ir kitus artimus santykius, užsiimti mylima veikla, mėgautis gyvenimu ir jo teikiamais malonumais, mokytis susidoroti su problemomis, išmokti atleisti… Ką reikėtų daryti, kad šie žodžiai virstų veiksmais? Juk tikrai neužtenka vien tik perskaityti – reikia imti ir daryti. Tik ką daryti, kad žodis taptų įpročiu, o tas įprotis formuotų žmogaus gyvenimą ar net jo likimą?

- Vien tik paskaityti tikrai neužtenka, bet skaitymas ir noras tobulėti jau yra gera pradžia. Laimingai ir sėkmingai gyventi yra menas, tam tikras meistriškumas. O tai pasiekiama per nuolatinį veiksmą, tam tikrą minčių ir elgesio discipliną. Išlavinti bet kokį įprotį – žalingą ar sėkmingą – reikia laiko.

Psichologė Phillippa Lally, atlikusi įpročių formavimo tyrimą, padarė išvadą, kad naujam įpročiui įsitvirtinti reikia maždaug 66 dienų. Žinoma, rezultatai priklauso nuo įpročio sudėtingumo, nuo žmogaus entuziazmo ir dedikacijos siekiant pokyčių. Neatsižvelgiant į tai, „instaliuoti“ į save sėkmingus įpročius tikrai įmanoma.

Jeigu norite būti pozityvesni ir siekiate laimės, pasirinkite vieną jums labiausiai patinkantį įprotį ir kartokite jį kasdien bent du mėnesius. Rekomenduoju dėkingumą – tereikia kasdien surašyti už ką esate dėkingi, ir viskas. Daktaras Robert A. Emmons, pirmaujantis dėkingumo tyrinėjimuose, aiškina, kad dėkingumo kultivavimas atneša stulbinančių rezultatų: vos tris savaites sistemingai atliekantys dėkingumo pratimus žmonės pastebi pokyčius savo nuotaikoje, atsiranda daugiau optimizmo, džiaugsmo, mažėja depresijos tikimybė, pagerėja fizinis aktyvumas, netgi mažėja kraujospūdis. Tyrimai rodo, kad stiprėja imuninė sistema. Žmonės nustebę, kad sumažėja skausmai ir fizinis kūno diskomfortas. Efektas pasiekia ir tarpusavio santykius – dėkingi žmonės lengviau bendrauja. Argi ne nuostabu?

- Ko palinkėtumėte Naujųjų metų proga skaitytojams?

- Mieli skaitytojai, iš visos širdies sveikinu su šventėmis. Tegu ateinantys metai būna kupini pozityvumo, kūrybinių iššūkių, netikėtų atradimų, reikšmingų pasiekimų. Ieškokite būdų, kaip pasijusti geriau, kaip išsilaisvinti iš to, kas jus kausto, kaip atsigauti nuo to, nuo ko jau seniai pavargote. Pastebėkite savo pačių nuostabumą, jauskite dėkingumą, susitelkite ties svarbiausiais dalykais, koncentruokitės ties tuo, kas atspindi jūsų vertybes, kas padeda išreikšti džiaugsmą, suraskite tai, kas padeda dar labiau mylėti gyvenimą, mylėti save ir visa, kas aplink jus. Atminkite, kad laimės, meilės ir gerumo šaltinis, kūrėjas ir gavėjas esate jūs pats.

Įženkite į ateinančius metus tiesūs, tikintys, mylintys ir galintys gyventi taip, kaip esate to verti.

Šviesos ir meilės Jums ir jūsų namams.