Keičiu miestą į kaimą

 (25)
Vasara
Vasara
© Shutterstock nuotr.

Vasarą miestiečiai stengiasi pasprukti į kaimą. Vieni savaitgaliais, kiti per atosto-gas, o tie, kuriems pasiseka, – ir visam sezonui. Nebaido nei musės, nei uodai, nei lauko „patogumai“. Svarbu grynas oras, medžių paunksmė, savo rankomis užaugintos daržovės.

„Jokių trūkumų, vien tik privalumai“, – vienu balsu tvirtina trys herojės – Virginija Genienė, Zita Vinslauskienė ir Birutė Mickevičienė, visai vasarai iškeičiančios miesto butą į kaimo sodybą.

Bagažinėje – stiklainiai

Vilnietė, keturių knygelių vaikams autorė Virginija Genienė su šeima birželio pabaigoje sėda į automobilį ir išrūksta į sodybą Panemunio miestelyje, Rokiškio rajone. Kartu važiuoja 91-erių Virginijos mama, vyras, taip pat rašytojas Arvydas Genys, kompaniją palaiko ir sūnus. Į miestą grįžta tik įpusėjus rudeniui, kai atvėsta orai, prasideda lietūs.

Persikraustant į kaimą, mašinos bagažinėje daugiausia vietos užima vazonėliai su augalų sodinukais ir tušti stiklainiai, o grįžtant jie jau pilni obuolių sulčių, uogienių, marinuotų grybukų. Mašina būna prigrūsta ir pintinių, pintinėlių su vaisiais, daržovėmis, šviežiais ir džiovintais naminiais sūriais, vaistažolių maišelių...

„Atvažiavę pirmiausia apžiūrime, kaip peržiemojo namas, klėtis, malkinė, pirtis, ar vėtra nenulaužė kurio nors seno medžio, ar nenušalo rožės, ar kūdroje per žiemą neužduso karosai... Vieną pavasarį kūdra taip patvino, kad visos žuvelės išplaukė į griovį – į puotą buvo susirinkę viso miestelio katinai. Teko veisti iš naujo“, – pasakoja Virginija.

Medinis namas nors ir senas, bet pastatytas tvirtai ir nagingai – akmeniniuose pamatuose įtaisytos ventiliacijos angos, grindys pusmetrį pakeltos nuo žemės, todėl net po žiemos oras nebūna drėgnas, nesijaučia pelėsių kvapo.

„Tiesa, pro tas angas laisvai migruoja žiurkės, esame priversti jas „vaišinti“ nuodais. Kai vienais metais išvažiuodami nuodų nepadėjome, radome tiesiog nusiaubtus namus: apgraužtas užuolaidas, lovatieses, ant pagalvių susuktas gūžtas“, – juokiasi V. Genienė.

Ant klėties – „muziejėlis“

Tačiau tokie rūpesčiai – vieni niekai. Kai užsikuria krosnį ir pasklinda jauki šiluma – tarsi namų dvasia pabunda.

„Toji krosnis turi ne vieną patogumą – gerą orkaitę ir nemažą talpyklą vandeniui, kuris visą dieną lieka šiltas. Iškart puolame švarinti namą, vėdinti patalynę, tvarkyti aplinką: iš daržo ir gėlyno rauti piktžoles, pjauti žolę, iš lietvamzdžių valyti lapus“, – kasmečius „įkurtuvių“ darbus vardija vasarotoja.
Vasaros sezonui ant klėties sienos sukabina „muziejėlio“ eksponatus – įvairiausius sodyboje rastus arba žmonių dovanotus sendaikčius.

„Gerai paieškoję kluone arba ant aukšto kasmet randame kažką naujo – šventą paveikslą puikiais mediniais rėmais, ližę ar žibalinę lempą. Taip atradome ir seniai nenaudojamų medinių baldų: talpią komodą, du didelius puikius stalus, ąžuolinę spintelę, kuri labai tiko prie ąžuolinių lovų. Meistro padedami juos restauravome: nuskutus senus dažus ir atnaujinus medieną, baldai atgimė iš naujo“, – džiaugiasi Virginija.

Net blynai kitokie

Troboje yra dujinė viryklė (vieno dujų baliono užtenka visai vasarai), bet ant kaimiškos malkinės krosnies gamintas maistas nepalyginamai gardesnis.

„Net paprasčiausi bulviniai blynai išeina visai kitokie nei Vilniuje, o ką jau kalbėti apie ypatinguosius mūsų vasaros patiekalus: šviežių mėlynių virtinius su saldžia grietine, svieste keptus baravykus, marinuotą ar šviežią lydeką! Ir visa tai skanaujame kiemo terasoje tarp žydinčių gėlių. Kartais, kai vasaros naktį norisi pasėdėti prie laužo, čirškiname šašlykus, kepsniukus arba mėgaujamės tiesiog pelenuose keptomis bulvėmis“, – pasakoja V. Genienė. Ji šią vasarą bandys pati kepti ir naminę duoną.

Sodybos šeimininkė uogienių neverda: mėlynes, juoduosius serbentus, bruknes trina su cukrumi ar net medumi, o pasterizuotos obuolių sultys puikiai laikosi ir be cukraus.

Prieskoniai pievoje

Šeima per vasarą užsiaugina daržovių, bet Virginijai labai patinka ir įvairiausios kieme, sode savaime vešančios laukinės žolelės: į sriubas ar salotas deda jaunų dilgėlių, rūgštynių, kiaulpienių, siauralapių gysločių, raktažolių, varnalėšų, rasakilų, gauromečių... Gyvenant mieste būtų neįmanoma rasti švarios, nenumindžiotos pievos.

„O kokie gardūs sveikuoliški miltiniai blyneliai su jaunų kiečių viršūnėlėmis arba neišsiskleidusių viendienių žiedai, apkepti kiaušinio plakinyje, – išbandykite! Patiekalus mėgstu puošti valgomais žiedais pagal sezoną: agurklių, nasturtų, piliarožių, sidabražolių, medetkų, dedešvų“, – kaimo virtuvės subtilybes vardija vasarotoja.

Miške ir laukuose ji kasmet prisirenka įvairiausių vaistažolių ir sodyboje vis plečia retų prieskoninių bei vaistinių augalų darželį (įkvėpta retųjų augalų propaguotojos Irenos Kubilienės). Ne visiems augalams patinka Aukštaitijos molis, bet gerai prigijo baikalinės kalpokės, rodiolės, rapontikai. Jau paragavo savų vynuogių, aktinidijų, šilauogių.

Riedulių kompozicijos

Virginija su vyru Arvydu susirgo „akmenlige“ – kiekvieną vasarą vienas kaimynas su arkliu, kitas traktoriumi į sodybą tempia didžiulius riedulius. Iš tų akmenų Arvydas kuria visokias kompozicijas ir net skulptūras. O prie gražaus akmens Virginija derina rožių krūmelį.

„Mūsų aplinką puošia ir visokios keistos šakos, šaknys, kelmai. Iš audros nulaužto milžino uosio pasigaminome lauko baldus, o iš likusių rąstelių ir trinkų pabandėme kurti skulptūras – nors specialių įrankių neturime, užteko paprasčiausio elektrinio pjūklo! Žinoma, tikras meistras jas pavadintų primityviomis, tačiau mums jos atrodo modernios, nes svarbiausia – kūrybos džiaugsmas. O įkvėpimo ir naujų idėjų skolintis netenka. Čia gimsta ir geriausi naujų knygų sumanymai. Energijos mums teikia Aukštaitija, senovės baltų Sėlos žemė – mano vyro, tėvo, senelių ir prosenelių gimtinė. Taip pat ir žemės darbai, maudynės čia pat tekančiame Nemunėlyje, o ypač svarbiausias mūsų vasaros sportas – pasivažinėjimai dviračiais. Miname prie šaltinėlio, į parduotuvę, į kapines, į biblioteką, penktadieniais – į Pandėlio turgų, ir, žinoma, į mišką uogauti ar grybauti“, – pasakoja vasarotoja.

Šaltinio vanduo ir pienas

Virginija sako, kad sodyboje jos šeima troškulį malšina gydančiu ir visus rūpesčius nuplaunančiu Panemunio šaltinėlio vandeniu, kuris geriau už bet ką gelbsti nuo alinančios vasaros kaitros, ir ką tik pamelžtu pieneliu.

„Šviežias karvės pienas geriau nei vaistai stiprina ir mamą, kuri po savaitės kitos gyvenimo kaime atkunta, sustiprėja, pralinksmėja. Mieste ji ištisą dieną guli lovoje neleisdama atverti lango, o sodyboje šildosi saulutėje arba snaudžia pavėsyje sode“, – džiaugiasi V. Genienė.

O kokie gyvenimo kaime trūkumai? „Pirma, nėra bevielio interneto, naudojuosi brangiu per laidinį telefoną. Antra, nuolatinė, nuožmi kova su musėmis. Ant langų įtaisėme tinklelius, bet vis tiek jų priskrenda. Kol kas neįsirengėme kanalizacijos, nors vandentiekis pas mus atvestas, tad tualetas – lauke. Tačiau tie minusai neužgožia pliusų, todėl laimingi ir patenkinti vasaras leidžiame savo sodyboje“, – tvirtina vasarotoja.

Ištrūksta iš narvelio

Jau 13 vasarų Zita Vinslauskienė su 98-erių mama gyvena kolektyviniame sode Lapių seniūnijoje Kauno rajone. Kai atvėsta orai, vėl persikelia gyventi į butą Kaune.

Anksčiau sode gyveno apskritus metus, nes Zitos mama atsikraustė gyventi pas dukrą iš kaimo, buvo pripratusi prie gamtos, o mašinų triukšmas, dulkinos gatvės, butas „ne ant žemės“ jos visai neviliojo. Tačiau garbingo amžiaus senolei bėgant metams vis sunkiau be patogumų. Šiemet ji jau nenoromis kraustėsi į sodą, kur reikia naudotis lauko tualetu. Zitos sūnus prie lauko laiptų pritvirtino turėklus, kad močiutė galėtų į juos įsikibti, nes labai sunkiai vaikšto, beveik nemato.

Bet ištrūkusi iš „narvelio“ senolė buvo labai patenkinta: iš karto atsigavo nuo gryno oro, mat daugiausia laiko praleidžia po medžiu ant sulankstomos lovelės. Mieste nuo praeito rudens per visą žiemą nebuvo į lauką išėjusi, nes gyvena bute ketvirtame aukšte ir laiptais neužlipa.

Sode ir Z. Vinslauskienei gyvenimas tampa šviesesnis. Ji mėgsta vakarais sėdėti sodelyje, svajoti, grožėtis žydinčiomis gėlėmis. Tik uodai pargina į kambarį.

Zita savo mašinos neturi, persikelti į sodą ir grįžti atgal į butą jai padeda sūnus. Daug daiktų ir nereikia vežtis, nes viskas palikta sode, tik mama būtinai pasiima savo patalynę, indus.

Zita Vinslauskienė darže ir šiltnamyje užsiaugina įvairiausių daržovių, kurių užtenka ne tik šviežių vasarą, bet ir konservuotų per visą žiemą. Pieno ir kiaušinių nusiperka pas netoliese gyvenančią ūkininkę, o, prireikus kitų maisto produktų, važiuoja į parduotuvę mieste. Autobusų stotelė netoli sodų bendrijos, bet niekada neatsisako pavėžėti ir geri kaimynai.

Vargina skalbimas

Gyvenant sode vargina kai kurie nepatogumai. Vandenį Zita atsineša kibirais iš kaimynų šulinio. Maistui reikia mažiausiai dviejų per dieną. O skalbia laistyti skirtu vandeniu. Prižiūrint mamą, tenka skalbti kasdien. Drabužius išplauna rankomis, o patalynę – su pusiau automatine skalbimo mašina, tereikia išgręžti rankomis.

Jeigu pavasaris būna šaltas, tenka papildomai šildyti kambarius. Šiais metais beveik visą gegužę kūreno krosnį. „Man šilumos užtenka, bet mamai šalta“, – sako Z. Vinslauskienė.

Sodo šeimininkė turi mylimą katytę Knopkę, kuri visą laiką kaip šuo sekioja iš paskos. Ji moka atsidaryti duris, todėl savarankiškai išeina ir ateina į namus, kada nori. „Kai išvažiuoju į parduotuvę, grįžusi būtinai turiu paimti ant rankų, pamyluoti kaip mažą vaiką, nes trinasi prie kojų ir rėkia, – meiliai apie savo augintinę pasakoja Zita ir atsidūsta, žvelgdama į nelengva savo mamos senatvę: – Vis pagalvoju, kaip gyvensiu be sodo, kai pasensiu ir negalėsiu pati savimi pasirūpinti. Juk sūnus negalės prižiūrėti manęs sode.“

Dar gerai, kad Z. Vinslauskienė turi butą: jeigu sušlubuotų sveikata, gyventų mieste. Nors nėra didelių problemų – greitoji medicinos pagalba atvažiuoja ir į kolektyvinį sodą.

Ant skrynių – vasaros raštai

Tautodailininkė Birutė Mickevičienė sodybą Pavarpių kaime, Vilniaus rajone, įsigijo prieš 20 metų, kai vyras medžiotojas nebeišsiteko kolektyviniame sode ir ieškojo didesnės erdvės.

Apleista troba buvo sutręšusi, susmegusi į žemę, apkalta toliu. Naujieji šeimininkai bandė pakelti trobą, pakišdami du rąstų vainikus, bet paklojo tik vieną, nes namas pradėjo pavojingai braškėti. Nuplėšė stogą, uždengė naują, iš išorės ir vidaus apkalė lentelėmis, pasistatė pirtelę.

Kai baigėsi statybų rūpesčiai, prasidėjo kūrybiniai džiaugsmai. Birutės teta padovanojo skrynią ir taip nulėmė tautodailininkės vasarų kūrybos temą. B. Mickevičienė ją restauravo, ištapė raštais ir padovanojo sesers dukrai vestuvių proga.

Sodyboje ant aukšto naujieji šeimininkai rado dar vieną seną skrynią, bet jau supuvusiu dugnu, be kojelių. Birutė su anūkėliu ją šveitė ir plovė visą mėnesį. Paskui ištapė raštais ir dabar skrynioje laiko patalynę.

„Kartą pamačiau, kad kaimynas, kilęs iš Molėtų, ruošiasi deginti kuparą, spėjau laiku išgelbėti nuo sunaikinimo. Skrynia buvo be dugno, kojelių. Teko restauruoti, užsakyti apkaustus. Ištapiau Molėtų regionui būdingais taškeliais ir gėlytėmis, nudažiau mėlynai“, – pasakoja tautodailininkė.

B. Mickevičienė dar turėjo dėdės padarytą paprastą salotinės spalvos skrynią, kurioje jos mama, siuvėja, laikė audinius. Po mamos mirties tautodailininkė skrynią atsivežė į kaimą, perdažė rudai ir išpiešė žemaitiškais augaliniais ornamentais. „Pasirenku tautinius raštus pagal tą regioną, iš kur skrynia atkeliavusi“, – sako Birutė.

Ji ištapė ir vyro į sodybą atvežtas dėžes nuo šovinių ar šautuvų. Ir pastebėjo, kad iš šių paprastų, bet su įdomiais metalo apkaustais dėžių galima gražų baldą padaryti. Išdailino suvalkietiškais, pagal vyro kilmę, ornamentais ir į jas sudėjo medžiotojo drabužius.

Išplauti, nušveisti senus dažus, dažyti ir tapyti – toks darbas būtų neįmanomas namuose. Kartą B. Mickevičienė restauravo skrynią žiemą uždaroje patalpoje ir apsinuodijo dažais, todėl dabar dirba tik kaime, lauke ar priepirtyje.

Į miestą – kultūros

Sodyboje B. Mickevičienė gyvena nuo gegužės iki lapkričio, į butą Vilniuje parlekia vienai ar dviem dienom – išsiskalbti, aptvarkyti namus. Vyras dirba, todėl gyvena Vilniuje, į sodybą atvažiuoja tik savaitgaliais. Birutė sako, kad gyventi vienai nėra nejauku, nes veiklos tiek daug, kad vakare pavargsta, krinta miegoti ir apie blogus dalykus negalvoja. Be to, turi šunį – ir draugą, ir sargą.

Sodybos šeimininkė keliasi anksti ryte, iki pusiaudienio ravi daržus, pirmą valandą išgeria stiklinę pieno, pietų grįžta ketvirtą ir vėl dirba iki vėlyvo vakaro. Ant jos vienos pečių gula visas ūkis. Kol nuravi vieną lysvę, piktžolėmis apželia kita.

„Kai lyja ar pavargstu nuo sodo darbų, sėdu prie rankdarbių. Pastaruoju metu pamėgau daryti sages. Iš senų kaklaraiščių, suknelių atraižų, šalikėlių, šilko juostelių, padeginusi audinio kraštelius, susuku sages kaip vasaros puokštelės“, – sako Birutė.

Kartais į miestą ji sugrįžta ir dėl renginių, išvykų. Šiuo metu ruošiasi aplankyti restauruotus Aukštaitijos dvarus. Ekskursiją organizuoja Trečiojo amžiaus universitetas, kurį B. Mickevičienė lanko žiemos metu. Norėdama patekti į ekskursiją, ji turėjo dalyvauti konkurse – sutvarkyti įžymių žmonių kapus. Rasų kapinėse rado apleistą, apžėlusį žolėmis Sofijos Gimbutaitės kapą.

Po šios ekskursijos Birutė savaitgalį keliaus į Baltarusiją pasižvalgyti po pilis. Taip pat yra pakviesta pravesti siuvinėjimo karoliukais kursus tautodailininkams.

„Visur aplėksiu, ir vėl į sodybą, nes laukia agurkai, pomidorai“, – šypsosi B. Mickevičienė.

Vakarais, radusi laisvą valandėlę, tautodailininkė pavarto rankdarbių žurnalus, sodyboje apsilankiusių žmonių, parodų lankytojų atsiliepimų knygą. „Perskaitau įrašą, prisimenu žmogų ir mūsų pokalbį. Pasidaro taip gera, užlieja džiaugsmo banga. Tuomet turiu energijos ir sodyboje tvarkytis“, – savo įkvėpimo šaltinį atveria Birutė Mickevičienė.

Birutės Mickevičienės vasaros receptai

Juodųjų serbentų likeris

2 l uogų supilkite į 3 l stiklainį, užpilkite 1 l spirito ir užsukite metaliniu dangteliu. Atidarykite ne anksčiau kaip per Naujuosius metus. Uogas galite dar kartą užpilti degtine. Jas galima panaudoti ir trečią kartą: labai tinka įvairiems kepiniams, pyragams, keksams, tortų pertepimo kremams.

Rožių žiedlapių konjakas

Prisidžiovinkite 1 litrą rožių žiedlapių, užpilkite 2 l distiliuoto vandens ir parą palaikykite. Paskui užkaitinkite (neužvirkite), pridėkite 800 g cukraus. Atvėsinkite ir sumaišykite su 0,5 l konjako. Rugpjūtį padarytą gėrimą rugsėjį jau galima ragauti.

„Šeimininkė“
 
25
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Istorijos

Vaiva Budraitytė atskleidžia puikios išvaizdos ir savijautos receptą (90)

2014 rugpjūčio mėn. 28 d. 00:01
Astrologė ir būrėja Vaiva Budraitytė (54) gali pasigirti puikia išvaizda ir savijauta. Paslapties čia nėra – kartą per savaitę ji nieko nevalgo ir tyli, o kitoms moterims pataria pirmiausiai rūpintis vidumi.„Aš moku subalansuoti dieną: nevalgau po šeštos valandos vakaro. Nevalgymas ir tylėjimas kartą per savaitę duoda protui judrumo. Kai nejauti nuovargio, išsimiegi, jautiesi ir atrodai puikiai“, - sako astrologė ir būrėja Vaiva Budraitytė.

Prancūzijos širdžių ėdiko saulėlydis (68)

2014 rugpjūčio mėn. 23 d. 00:00
Prancūzų aktorius Alainas Delonas (78) turi rimtų sveikatos problemų – neseniai jis buvo hospitalizuotas dėl veido nervo problemų. Nors iš pažiūros tai neatrodo labai rimta, žiniasklaidos priemonės taip pat pranešė, kad aktorius turi ir nugaros problemų. Pranešama, kad ir joms išspręsti gali prireikti ir operacijos.

70- metis Lietuva susižavėjęs britas: kartais pasijaučiu kaip tikras lietuvis (67)

2014 rugpjūčio mėn. 21 d. 17:26
70- metis Lietuva susižavėjęs britas: kartais pasijaučiu kaip tikras lietuvis
K.Germanavičiūtės nuotr.
Kai kasmet šimtai lietuvių su pilnais lagaminais pakėlę sparnus nekantrauja išvykti į Londoną, britas Terence Rose, ar tiesiog – Terry, vis svarsto, kaip pagaliau pasiryžti nuvykti į Lietuvą.

Australijoje beveik mėnesį praleidusi Z. Kelmickaitė: vėliausiai nutautėja skrandis (19)

2014 rugpjūčio mėn. 21 d. 00:01
Keliaudama po svetimus kraštus etnomuzikologė ir televizijos laidų vedėja Zita Kelmickaitė (62) sako supratusi, kad nesvarbu kur – lietuvis yra lietuvis ir jis visada norės šaltibarščių.

L. Žutautė: be fantazijos ir humoro knyga supanašėtų su instrukcija (5)

2014 rugpjūčio mėn. 20 d. 00:01
L. Žutautė: be fantazijos ir humoro knyga supanašėtų su instrukcija
Asmeninio archyvo nuotr.
Vaikiškų knygų autorė bei iliustratorė Lina Žutautė – diplomuota dailininkė, išgarsėjusi knygelėmis apie neklaužadą mergaitę Kakę Makę. L. Žutautė kuria pasaulį, kuriame žaismingai ugdomas vaiko įprotis tvarkytis, klausyti ir girdėti, ką sako tėveliai, bei susidraugauti su tamsa. Pirmoji šios serijos knyga „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ 2010 metais buvo išrinkta geriausia mažiesiems skaitytojams skirta metų knyga.