Raukšlėtos K. Moss nuotrauka greta nepriekaištingosios daugeliui buvo eilinis įrodymas, kad visos nuotraukos – išskyrus tas, kurias paparacai taip išmintingai pateikia mums patenkinti – yra netikros, skirtos tam, kad pirktume brangius kremus, ryžtumės plastinėms operacijoms, kad siekiant tobulybės mums išsivystytų valgymo sutrikimai.
Mums sakoma, kad nutukimas yra blogai – tai yra ženklas, kad nesugebama liautis save lepinti ir apskritai kelia nepatogumų kitiems žmonėms viešajame transporte. Bet liesumas taip pat blogai – tai yra ženklas, kad be perstojo treniruojamasi (atkreipkite dėmesį į Madonnos rankas) arba, kaip kad yra šeimyninę krizę išgyvenančios Cheryl Cole atveju, emocinio streso požymis. Pasaulio žurnalai smerkia garsenybes, patenkančias į abu šio spektro pakraščius ir nors per filmų premjeras liaupsina gražius moterų kūno linkius, jie nė kiek nedelsdami pasmerkia tas pačias moteris, jei paparacai ant tų pačių kūno linkių paplūdimyje sugeba užfiksuoti celiulito požymių.
Kaip rašoma „The Daily Telegraph“, šiais laikais nebeįmanoma suprasti, kas yra estetikos tobulybė (galų gale, grožis – tai skonio reikalas, o ne kokio nors žurnalo). Tačiau estetikos idealas yra nesuvokiamas iš dalies dėl to, kad bėgant amžiams daugelis fizinių bruožų buvo vadinti patraukliais.
Kaip pavyzdį galima pateikti svorį. Ilgos klostytos suknelės, kurias galima išvysti dengiant klasikines skulptūras, neretai dengia figūras, pasižyminčias panašumu į, pavyzdžiui, Keira Knightley – tai yra įrodymas, kad praeityje liesumas buvo madingas.
Kita vertus, Tiudorų dinastijos viešpatavimo laikų suknelės su mažučiais, korseto suspaustais liemenimis ir milžiniškomis apatinėmis suknelių dalimis yra tartum „smėlio laikrodžio“ figūros, kuri buvo plačiai liaupsinama praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje ir vis dar yra priimtina šiais laikais, hiperbolizuota forma.
Renesanso paveiksluose moterys neretai vaizduojamos skoningai putlios – ši idėja į madą sugrįžo karalienės Viktorijos eroje, kuomet buvo netgi įmanoma įsigyti produkto, vadinto „Loring’s Fat-Ten-U“. Deja, tai yra viena iš tendencijų, kuri į madą negrįžo (nebent, žinoma, „mada“ pavadinsite šiuolaikinę nutukimo pandemiją).
Estetinis požiūris į ūgį bėgant metams taip pat dažnai keitėsi. Aukštas ūgis visais laikais užtikrindavo gana aukštą estetinį vertinimą. Tą sužinome dar iš Homero „Odisėjos“ 20 knygos, kurioje aprašoma kaip deivė Artemidė Pandaro dukteris apdovanoja aukštu ūgiu. O šiais laikais netgi 1,8 m ūgį viršijančios manekenės eidamos ant podiumo apsiauna aukštakulnius. Kita vertus, dažnai tenka girdėti, kad „vyrai teikia pirmenybę neaukštoms moterims“, todėl to idealo vėlgi nustatyti neįmanoma.
Odos spalva yra dar sunkiau suvokiamas dalykas. Šiais laikais gražu yra tai, kas juoda, bet grožimasi ir Lily Cole baltumu. Yra daugybė kitų įdegusių odos atspalvių šalininkų – tokių kaip Jordan ir į ją besilygiuojančios panelės. Šiais laikais įdegis yra turtų simbolis, kuris taktiškai praneša apie tai, jog žmogus gali sau leisti atostogas Maldyvuose.
Tačiau dėl tos pačios kažkokios priežasties anksčiau buvo labiau vertinamas odos baltumas – senovės romėnams įdegusi oda buvo ženklas, kad žmogus yra priverstas dirbti laukuose, o karalienės Elžbietos laikų kosmetikos gamintojai į savo gaminius, kuriais buvo siekiama sudaryti uždarose patalpose leidžiamos kasdienybės įspūdį, dėdavo švino.
Deja, toks suvokimas išliko iki šių laikų. Vaistinėse vis dar įmanoma įsigyti „odą šviesinančio kremo“, skirto azijietiškos ir afrikietiškos kilmės moterims, kurios tikisi išvengti išankstinio nusistatymo tamsesnę odos spalvą sieti su žemesnėmis kastomis.
Taigi, net ir istorija negali padėti išspręsti grožio paslapties bei išnaikinti prieštaringumus šiuolaikiškuose moterų žurnaluose. Galbūt to ir nereikėtų tikėtis įvertinus tai, kad Helena iš Trojos, poetiškai vadinama „veidu, dėl kurio bures iškėlė tūkstančiai laivų“, klasikinėje literatūroje yra tik labai skurdžiai aprašyta fiziniu požiūriu (įdomu tai, kad jei ji iš tiesų egzistavo, ji turėjo būti tamsios odos spalvos, Viduržemio jūrai būdingo kūno sudėjimo ir mažai teprimintų blondines, kurias Holivudas renkasi Helenos vaidmeniui). Panašu, kad protėviai, lygiai kaip ir mes, sunkiai galėjo pasakyti iš ko sudaryta tobulybė.
Deja, Kate Moss neturi kuo pasidžiaugti, nes vienintelė fizinė savybė, kuri niekada nebuvo madinga – tai amžiaus požymiai. Būtent dėl to jie turi būti pašalinti kompiuteriu prieš šiam supermodeliui atsirandant žurnalo „Vogue“ viršelyje. Tačiau įvertinus tai, kad ir aukšti, ir žemi, ir liekni, ir putlūs, ir šviesūs, ir tamsūs žmonės kadaise buvo grožio etalonai bei tai, kad šiais laikais populiacija sparčiai sensta, visai tikėtina, kad artėja raukšlių amžius. Ir tegu K. Moss atitenka garbė padaryti tai, ką ji daro geriausiai – parodyti, kas yra madinga.
