Psichologė Edita Čekuolienė sako: „Knygą „Vogti šokoladą“ pavadinčiau genetiniu detektyvu. Tai įgalina jo esminė idėja, kad nežinantiems arba nepakankamai žinantiems apie savo biologines šaknis lemta nenurimti tol, kol susiras savo gentainius. Ypač tuos, su kuriais sieja artimiausias ryšys.
Siužetas labai įtraukiantis. Personažai emociškai „susargdina“, dėl jų jaudiniesi (ypač dėl Rebekos ir Dylano), kartu su jais ieškai, randi ir prarandi. Skaitydamas nepajunti, kada tampi betarpišku visų pergyvenimų ir įvykių dalyviu. Labai įtraukianti knyga ir skaitant nesinori, kad ji baigtųsi“.
********************
Pateikiame ištrauką iš leidyklos „Vaga“ 2015 m. išleistos Viktorijos Butautis knygos „Vogti šokoladą“.
********************
Psichologo kabinetas Melburno vaisingumo klinikoje, kuriame jau kelintą kartą lankėsi Rebeka su Polu, buvo ankštokas ir tvankus. Jiedu vos tilpo įvažiuoti su pusmečio sulaukusios Anikos vežimėliu,
nors smulkutė donorus konsultuojanti psichologė Abigeil Miler duris laikė plačiausiai atvėrusi. Rusvi gydytojos plaukai kaskart prikaustydavo Rebekos dėmesį: tai nebuvo tvarkingos garbanos ir atrodė kaip perukas, bet nė vienas lankytojas, nors magėjo abiem, nedrįso to paklausti. Apskritai Abigeil buvo nuostabiai švelni būtybė, labai tinkanti šiam jautriam darbui vaisingumo klinikoje.
Dažniausiai ji dirbdavo su perteklinių embrionų turinčiais pacientais-donorais ir tų embrionų desperatiškai laukiančiomis poromis ar vienišomis moterimis, negalinčiomis pastoti natūraliu
būdu.
– Rebeka Vils A... – psichologė bandė perskaityti pacientės pavardę.
– Avilys, – pagelbėjo Polas, nelaukdamas, kol jo neįprasta lietuviška pavardė bus vėl netinkamai ištarta. Tai seniai nekėlė susierzinimo. Jis paprasčiausiai pataisydavo tariantįjį, o nuspėjami tolesni klausimai apie jo kilmę dažnai tapdavo puikia pokalbio pradžia per verslo vakarienes, kai tekdavo bendrauti su įvairiais žmonėmis ir ne visada būdavo paprasta pradėti kalbą.
Tekėdama Rebeka nusprendė pasilikti ir savo mergautinę pavardę – Vils, remdamasi tuo, kad pacientams ir kolegoms bus paprasčiau ją atsiminti, bet iš tiesų abu su Polu žinojo, kad ji tam tikrais gyvenimo aspektais būdavo ypač netaktiška. Polui tai netrukdė, aplinkinius žmones jis stengėsi priimti tokius, kokie jie yra, – su visais privalumais ir trūkumais, nors vėliau pastebėjo, kad sendamas pasidarė kategoriškesnis.
Gydytoja Abigeil švelniai nusišypsojo:
– Taip taip, prisimenu, sena lietuviška pavardė. Prašom sėstis, – ir savo mažutės rankos mostu pakvietė šeimą įsitaisyti.
– Kaip sekasi? – paklausė abiem atsisėdus ant mėlynų biuro kėdžių. Mažoji Anika supratingai miegojo „Beema Q“ vežimėlyje, o jos mamos akyse matėsi akivaizdi nekantra.
– Puikiai, – nedelsdama atsakė Rebeka ir ištiesė dokumentų šūsnį. – Viskas čia, pasirašyta, – pridėjo, bet į Polą nepažvelgė.
– Gerai, labai gerai, – pagyrė psichologė, perversdama užpildytas formas. – Suprantu, kad po mūsų susitikimo prieš keletą mėnesių nuomonės dėl donavimo jūs nepakeitėte. Ar turėjote laiko pasikalbėti vienas su kitu? – ji akimis perbėgo per mergytės vežimėlį, duodama suprasti žinanti, kokie užsiėmę ir pavargę būna naujagimių tėvai. – O vyresnioji jūsų mergaitė, Melisa, ar šnekėjotės apie embrionų donavimą su ja? Kiek jai, septyniolika?
– Taip, ji jau didelė, – sutartinai patvirtino abu tėvai.
Pokalbis nesirišo.
Abigeil kreipėsi į abu, bet žvilgsnis krypo į Polą:
– Ar esate tikri, kad jūsų šeimoje su vaikais, taip sakant, baigta? – ji nusišypsojo, siekdama prakalbinti susikausčiusią porą ir pajusti tikrąsias nuotaikas jų šeimoje.
Polas tylėjo, bet psichologė nenuleido klausiamo žvilgsnio nuo jo akių.
– Aš, atvirai kalbant, jaučiuosi per senas, – krenkštelėjo jis lyg juokaudamas. – Savo gyvenime turiu sočiai merginų.
Beka šyptelėjo. Ji irgi jautėsi tvirta, kad vaikų jiems su Polu pakaks. Tuo metu įtampos šeimoje užteko iki kaklo: laukimas, ištisi šešeri metai, kol tas angelas pagaliau nusileido į jų namus ir apsigyveno vežimėlyje, užkankino juos visus. Moteris su meile žvelgė į miegančią dukrytę, bet fiziškai jautėsi išsekusi, o emocijos vis dar šoko po gimdymo nesusireguliavusių hormonų bangose.
– Beka, ką manote jūs? Užteks vaikų? O jei staiga pailsėjus vėl gims noras sūpuoti kūdikį? Žinoma, negalima atmesti ir natūralaus pastojimo galimybės, kaip nutiko su pirmąja jūsų mergaite, bet visgi... o jei ne?
Rebeka giliai įkvėpė, kad nuvytų užplūdusį graudulį:
– Man norisi užbaigti šį etapą, – pasakė kiek silpniau nei norėjo. Ji nesėkmingai bandė nuryti gumulą, stringantį gerklėje. – Norisi sustiprėti. Kaip kalbėjome praeitą kartą... mh... mudu su Polu, –
ji užsikirto, bet nenusuko žvilgsnio į vyrą, neieškojo pagalbos, – mūsų santuokai ir draugystei pagalbinio apvaisinimo išbandymai sukėlė įtampą, didelę įtampą.
Moteris prisivertė pažiūrėti į psichologę, atsainiu judesiu išsitraukė iš šalia stovinčio vežimuko servetėlę ir išsišnirpštė nosį, nes neprašytos ašaros sudrėkino skruostus. Polas nuleido akis.
– Kiek pagalbinio apvaisinimo procedūrų patyrėte? – psichologė akimis ieškojo atsakymo informaciniame pacientės dėkle.
– Tris, – vienu metu su Polu atsakė skaitydama. – Galiausiai po paskutinės sėkmingos procedūros liko trys embrionai, tinkami donuoti.
– Mh, – Rebeka susitvardžiusi nervingai patvirtino, bet niekaip negalėjo prisiversti pažiūrėti į šalia sėdintį Polą. Vis dar juntamas vyro atsiribojimas ją gąsdino. Nors nieko ypatingo nevyko, jau ilgą
laiką ji nejautė šilumos, tik automatinį vyro rūpestį. Moters kūnu perbėgo šiurpuliai. Ji tikrai norėjo susigrąžinti darnią šeimą, o vyresniajai dukrai Melisai ir taip trūko mamos, kuri visą jos vaikystę žongliravo mokslais ir darbais, o paauglystę bandė pastoti. Pačiai Rebekai trūko Polo, tik jis dažnai norėjo dingti ir tai buvo matyti. Ji neabejojo, ji tik norėjo greičiau išeiti iš to troškaus kabineto, juolab kad nubudusi Anika jau niurzgė leisdama suprasti, kokia išalkusi jaučiasi tame dideliame ir nepažįstamame pasaulyje.
– Mes abu norime donuoti, – galiausiai ištarė Rebeka ir jos balsas nevirpėjo. Ji tikrai buvo apsisprendusi. Polas palaikydamas paėmė žmonos ranką. Viltis, kad tai tikrai teisingas sprendimas,
švietė abiejų akyse.
Gydytoja kurį laiką užsižiūrėjusi tylėjo, lyg tirdama pakaitom abiejų akis, o tada nusišypsojo.
– Aišku. Gerai, keliaujam toliau.
Nejučia Polas su Rebeka atsikvėpė ir pasileido rankomis, lyg būtų darę kažką neleistino, ir Bekai iš karto pagailo, kad ta artumo akimirka išgaravo. Psichologė aiškino tolesnio proceso detales, bet moters dėmesį susiurbė besiblaškanti mažylė, ir nors ji klausėsi kuo dėmesingiau, vėliau ne viską pajėgė prisiminti. Abigeil be jokio susierzinimo supratingai nusišypsojo. Pakėlusi balsą, kad būtų girdima per mažylės riksmą, ji dar kartą įteikė sutuoktiniams po vizitinę kortelę sakydama, kad abu gali bet kada jai pasiskambinti ar susisiekti elektroniniu paštu, jei kiltų klausimų. Tuo jų susitikimas ir baigėsi.
Poros, kuriai nusprendė donuoti savo embrionus, Aviliai niekuomet nesutiko, nes tai prieštaravo įstatymui. Jie žinojo tiek, kad abu gavėjai yra maždaug tokio pat amžiaus išsilavinę baltaodžiai europidai, australai, daugiau nei dešimtmetį laukiantys savo eilės prie stebuklų langelio. Tai buvo humaniškas, gyvybiškai svarbus sprendimas visiems: gavėjams, donorams ir embrionams.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
