Kaip 122 kg sveriantis virtuvės šefas tapo žaviu sportininku

Ką gali pasiekti žmogus, kai gyvena ir kvėpuoja savo svajone? Beveik viską. Šįkart savo gyvenimo istorija su mumis dalinasi vilnietis Edgaras Rimša (27 m.). Neseniai atradęs savo kulinarinį talentą ir prisijaukinęs sveiką gyvenimo būdą, virtuvės šefas pasakoja apie savo kovą su antsvoriu ir gebėjimą mokytis pačiam, kuris pastūmėjo vaikiną į sveikos gyvensenos virtuvę.

- Edgarai, kiek laiko esi Anglijoje?

- Galima sakyti, kad Anglijoje jau esu užstrigęs: eina šešti metai.

- Papasakok apie savo gyvenimą Anglijoje: nuo ko pradėjai?

- Pirmą darbą gavau per agentūrą, kuri vadinosi „One Call“. Kurioziškas pavadinimas, nes tekdavo kasdien skambinėti ir klausinėti, ar bus šiandien darbo ir kelintą valandą pradėti. Dirbau vaisių fabrike, kur pakuodavom ir perrinkinėdavom citrusinius vaisius. Pačią pirmą dieną, kaip dabar atsimenu, pastatė mane pakuoti – reikėjo į dėžę dėti po 8 maišelius, kuriuose 600 g mandarinų, ir išstovėti 12 valandų. Nebijau sunkaus darbo, dabar dar sunkiau tenka dirbti, bet tada buvo kančia, kol pramokau, kaip reikia suktis. Buvo ir kitokių darbų, bet visi reikalavo fizinės jėgos. Iš tikrųjų, darbas labai nepatiko. Kasdien reikėdavo perlipti save, kad išlipčiau iš lovos.

- Kokios yra tavo ateities vizijos?

p Daug vizijų turiu, esu maksimalistas, kiekvienam žingsnyje stengiuosi spausti maksimumą ir kai jau matau pats, kad lipu virš savo galimybių – visą laiką spusteliu save dar truputį. Nesvarbu, kas tai būtų – darbas, sportas ar asmeninis gyvenimas. Vieną iš vizijų sieju su virtuve. Aišku, noriu būti aukščiausia kaladės korta – vyriausiasis virtuvės šefas. Manau, visi dirbantys virtuvėj nori, ar bent norėtų būti vyriausiu šefu. Giliai viduje žinau, kad būsiu, ir siekiu to kiekvieną mielą darbo dieną.

Kita vizija – sportas. Su sportu esu susijęs visą gyvenimą. Daug sportuoju nuo vaikystės, pagrindinė sporto šaka man yra futbolas. Buvo ir baseinas šaltais žiemos vakarais. Šiuo metu – viskas, kas susiję su atletišku kūnu – sporto salė, cross fit’as (kūno stiprinimui skirta treniruočių programa, aut. past.), joga, bėgiojimas (pusmaratoniu).

Anksčiau tai buvo tik noras tobulų kūno linijų, dabar tai yra mano gyvenimo būdas ir papildomas pajamų šaltinis. Noriu įrodyti visiems, kad remiantis sunkiu darbu, atsidavimu ir tikėjimu savimi įmanoma viskas, kad žmogaus kūno neveikia jokie fizikos dėsniai. Žinau, skamba juokingai, bet to siekiu ir dalinuosi su kitais savo patirtimi bei stengiuosi motyvuoti aplinkinius. Noriu padėti kitiems tobulėti fiziškai, psichologiškai. Vizija dar tikrai neišsipildžiusi, tačiau žinau, kad kažkiek užtruks, bet išsipildys.

- Kaip atrodo tavo laisvalaikis?

- Pomėgiai susiję su ateities planais. Virtuvėj suktis patinka, bet esu žmogus, kuris nemėgsta būti įspraustas į rėmus. Mėgstu kurti virtuvėje ir kuriu. Daug bandau, skanauju, ragauju, jei kažką skanaus sukuriu – dalinuosi su kitais. Kai kažką kuriu, esu apsėstas savo idėjos. Dažnai matau patiekalo viziją galvoj, burnoje jaučiu jo skonį.
Kai tai darau – nesileidžiu trukdomas.

Kadangi sportuoju, maitinuosi sveikai, todėl ir patiekalai atitinkamai sveiki, neriebūs. Mėsos nevalgau, dominuoja jūros gėrybės arba vegetariški patiekalai. Be to, labiausiai mėgstu gaminti namie – ten kur ramu, gera muzika, tik aš, mano peilis ir idėja. Tai man ir darbas, ir hobis.

Turiu ir kitą hobį, dalinai ir darbą – tai sportas salėje. Dirbu su savo kūnu, stengiuosi tobulėti fiziškai, taip pat stengiuosi paskatinti ir kitus, nes aktyvus gyvenimo būdas – tai geriausia, ką gali turėti žmogus. Kūnas nebuvo sukurtas per dienas gulėti ant sofos su TV pulteliu.

Taip pat skaičiuoju makro kalorijas. Tai man labai patinka ir yra ne mažiau įdomu, ką ir kiek valgau. Juk kūnas mano, todėl nesinori su juo elgtis kaip su šiukšliadėže maistui. Mielai sutinku žmonėms paskaičiuoti makro kalorijas nemokamai, nors tai – gana brangi paslauga, jeigu kreipiesi į asmeninius trenerius.

- Kaip susidomėjai šiomis sritimis?

- Ekspromtu gavosi tiek darbas virtuvėje, tiek sportas bei sveika mityba. Atsimenu, buvau 10-oje klasėje, kai teko rinktis, ar eiti į 11-tą, ar į proftechninę mokyklą. Labai nenorėjau ten, nors vienas draugas išėjo, mokėsi kulinarijos. Man tėvai taip pat siūlė, bet aš buvau labai prieš ir nenorėjau, nes tuo metu nuomonė apie profesines mokyklas buvo labai prasta. Gal net būtų buvę gėda. Kvailas buvau. Visą laiką garsiai sakiau tėvams: „niekada nebūsiu virėju ir nedirbsiu virtuvėje”. Mama kartą pasakė: „niekada nesakyk niekada, nes tas niekada – kažkieno pradžia”. Vėliau tai tikrai tapo pradžia. Gaila, kad anksčiau to neatradau.

Vienų naujų metų proga paskambinau tam pačiam draugui, kuris išėjo mokytis kulinarijos. Bešnekant jis man pasiūlė atvažiuoti dirbti į restoraną, kuriame jis dirbo. Iš pradžių sekundei sudvejojau, pasakiau, kad nieko nemoku – net kiaušinio išsivirti, peilio nuo šakutės neskyriau, bet jis mane nuramino: „nieko tokio, visko išmokysiu“. Dabar esu už tai jam labai dėkingas. Jis puikus draugas ir šefas (šypsosi).

Taigi, pamyniau savo baimes ir atvažiavau. Taip prasidėjo mano, kaip šefo, kelionė. Nesu nieko baigęs, esu savamokslis, bet jau planuoju studijuoti kulinariją. Tai – mano aistra. Juk gūdžią dieną galima nuotaiką prasiskaidrinti pasigaminus kažką skanaus. Mes juk pirmiausiai valgome akimis, nosimi ir tik tada burna.

- O kaip prisijaukinai sporto salę ir sveiką mitybą?

- Kai atvažiavau į Angliją, turėjau antsvorio, buvau nukamuotas sunkių traumų – pilnas blauzdikaulio lūžis, trijose vietose plyšę raumenys. Taigi, teko sportą apriboti. Baliai baliukai, nesveikas maistas ir rezultatas – 122 kg. Kelis kartus bandžiau eiti į sporto salę, bet kaip ir dažnas sakydavau: „ai, skauda. Ai, tingiu. Blogai jaučiuosi“.

Lengviau rasdavau pasiteisinimą, nei ieškojau būdų eiti sportuoti, mesti svorį, sveikai gyventi. Vieną dieną į namus užklydo žmogus, kambarioko geras draugas, ir paklausė: „vaikštai į salę?“ Atsakiau: „o ar panašu, kad vaikštau?“ Atrodžiau prastai, turiu omenyje fizinę būklę, ir ne tik – ne pagal amžių susenęs, visas patinęs, paburkęs. Batų raištelius pasilenkdavau užsirišti, kai atsilenkdavau – visas raudonas, akys iššokusios… Juokinga, kai prisimenu. Rimtai sportuoti pradėjau tiesiog nuėjęs kartu su draugu į salę, ten atradau save.

Buvo visko – skausmo, traumų, nuopuolių, pakilimų, buvo ir ašarų. Bet nepasidaviau, nes iš pradžių labai norėjau jam įrodyti, kad galiu. Vėliau tai tapo mano gyvenimo būdu.

Viskas apsivertė aukštyn kojom. Pradėjau matyti viską kitaip, viskas atrodė šviesiau. Darbo kokybė pagerėjo 100 %, tapau daug ramesniu žmogum. Anksčiau buvau kaip karšta bulvė, greitai susinervindavau. Palaikymo turėjau mažai – šeima, kambariokas ir treneris. Kai buvau burbulas arba kaip mėgstu sakyti – saldainis, ir pasakiau keletui žmonių, kad bandysiu sportuoti, mesti svorį, iš pradžių jie palaikė, sakė: „teisingai, tu gali!”.

Buvau laimingas, galvojau, jog turiu palaikymą. Kai pradėjo sektis visa tai daryti, tie patys žmonės suteikė daug negatyvo, sakydami, kad nesąmones darau, save kankinu ir t.t. Visur sutiksi tokių žmonių. Iš pradžių jie tave palaikys, nors iš tikrųjų viduj juoksis ir galvos, kad tau nepavyks. Vėliau, įvykus lūžiui, kai jie pamatys, kad tau sekasi, kad tobulėji, tada bandys stabdyti, nes jie patys to negali ar nenori. Dėl šių priežasčių nenorės, kad ir tu to pasiektum. Čia negatyvas, kurį turi versti į energiją. Klausyti reikia tik tų, kurie nuoširdžiai palaiko.

Reikia daryti tai, ką jauti pats, tavo siela, apie ką sukasi mintys. Tai, ką dariau ir lig šiol darau aš. Patapau truputį savanaudžiu, bet to reikėjo – dabar galiu su visais dalintis savo patirtimi, padėti kitiems. Reikia nebijoti prašyti pagalbos. Viskas įmanoma. Treniruokit savo mintis ir kūnas seks paskui.

- Kokius užsibrėžtus tikslus jau pasiekei, o kokius dar svajoji pasiekti?

- Pasiekiau daug, atsižvelgiant į tai, kad viską mokausi pats – iš knygų ir interneto bei kitų žmonių. Mano tikslas būti vyriausiu virtuvės šefu kokioje nors virtuvėje. Gal net turėti savo restoraną. Tam taip pat turiu idėjų. Sporte noriu toliau tobulėti, o labiausiai noriu padėti kitiems, naudodamas savo įgūdžius, sukauptą informaciją ir patarimus teisingos mitybos bei papildų klausimais. Pats dirbu su didele pasauline kompanija, kuri vadinasi „Herbalife“, todėl galiu patarti, ką, kada, kaip ir kiek vartoti.

- Kokie, tavo nuomone, yra gyvenimo pranašumai Anglijoje?

- Gera ir čia, ir Lietuvoj. Tik nuo paties žmogaus priklauso, koks bus jo gyvenimas – geresnis ar blogesnis. Tik mes patys esame savo likimo kalviai. Jei juodame įžvelgi bent dalelę balto – sveikinu: turi likimo kaltą savo rankose.

- Ką norėtum perduoti skaitantiems šį interviu?

- Norėčiau padėkoti visiems, kas skaitys ar kritikuos – ačiū. Kuriuos paskatinsiu judėti į priekį, nesvarbu, kokioje srityje: darbe, sporte, asmeniniam gyvenime – nepasiduokit. Niekas stipriau nesmūgiuoja, nei gyvenimas, ir tik nuo jūsų viskas priklauso. Nesvarbu, kaip blogai jaučiatės, koks tamsus dabar bebūtų periodas jūsų gyvenime. Nereikia pasiduoti, privalote judėti į priekį. Reikia atsiminti viena – sėkmės kopėčiomis neužlipsi susikišęs rankas į kišenes.