Apie šiuos du žmones būtų galima rašyti atskirai, nes kiekvienas jų pakankamai žinomas. Jūratę Budriūnaitę daugelis pažįsta kaip Šiaulių dramos teatro bei serialo „Moterys meluoja geriau“ aktorę. Kompozitorius Vadimas Kamrazeris visuomet bus minimas prakalbus apie grupę „Vairas“, vaikų popchorą „EN-DEN-DU“. Dėmesio verta ir jų meilės istorija, užsimezgusi prieš devynerius metus ir atlaikiusi nemažus išbandymus.
J. Budriūnaitė, V. Kamrazeris
© Asmeninio archyvo nuotr.

Šiauliuose gyvenantys menininkai neatsiejami ir nuo vis populiarėjančios vaikų studijos „Nieko tokio“, per kurios koncertus salėje sunku rasti tuščią vietą.

Tris galimus rašinio modelius galima pateikti ir kaip vieną nenutrūkstamą istoriją.

Teatras asocijavosi su cirku

Į Šiaulių dramos teatrą Jūratė Budriūnaitė su keliais kurso draugais atvažiavo prieš trylika metų ir tapo viena užimčiausių aktorių. Ji jau turėjo galimybę dirbti su režisieriais Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, Povilu Gaidžiu, Vytautu V. Landsbergiu, Algimantu Pociūnu, Regina Steponavičiūte, Aidu Giniočiu. Aktorius ir režisierius Sigitas Račkys Henriko Ibseno „Norą“ Šiauliuose statė tik todėl, kad šio miesto teatre dirba į Norą panaši juodaplaukė rudakė Jūratė.

Būti aktore simpatiška moteris panoro dar sėdėdama mokyklos suole. Jos žodžiais, šis noras gimė, nes apie šią profesiją nieko nežinojo. „O kas vaikus traukia? Tai, ko nežinai“, - pasirinkimą keliais žodžiais nusakyti bandė Jūratė Budriūnaitė.

Pirmoji pažintis su teatru įvyko mokantis aštuntoje klasėje. Jūratė su klasės draugais Panevėžyje žiūrėjo „Devynbėdžius“. Moteris dar dabar prisimena aktoriaus žodžius: „Tik pažiūrėkit, kaip leidžiasi saulė.“ Tada mergaitė nesuprato, kodėl žmogus scenoje liepia atsisukti ir žiūrėti į apšvietėjo aparatinę.

Menininkė atviravo: kaimo vaikams teatras buvo sunkiai pasiekiamas. Gulbinuose (Biržų r.) augančius mažuosius nenuoramas kolūkio autobusiukas retsykiais nuveždavo tik į cirką. Ir tai ne kiekvienais metais.

Atokiau nuo miesto gyvenantys vaikai neturėdavo galimybės vaidinti dramos būreliuose. Jų mokyklose nebūdavo, nes tokia veikla, atvirai tariant, atrodydavo nerimta.

Kalbėdama apie svajonę vaidinti teatre, Jūratė Budriūnaitė prisiminė, jog jai pasigėrėjimą visuomet keldavo uniformuoti žmonės – policininkai, gaisrininkai, medicinos seserys. Dabar ji tvirtina, jog vaiko pamatytas išskirtinumas tam tikra prasme asocijavosi su teatru. Juk čia nuolatos persirenginėjama, persikūnijama, įsijaučiama į vaidmenį, gyvenami kitų žmonių gyvenimai.

Į Muzikos akademiją režisierių graibstyte graibstoma aktorė įstojo iš pirmo karto. Nors aplankė tokia sėkmė, mokytis buvo nelengva.

„Dabar studentams kur kas lengviau. Jie turi kompiuterius, mato filmus, - pagrįsdama ankstesnį teiginį kalbėjo Jūratė. - Tuomet pasakydavo: Tarkovskis, Čechovo, Stanislavskio sistema, ir iš nežinojimo griebdavaisi už galvos. Arba liepdavo paruošti menamų daiktų etiudą. Kad suprastum ir įsivaizduotum, imdavai vazą, skindavai gėlę, į adatą verdavai siūlą ir smulkiais smulkiais dygsneliais bandydavai adyti.“

J. Budriūnaitės teigimu, aktorystė – didelė mokykla. Aktorius scenoje turi taip vaidinti, kad jam atrodytų, jog daro labai paprastus dalykus. Tai pasiekiama ilgai ir kantriai dirbant.
Jūratė neslėpė – tik teatre aktoriai turi galimybę repetuoti tris keturis mėnesius, viską žinoti nuo A iki Z. Darbas seriale kiek kitoks. Čia daug vietos paliekama improvizacijai, nes viskas daroma labai greitai ir operatyviai. Juk sąlygas diktuoja komercija.

Aktorės žodžiais, filmuodamasi seriale visuomet pasigenda repeticijų maratono, įsigilinimo į vaidmenį, jo nugludinimo. Kitaip tariant, pasiruošimo jaudulio bei premjerinio virpulio.
Aukštai iškelta kartelė

Tobulumo visuomet siekia ir Vadimas Kamrazeris, ilgametis populiariojo „Vairo“ vadovas, daugelio dainų autorius bei atlikėjas. Kadaise jis buvo įsitikinęs, kad jam nelemta būti stipriu muzikantu.

„Šią nuomonę suformavo labai aukštai išsikelta kartelė“, - teigė pašnekovas.

Dideli reikalavimai sau Vadimą, vos baigusį vidurinę mokyklą, nuvedė į Šiaulių pedagoginį institutą, kurį baigęs vaikinas tapo diplomuotu fizikos mokytoju. Tokiam pasirinkimui labai pritarė tėvai, vis raginę sūnų rinktis žemiškesnę ir pastovesnę, palyginti su muzikanto duona, specialybę.

Vadimas Kamrazeris neteigia, jog pedagoginis darbas yra tikrasis jo pašaukimas, tačiau mokykloje, su keliomis pertraukomis, dirba iki šiol. Šiaulių Dubijos pagrindinės mokyklos fizikos mokytojas džiaugiasi geromis darbo sąlygomis ir palikta galimybe po pamokų dirbti su įkurtos vaikų studijos „Nieko tokio“ vaikais.

Girtis ir didžiuotis nelinkęs Vadimas savo darbų nesureikšmina. Jo žodžiais, gyvenime siekia viską daryti sąžiningai, kad nebūtų gėda žmogui pažiūrėti į akis. Menininkas apgailestavo, jog didelė dalis tautiečių daro blogus darbus, bet nesigėdija žiūrėti žmogui tiesiai į akis.

Suderinti iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamas veiklos sritis, aprėpti plačius užmojus ir įgyvendinti begalę gimstančių idėjų, anot Vadimo, pavyksta, nes visada jaučia besąlyginį Jūratės palaikymą.
Išsiskyrimu išbandyta meilė

Jų meilės istorija prasidėjo teatre statant vaikams skirtą spektaklį „Joniukas aviniukas ir sesytė Elenytė“. Vadimas šiam pastatymui rašė muziką.

Jūratė neslėpė, jog niekur nematytas vyriškis iš karto atkreipė jos dėmesį. Mat į teatrą pašaliniai žmonės retai teužklysta. Kuo jis patraukė?

„Sunku pasakyti, nes gyvenime yra dalykų, kurių apibūdinti tiesiog neįmanoma, - istorijos, vertos rašytojo plunksnos, pradžią prisiminė jauna moteris. - Iš šalies stebėdama Vadimą, sėdintį prie pianino ir grojantį tas vaikiškas daineles, pajutau, atpažinau tuos dalykus, kurie man yra mieli.“

1999 metų pačioje pabaigoje ir Vadimui buvo akivaizdu, kad sutiko savo svajonių moterį.
Tiksli data nurodyta neatsitiktinai. Nuo draugystės pradžios praėjus vos keliems mėnesiams – kovą – Vadimas visam laikui turėjo išvažiuoti į Izraelį. Jis turėjo kelionės bilietus, buvo pardavęs nekilnojamąjį turtą, išdalinęs daiktus. Kitaip tariant, gyveno „ant lagaminų“.

Patikėti šiuo likimo akibrokštu abiem buvo sunku. Tačiau turėjo. Jūratė iki smulkmenų prisimena, kaip atlydėjo Vadimą į atsisveikinimo vakarą su „EN-DEN-DU“ choro vaikais. Rankytėmis apsiviję vadovo kaklą, jie tvirtino niekur jo nepaleisią, visada ilgėsiąsi. Verkdami jį bučiavo ir vis glostė plikę.

Šis atsisveikinimas, Jūratės žodžiais, galutinai nuginklavo bei patvirtino jos žinojimą, kad mylimasis yra geras ir išskirtinis žmogus: „Ne prie kiekvieno vyro šitaip limpa vaikai. Mažių ant kelių nepasisodinsi ir jų rankų neužsidėsi ant kaklo, per prievartą prie savęs neprisiglausi.“

Ilgesingas laukimas

Atsisveikinimo akivaizdoje patvirtintus jausmus patikrinti dar turėjo laikas. Vadimui išvažiavus, pora trejus metus gyveno toli vienas nuo kito. Be galo sunkų, ilgesingą laikotarpį dabar mena sukauptas laiškų kraitis.

Tuo metu mobilusis ryšys buvo brangus, internetą nedaug kas turėjo, o apie „skype“ galėjai tik pasvajoti. Vos ne kasdien rašytuose laiškuose Jūratė nušviesdavo įdomesnį renginį, šviežiausias naujienas, nes žinojo, kad Dimai be galo įdomu, kas vyksta Šiauliuose.
 
Ką išskirtinio papasakos, moteris apgalvodavo ir laukdama kiekvieno brangaus žmogaus skambučio. Abu buvo sutarę, jog Vadimas skambins pirmadieniais, kai Jūratė turi laisvadienį. Aktorė atviravo: po pokalbio su mylimuoju ji dvi dienas gyvendavo pašnekesio prisiminimais. Likusias dienas – beprotišku laukimu.

Jis baigėsi vėlų 2003-iųjų pavasarį. Šiaulių dramos teatrui gastroliuojant Kaune, Jūratei paskambinęs Vadimas pasakė per jos gimtadienį grįžtąs į Lietuvą. Išsiskyrimu išbandyta meilė, Vadimo Kamrazerio žodžiais, jau ne vienerius metus laikosi ant dviejų esminių dalykų – pasitikėjimo vienas kitu ir pagarbos.

Po vienu stogu gyvenantys menininkai žino, jog netaktiška reikalauti dėmesio, kai vienas iš jų paskendęs kūryboje, rengiasi spektakliui ar tiesiog yra pavargęs.

Vadimas, baigdamas pokalbį apie šeimą, sakė visada prisimenantis kažkur skaitytą mintį, jog laimingas žmogus yra tas, kuris džiaugiasi ryte eidamas į darbą ir grįždamas iš jo namo. „Patikėkit, mums grįžti į namus tikrai yra dėl ko. Čia mums abiem gera.“

„Nieko tokio“

Jei nebūtų buvusios dviejų žmonių istorijos, Šiauliai negalėtų pasigirti turį tarp vaikų kolektyvų išsiskiriančios studijos „Nieko tokio“. Šis Jūratės Budriūnaitės ir Vadimo Kamrazerio suburtas kolektyvas gyvuoja penktus metus ir vienija bene aštuoniasdešimt narių.

Studijos vadovė mažuosius nenuoramas moko scenos judesio, išraiškos, plastikos, improvizacijos paslapčių, vadovas – dainuoti.

Kompozitorius ir populiarus dainų autorius bei atlikėjas su auklėtiniais dirba profesionalioje garso įrašų studijoje, kurioje net patys mažiausieji vaikai dainuoja su mikrofonais.

Dirbant su mažaisiais solistais visada patiriamas begalinis malonumas, nes bendravimas su vaikais yra kitoks nei su suaugusiaisiais, kurie neretai turi blogų minčių ir kėslų. Vos prastypusių pyplių visuomet švarus vidus, jie prisileidžia artyn tik tokį pat žmogų.

Kad tai tikra tiesa, liudija iškalbingas faktas. Studijoje „Nieko tokio“ dainuoja nemažai vaikų, kurių mamos dainavo prieš dvidešimt metų Vadimo įkurtame vaikų popchore „EN-DEN-DU“. Todėl neretai vaikų numylėtinis save juokais vadina seneliu.

Ne vieną „anūką“ turintis V. Kamrazeris, paklaustas, kas lemia ir kur slypi jo vadovaujamų kolektyvų populiarumas, išskirtinumas, atsakė savo muzikos mokytojo žodžiais: „Vaikai dainuoja taip, kaip jų vadovai.“

Kompozitorius ir dainų atlikėjas gerai žino, jog ne vienam prastam vaikų kolektyvui vadovauja kažkada dainininku tapti svajojęs žmogus. Svajonei neišsipildžius, norai realizuojami, kompensuojami per vaikus. Tačiau ir vėl nesėkmingai.

Jūratės ir Vadimo situacija visiškai kitokia. Jie kūrybiniame kelyje jau spėjo save realizuoti ir, ačiū Dievui, savyje dar randa fantazijos ir jėgų, padėsiančių rasti savo kelią ne vienam mažajam šiauliečiui.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Pustuštėje „Karklėje“ – gausus „nelegalių radinių biuras“ (24)

Penktadienio vidurdienį duris atvėrusio festivalio „ Karklė “ apsaugos darbuotojai nesnaudžia...

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (2)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Šiltesni nei įprasta orai išsilaikys ne tik rugpjūtį, bet ir rugsėjį

Pagal dabar turimą informaciją, ne tik rugpjūčio pabaiga, bet ir rugsėjo pradžia turėtų būti...

Papasakojo, ką patyrė per išpuolius Ispanijoje: britų aktorė slėpėsi restorano šaldytuve (3)

Per Barseloną supurčiusį išpuolį aktorė Laila Rouass, besifilmuojanti „BBC One“ kanalu...

Artėjančio šaltojo sezono mados: neišsižadėkite rudų atspalvių (3)

Nors įdegis dažniausiai asocijuojasi su vasara, atėjus rudeniui gelsvai rusva spalva tikrai...

Apie prezidento postą svajojusiam J. Petraičiui – ypatinga žinia iš teismo (86)

Prieštaringai vertinamas Australijoje gimęs milijonierius, kolekcininkas, 2002 m. Lietuvos...

Erdvėlaiviai „Voyager“ paruošti atvesti ateivių į Žemę (4)

Netrukus astronomijos mėgėjai turės progą švęsti – „ Voyager “ programai sukanka 40 metų....

Joniškio rajone iš voljero pabėgo meška (29)

Penktadienį Joniškio rajone esančiame Kirnaičių kaime iš kavinėje „Plūgo broliai“ esančio...

Vokietijoje per išpuolį subadyti du žmonės, vienas jų mirė (153)

Vokietijos vakariniame Vupertalio mieste du žmonės penktadienį buvo subadyti, vienas jų –...

Dauguma bėgiojančių žmonių susiduria su ta pačia problema: kaip jos išvengti (2)

Rugpjūčio pradžioje „ Eurovaistinės “ užsakymu tyrimų bendrovės „Synopticom“ atlikto...