"Ar būsiu įdomi?“ – net keista girdėti taip sudvejojant solistę Ritą Preikšaitę. Kauno muzikinio teatro grimo kambaryje susitikome valandai.
Rita Preikšaitė J. Strausso operetėje „Šikšnosparnis“ (Grafas Orlovskis)
© Asmeninio archyvo nuotr.

Lyg nuotraukų albumo puslapiai vienas po kito keičiasi prisiminimai: neišdildomos artimųjų dvasinės dovanos ir nepasitikėjimo savimi jausmas, trukdęs, o gal kaip tik – pamažu auginęs. Gal todėl šiandien R. Preikšaitės kūrybos kraitė tokia pilna: vaidmenys operose, operetėse, miuzikluose, vokalinės programos. Ir, svarbiausia – žiūrovų meilė.

- Esate artistiška. Šis gebėjimas turėjo išryškėti dar vaikystėje. Kodėl vis dėlto pasirinkote ne teatrą, o muziką?

Užaugau dainingoje šeimoje. Mano mama jaunystėje lankė dainavimo pamokas pas žinomą dainininkę Adelę Galaunienę, bet dėl balso stygų traumos negalėjo tapti profesionalia dainininke. Matyt, troškimą dainuoti paveldėjau iš savo mamos. Jo neužgniauždama aš, ko gero, išpildžiau vieną didžiausių jos svajonių. Tiesa, nuo mažens būdama pernelyg kukli ir nepasitikinti savimi, nedrįsau šio troškimo garsiai įvardyti. Mokiausi groti fortepijonu ir slapčia svajojau apie dainavimą.

Prisimenu, kaip kartą dabartinėje J. Gruodžio konservatorijoje trečiame kurse laikant solfedžio egzaminą šviesios atminties dėstytojas Povilas Žemaitis manęs paklausė, ar nenorėčiau mokytis dainavimo. Jis pirmasis garsiai įvardijo mano svajonę ir paskatino jos siekti. Du mano broliai, nors savo profesijos su muzika nesusiejo, jos taip pat neišsižadėjo. Visuomet šeimos ar draugų rate savo balsais paremia.

- Vadinasi, šeimos susitikimai neapsiriboja tik arbata ir vaišėmis?

Tikrai ne. Ir jaunąją kartą skatiname pasirodyti. Kai augome, visada turėjome pasiruošti šventėms – išmokti dainų, eilėraščių ar ką nors pagroti. Savo programą parengdavo ir svečiai. Muzika mums buvo natūrali gyvenimo dalis, kaip valgymas, miegojimas.

Nekilo net minties, kad jos mokydamiesi prarandame vaikystę. Žinojome, kad kaip į paprastą, taip ir į muzikos mokyklą eiti privaloma. Mes viską suspėdavome. Šiandien įvairūs specialistai kalba apie vaikų pervargimo sindromus. Galbūt dabartiniai vaikai viską daro pernelyg sąžiningai ir uoliai, nori būti patys geriausi. O gal ir tėvai iš jų to reikalauja. Mūsų tėvams ne rezultatas buvo svarbiausias, o pats kelias. Buvome mokomi pirmiausia pajusti džiaugsmą.

Tėtis sakydavo – muzikantais gal ir netapsite, bet suprasite muziką ir mokėsite būti klausytojais. Labai svarbu mokytis muzikos, kad galėtum sugebėti klausytis kitų. Pastebiu, kad šiandieninis jaunimas retai nori išgirsti kitus, kur kas dažniau – parodyti save. Ar mokosi groti, ar dainuoti, svarbiausias siekis – tik dalyvauti koncertuose. Tėvai nebeskatina pasiklausyti kitų. Tiek koncertuose, tiek teatruose pasigendu jaunų žmonių, kad ir studentų. O juk kaip svarbu išgirsti čia, tą pačią sekundę, užgimusią muziką. Pagauti tą akimirką, kai suvirpa oras. Juk tai yra vertybė.

- Muzikiniuose spektakliuose tenka būti ir soliste, ir dramos aktore. Kas reikalauja daugiau pastangų?

Pagrindinis mūsų, operos solistų, instrumentas yra balsas. Visą vaidmenį reikia išdainuoti būtent juo. Jeigu to nepajėgsi padaryti, ko gero, niekam tavęs nereikės ir kaip dramos aktorės. Tad pirmenybę vis dėlto atiduočiau muzikai. O kai ji jau „sėdi“ galvoje ar šokis – kojose, esi laisvesnis vaid­menį kurti kaip dramos artistas. Be abejo, tam padeda ir muzika, mat visos intonacijos būna jau joje.

- Ar daug tenka atsisakyti saugant balsą?

Pirmiausia – triukšmingų vakarėlių. Apskritai triukšmo. Jis ypač kenkia mano balsui. Kiti stengiasi negerti šaltų ar gazuotų gėrimų, bet aš pati nesu patyrusi, kad jie kenktų mano balsui.

- Už Karmen vaidmenį Georges Bizet operoje „Karmen“ esate apdovanota Kauno meno kūrėjų asociacijos premija ir "Fortūnos“ prizu. Ką žmogiškąja ir profesine prasme davė šis vaidmuo?

Tai labai gražus vaidmuo, dažna ne vieno mecosoprano neišsipildžiusi svajonė. Man tai – didžiulė Dievo dovana, nes mecosopranai retai lepinami pagrindiniais vaidmenimis. Kaip pasikeitė mano gyvenimas po šio vaidmens? Matyt, tokia mano lemtis, kad po kokio nors pavykusio didesnio vaidmens greitai tenka vėl nusileisti ant žemės ir imtis paprastų, pernelyg neišsiskiriančių personažų. Taip buvo ir šįkart su „Karmen“.

Neprasidėjo naujas etapas. Kol kas vis tebesidžiaugiu besitęsiančiuoju „Karmen“. Šiame spektaklyje kol kas dainuoju viena, niekas manęs nepakeičia. Iš vienos pusės, tai suteikia džiugesio, iš kitos – dar daugiau atsakomybės. Negaliu sau leisti net susirgti, kas priklauso tikrai ne nuo manęs. Ko gero, daugiau savęs įdedi į vaidmenį, nei jis ką nors pakeičia tavyje.

- Suvaidinusi Karmen pasakėte, kad jau turėsite viena svajone mažiau. O kokių svajonių iki šiol neįgyvendinote ir tikitės jų išsipildymo?

Taip, teatro scenoje liko viena svajone mažiau. Bet apskritai svajonių nemažėja, jos tik keičiasi bėgant metams. Kokios jos? Nemėgstu apie tai kalbėti garsiai. Tačiau jų tikrai turiu ir nemažai. Scenoje dar tiek daug neišdainuotos gražios muzikos. Žinoma, per gyvenimą nepavyks jos visos išdainuoti, bet taip daug ko norisi.

- Esate pelniusi „Tikros muzikos“ apdovanojimą už įvairių žanrų vokalinės kamerinės muzikos programas, atliktas Lietuvoje ir užsienyje. Ką Jums reiškia koncertinė veikla, kūrybiniai vakarai, kuriuose dalyvaujate su dramos aktoriais?

Kūrybiniai vakarai, ne tik su dramos aktoriais, bet apskritai buvimas kamerinėje scenoje yra didelis savęs išbandymas. Didžiojoje scenoje gali pasislėpti po kostiumais, apšvietimu, o kamerinėje priešais žiūrovus bei klausytojus lieki nuogas ir vienas. Kad galėtum išlaikyti jų dėmesį vien savo buvimu, vien savo dainavimu, reikia itin didelių pastangų, ne tik fizinių, bet ir dvasinių. Kūrybiniai vakarai yra ir tam tikra savęs realizacijos vieta, ypač kai teatre pasitaiko tuštesnių sezonų. Bendraudama su aktoriais taip pat labai pamilau poeziją, pradėjau ją geriau pažinti, suprasti.

- Lietuvos muzikos akademijos Kauno fakultete dėstote kamerinį dainavimą ir interpretaciją. Su kokiomis svajonėmis įstoja studentai ir kaip laikui bėgant jos keičiasi?

Sutinku įvairių jaunų žmonių, būtų pernelyg sudėtinga ir neteisinga vienareikšmiškai apibendrinti. Vieni ateina su intencija „imkite ir ką nors iš manęs darykite“, o patys nesistengia, tik reikalauja. Kiti – labai smalsūs, imlūs. Manau, kaip ir visais laikais. Tik šiandieniniai studentai retai kada moka vokiečių kalbą. Mano, kad ji nedaininga. O juk didžiąją dalį kamerinės muzikos repertuaro sudaro būtent vokiečių ir austrų kompozitorių kūriniai. Tiesa, kai kurie studentai galvoja, kad yra sutverti dainuoti tik didžiojoje operos scenoje, o kamerinė jų net neverta. Tačiau būtent ten, kur sunkiau skleistis, iškyla gerokai daugiau iššūkių.

- Kai buvote studentė, ar nenorėjote gauti tik pagrindinių vaidmenų?

Žinoma, ir tik tokius. Apie menkus vaidmenis net negalvoji, manai, kad vien pagrindiniai tavęs laukia. O vėliau prisimeni, kad nėra mažų vaidmenų, tik maži artistai. Vieniems likimas būna dosnus: jie gana anksti įgyja pasitikėjimo savimi, gauna didelius vaidmenis ir jų nestokoja visą gyvenimą. Kitiems skirta kitokia lemtis – pradėti nuo mažų, taip žingsnis po žingsnio artėjant link savojo.

Reikia turėti visko po šimtą procentų: ir darbo, ir pasitikėjimo, ir talento, ir sėkmės. Labiausiai man trūko pasitikėjimo savimi. Galbūt tai kažkiek atsiliepė ir gaunant vaidmenis. Jeigu eitum, reikštum norą, sakydamas, kad gali, kad padarysi, vis tiek kažkada duos. O jeigu vis galvoji, kad gal dar ne laikas, niekas ir nepasiūlys. Ko bijodavau? Kad nepavyks. Žmogui visada svarbu, kad bent kas nors jį palaikytų, tik taip jis gali augti. Man labai reikėjo tokio žmogaus. O teatre juk visi tarpusavyje konkuruoja. Galbūt niekas nelips per galvas, bet taip pat neskubės ir skatinti. Kai bijojau, vedė troškimai.

- O kas šiuo metu palaiko labiausiai?

Niekada nesusimąsčiau... Aš labai pasitikiu Dievu. Tikrai, labai. Man atrodo, kad būtent šis pasitikėjimas man šiuo metu ir suteikia stiprybės.

- Jūsų dėdės vyskupo Juozo Preikšos susitikimuose su tikinčiaisiais dažnai Jus galima išgirsti giedančią psalmes, giesmes, kitus sakralinės muzikos kūrinius. Tai labai stiprus palaikymas kunigui. Atrodo, šis žmogus Jums ypač svarbus.

Esu iš tikinčios šeimos. Dėdė visada buvo mūsų šeimos ir visos giminės ramstis. Dvasinis ir moralinis, įpareigojęs mus nedaryti kvailysčių. Be abejo, buvo visko. Ypač kai esi jaunas, šiek tiek pamaištauji. Tačiau pagrindinės gyvenimo vertybės formavosi. Turėjome pavyzdį ir saugojome tai. Žinoma, žodžiai niekada įkvėpti negali, tik pavyzdžiai. Juos mačiau tikrus, nesuvaidintus. Nesu girdėjusi dėdės kalbančio pakeltu balsu, pikto, apie ką nors negatyviai atsiliepiančio. Nė vieno žodžio blogai. Tai daug pasako apie žmogų.

- Ar daug turite draugų?

Man svarbu ne skaičius, o tikrumas. Žmogus tik tada esi žmogus, kai esi tarp žmonių. Negandos ir laikas visada išbando draugystę. Dauguma mano draugų – muzikantai. Ne, tikrai nekalbame tik apie muziką. Vienas mano brangus vaikystės draugas daug keliauja. Dažniausiai ten, kur neveža turistinės agentūros. Kai susitinku su juo, sėdžiu ir klausau, kur buvęs, ką matęs.

Nemažai man brangių žmonių mėgsta gaminti. Man pačiai tai patinka daryti: padeda atsipalaiduoti, nurimti ir leidžia pajusti namus. Prisimenu, kaip prieš dvidešimt metų per skaudžiuosius sausio įvykius suburdavau iš kitų miestų į Kauną studijuoti atvykusius draugus. Kepdavau jiems pyragus, norėjau, kad namus pajustų. Sau pačiai retai kada gaminu. Galbūt todėl, kad gaminimas man kaip scena: yra kur pasireikšti, pagiria, sulauki dėmesio. Visada jo laukiu. O jei nesulaukiu, būtinai paklausiu: ar valgoma bent jau? Man reikia dėmesio. O kam jo nereikia? Tuo labiau kad esi vis pratinamas jį gauti nuo mažumės.

- Kas dar, be maisto gaminimo, leidžia pasijusti tartum scenoje?

Puošimasis. Man patinka puoštis ir kitiems patarti. Apima malonus jausmas, kai kas nors paklauso kokio patarimo.

- Ar Jums svarbu, kad į spektaklį žmonės ateitų pasitempę?

Galbūt labiau, kad pajustų šventę, ją dovanotų kitiems. Neseniai prieš spektaklį praėjau fojė ir nusivyliau: buvo tokių megztiniuotų.

Pasipuošdamas žmogus pirmiausia surengia šventę sau. Į muzikinį teatrą daugelis eina atsipalaiduoti. Kita vertus, ir pats operos žanras įpareigoja nors šiek tiek pasistengti. Manau, visada smagu išlįsti iš paprastų rūbelių. Daug nereikia, kartais užtenka detalės, bent kokio nors ženklo. Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp paprastumo ir puikybės? Šią takoskyrą gali pajusti tik kiekvienas asmeniškai, išlikdamas sąžiningas pirmiausia sau. Bet ar puošimasis apskritai yra puikybė? Man kaip atlikėjai tai meilės sau, kitam ir pagarbos ženklas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Į populiarumo viršūnes braunasi primiršta šventė: išleidžia tūkstančius eurų (9)

Jei anksčiau prabangiausia šeimos švente buvo įvardijamos vestuvės , tai pastaruoju metu į...

Hobis tapo antrąja profesija (1)

Garsiausiame Pietų Dzūkijos turguje, veikiančiame Lazdijų rajono Veisiejų miesto pakraštyje,...

Orai: įspūdingą karštį nuplaus liūtys

Panašu, kad šį savaitgalį vėl sulauksime panašios karščio kulminacijos kaip ir praėjusį:...

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (21)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Sutemus į „Karklę“ sugūžėjo minios: konfiskuoja ir alkoholį, ir narkotikus papildyta 23:40 (66)

Penktadienio vidurdienį duris atvėrusio festivalio „ Karklė “ apsaugos darbuotojai nesnaudžia...

Ekspertai kai kuriuos Laisvės aikštės pertvarkos projektus pavadino isteriškais (20)

Dailės galerijoje aptarus 10 pateiktųjų projektų, kaip atnaujinti Laisvės aikštę ir jos...

Kai katės pervertina savo galimybės: bando įsirangyti į kelis kartus mažesnes vietas (7)

Yra vienas dalykas, kurį katės mėgsta daryti labiau nei valgyti ir tinginiauti - bandyti sutilpti...

Socialiniame tinkle paatviravo apie sekso metu patirtus sužalojimus (17)

Seksas turėtų būti malonus dalykas, bet kartais jis pasisuka priešinga linkme ir tampa…...

Šiltesni nei įprasta orai išsilaikys ne tik rugpjūtį, bet ir rugsėjį (11)

Pagal dabar turimą informaciją, ne tik rugpjūčio pabaiga, bet ir rugsėjo pradžia turėtų būti...

Joniškio rajone iš voljero pabėgo meška (75)

Penktadienį Joniškio rajone esančiame Kirnaičių kaime iš kavinėje „Plūgo broliai“ esančio...