Ką mena jūsų vardas?

 (36)
Moteris
Moteris
© Shutterstock nuotr.

Žvelgdama į naujagimio vežimėlį moteris klausia: „Toks mažas, o jau Antanas?“ Lyg Antanai gimtų iškart suaugę. Taip, yra vardų, labiau tinkančių vieniems ir sunkiai derančių kitiems. Vieni vardai praslysta pro ausis ir tiek, kiti kelia nuostabą.

Psichologijos profesorius Jeffersonas M. Fishas teigia, kad vardas šį bei tą pasako apie jį davusius tėvus, o žmogaus reakcija į savo vardą – apie jį patį. Taigi, vardas visuomet susijęs su asmeniškais dalykais – galbūt ir šis straipsnis gimė kaip tik toks...

„Šis vardas mums labai patiko“

Kai gimiau, tėtis pavadino mane Liepa – vidurvasario vardu, rastu A. Smetonos laikų kalendoriuje. Savo antrąjį (krikšto) vardą po kelerių metų pagal šeimos tradiciją paveldėjau iš prosenelės. Kadangi paveldėjimas yra rimtas dalykas, jaučiausi teisėta Liepa Terese. Tiesa, pradinių klasių auklėtojai paaiškinus, jog antras vardas nieko nereiškia ir niekas jo ant mokyklinių sąsiuvinių nerašo, teko prisišlieti prie Liepos vardo, o Terese būti tik slapčiomis. Juk nenorėjau būti nieku.

Tiesa, Liepos vardas niekuomet neleido jaustis nieku: susipažįstant jis lėmė keliskart didesnį aplinkinių dėmesį (beje, nebūtinai teigiamą) ir pojūtį, jog kažkuo esu unikali – juk akis į akį bendravardžių niekada nesutikau. Galbūt Terese taip ir būčiau likusi slapčiomis, jei vieną rytą nebūčiau supratusi, kaip toli vaikystėje liko toji pradinė mokykla. Taigi, atsiėmiau Teresės vardo „skolą“ su trenksmu. Ir tuštumą pakeitė pilnatvė.

Anot psichologijos profesoriaus Clevelando Kento Evanso, tuštumą sukelia ne tik prarasti vardai – asmenys, nežinantys savo vardo gavimo istorijos, taip pat jaučia savitą tuštumą. Mes norime girdėti kur kas sudėtingesnę savo vardo istoriją, o ne paprastą tėvų atsakymą: „Tiesiog šis vardas mums labai patiko.“ Šiai minčiai pritaria ir filosofijos mokslų daktarė Elisabeth Pearson Waugaman, 2010-aisiais išleidusi unikalią knygą „Women, Their Names and the Stories They Tell“.

Paaiškėjo, kad savo vardais patenkintos moterys yra patenkintos jais dėl labai skirtingų priežasčių ir vienintelis jas vienijantis dalykas – tai poreikis turėti savo vardo istoriją. Todėl moterys, alkdamos savo vardo istorijos, neretai ją sukuria pačios: sieja savo vardus su istorija, literatūra, filosofija, mokslu, gamta ar šeima, nes tai įkvepia ir suteikia ramybės. C. K. Evansas antrina, jog vardai, susiję su protėviais, leidžia jaustis daug saugiau. Žinoma, yra ir išimčių.

Myliu savo vardą kaip save patį

Vienoje knygos „Women, Their Names and the Stories They Tell“ esė moteris, vardu Anna, prasitaria nekenčianti savo vardo – juk jį paveldėjo iš mamos, su kuria sieja ne patys geriausi prisiminimai. Anot E. P. Waugaman, pavienis vardas retai būna nepasitenkinimo priežastis, veikiau nepasitenkinimo jausmą lemia nežinojimas, kodėl šis vardas yra mano vardas, nemaloni tiesioginė vardo reikšmė, manymas, jog vardas yra senamadiškas, arba su juo susijusios neigiamos asociacijos.

Spėju, jog kiekvienas ne tik šilto matęs žmogus turi sąrašėlį vardų, kuriuos išgirdęs nusipurto. Nieko nuostabaus: psichologijos profesorius Kennethas Steele‘as nustatė, kad vardai sukelia gerą arba blogą įspūdį net nemačius žmogaus ar jo fotografijos, o mokslininkų Herberto Harario ir Johno W. McDavido atliktų tyrimų duomenys byloja, jog mokytojai rašo daug aukštesnius įvertinimus tiems berniukams, kurių vardai susiję su teigiamomis nuostatomis. Taigi, tikėtina, kad katalikiškame krašte Judas mokysis prasčiau už Matą.

Įdomiausia, kad aplinkinių žavėjimasis mūsų vardu arba panieka jam nuo mūsų nepriklauso. Ir nors net apie 50 tūkst. amerikiečių, genami neigiamų asociacijų, kasmet pasikeičia savo vardus, šios taisyklės įveikti jie negali. Keisdami savo vardą, jie tiesiog keičia savo įvaizdį. Pasak J. M. Fisho, duotas vardas šį bei tą pasako apie jį davusius asmenis (dažniausiai – tėvus), o žmogaus reakcija į savo vardą – apie jį patį.

Žmonės reaguoja į savo vardą labai skirtingai: vieni jį priima nuolankiai, kiti – su pasididžiavimu, vieni koreguoja jį pravarde arba antru vardu, kiti – atsisako senojo ir įteisina naują. Psichologai Kennethas Steele’as ir Ronas Taffelis teigia, kad požiūris į savo vardą byloja apie mūsų savigarbos jausmą. Pasirodo, asmenys, kenčiantys nuo žemo savigarbos jausmo, nemėgsta savo vardo lygiai taip pat, kaip savęs paties. Taigi, savigarba ir kitų pagarba mums lemia, kaip stipriai branginame savo vardą.

Mistinė reto vardo galia

Brandindama šį straipsnį prisiminiau, jog Malagoje vyrauja keistas paprotys duoti vaikams kuo daugiau vardų ir abiejų tėvų pavardes. Neva, kuo daugiau vardų, tuo daugiau sėkmės ir talentų. Pavyzdžiui, ten gimęs tapytojas Pablo Picasso iš tiesų buvo Pablo Diego José Francisco de Paulo Juano Nepomuceno Maria de los Remedios Cipriano de la Santissima Trinidad Ruiz Picasso. Ir nors tai buvo seniai, 1881-aisiais, tikėjimas, jog vardas gali pakeisti likimą, vis dar gajus: tendenciją duoti vaikams retą vardą ar vardų derinį, neva taip užtikrinant jiems geresnę ateitį, pastebi nemažai šių laikų psichologų.

Anot C. K. Evanso, unikalių vardų davimo bumas prasidėjo maždaug 1980-aisiais ir nėra čia ko stebėtis: homogeniška tėvų prigimtis skatina išskirti savo giminės atstovus iš kitų. Jam antrina J. M. Fishas, teigdamas, kad netipiški tėvai tiesiog mėgsta retesnius vardus, nes jie labiau dera prie kitokio jų socialinio pasaulio. Duodami retą vardą, tėvai demonstruoja savo kūrybiškumą ir atsisakymą laikytis nusistovėjusių taisyklių. Kaip tai atsiliepia patiems vardo savininkams? Psichologijos profesorius Lewisas Lipssittas teigia, jog tėvų bruožas elgtis nestandartiškai vaikams daro kur kas didesnę įtaką nei jų nestandartiniai vardai.

Nors reto vardo suteikimas tėvams asocijuojasi su geresnėmis vaiko ateities galimybėmis, toks mąstymas kultūros kritikams kelia ironišką juoką. Ir iš dalies jie teisūs: psichologas Martinas Fordas nerado jokio ryšio tarp vardo ir akademinių pasiekimų ar socialinės sėkmės. Tai reiškia, kad vardas neturi jokios pastebimos reikšmės daugelio vaikų raidai.

Ar populiarūs vardai laimi?

Tiesa, kai kurių žmonių raidai vardai tikrai daro įtaką – juk šiandien pasaulyje apstu vaikų, pakrikštytų sporto komandų, gatvių sankryžų ir atostogų vietovių pavadinimais. Puiki idėja: išvažiuoju atostogauti į Kiniją, o po devynių mėnesių susilaukiu vaiko ir pavadinu jį Madeinchina (Pagaminta Kinijoje)! Juokas juokais, bet 2000-aisiais Amerikoje vaikai pradėti vadinti Armani, Channel, Timberland, Jaguar ir Lexus. Nors tokie vardai išduoda tik materialinius tėvų linkėjimus, psichologų tai nestebina – juk gyvename epochoje, kurioje vaikai dažnai vertinami it priedas prie gerovės! Būtų tikra likimo ironija, jei mergaitė, vardu Lexus 600 h, užaugusi vairuotų senutę „Renault Clio“.

Taigi, prieš duodant vardą reikėtų pamąstyti apie nepagrįstus lūkesčius, kurių jis gali sukelti. Pavyzdžiui, muzikų giminė pavadina sūnų Mocartu, o jam užaugus paaiškėja, jog muzikinio talento nė su žiburiu nerasi. Jau girdžiu tetas kartojant: „Argi čia Mocartas? Klausa kaip vienaausio Vincento van Gogo...“ Iš tiesų net atidžiausieji negali numatyti, ar vaiko vardas derės su jo prigimtimi, todėl dauguma tėvų mieliau renkasi populiarius ir neutralesnius vardus.

Anot J. M. Fisho, populiarūs vaikų vardai dera prie tėvų socialinio pasaulio arba išduoda bandymą prie jo pritapti. Nemažai tėvų duoda vaikams populiarius vardus, nes būgštauja, jog retas vardas skatins aplinkinius priekabiauti. Šis įsitikinimas gana klaidingas: pasak profesoriaus, joks vaikas negali išvengti erzinimo, o vardas niekada nebus pagrindinė priekabių priežastis, nebent – pretekstas.

Didžioji gyvenimo dalis mūsų laukia po vaikystės – tada iš vardų niekas nebesityčioja, maža to, kartais retas vardas gali net suteikti įvairių lengvatų. Tai liudija ir mano pačios patirtis. Kita vertus, nemažai mokslinių tyrimų duomenų leidžia teigti, jog populiarių vardų savininkai paprastai eina daug aukštesnes pareigas ir apskritai dažniau gauna darbą: nustatyta, jog darbdavys, gavęs du gyvenimo aprašymus, nusamdo tą asmenį, kurio vardas mažiau asocijuojasi su etninėmis mažumomis. E. P. Waugaman pavadino šį reiškinį labai taikliai – pasąmonine diskriminacija. Taigi, Lietuvoje Joakimui ir Sarai kur kas sunkiau kilti karjeros laiptais nei Mantui ar Ingai.

Bendravardžių psichologija

Jei klausimas apie bendravardžius niekam nerūpėtų, interneto platybėse nebūtų atsiradusi www.howmanyofme.com (kiek daug tokių kaip aš) svetainė. Deja, mokslininkai atidžiai netyrinėjo jausmų, užplūstančių sutikus bendravardį, todėl psichologijos žurnalo autorei Jennifer Kim, per gyvenimą sutikusiai aibę savo bendravardžių ir bendrapavardžių, beliko sukurti savitą teoriją. Anot jos, kol žmogus nėra garsus, bendravardžiai ir bendrapavardžiai suteikia saugumo – juk visada galima sakyti, jog ta gėdinga istorija nutiko ne man, o gretimoje gatvėje gyvenančiam bendravardžiui.

Gaila, šis privalumas per menkas, kad leistų nuoširdžiai pasidžiaugti bendravardžių minia. Paauglystėje tokie patys vardai kerta mūsų savigarbai žemiau juostos, nes vienodi vardai skatina aplinkinius lyginti asmenybes. Taip, smagu būti tuo sportišku ir protingu Jonu Kazlausku (Jonas – populiariausias vyro vardas, Kazlauskas – populiariausia vyro pavardė š. m pradžioje Lietuvoje). Ir labai nelengva, jei protu ir grožiu nė iš tolo neprilygsti tam pirmajam Jonui Kazlauskui...

Išgarsėjusi žurnalistė Jennifer Kim didžiuojasi, jog šiuo bei tuo skiriasi iš daugybės kitų bendravardžių. Juk „Google‘o“ paieškos sistema nurodo ją kaip vieną iš trijų populiariausių Jennifer Kim ir šiame trejetuke ji vienintelė žurnalistė (kitos dvi – dainininkė ir fotografė). Nežinia, gal individualiosios psichologijos tėvas Alfredas Adleris net būtų tai pavadinęs menkavertiškumo jausmo įveikimu?

Išgarsėti tam, kad išsiskirtum iš bendravardžių būrio... Mokslininkai nustatė, jog esame tokie egoistai, kad pirmenybę teikiame mūsų vardus sudarančioms raidėms, be to, girdėdami ir matydami savo vardą jaučiamės svarbesni – tai asmeniška ir parodomas dėmesys, todėl paprastai norime, kad į mus kreiptųsi vardu. Deja, populiariųjų vardų savininkai dažnai netenka šio malonumo, o ilgainiui net nustoja didžiavęsi savo vardais.

Psichologai pastebi, kad retai savo vardais didžiuojasi ir berniukai gana mergaitiškais vardais. Nėra ko stebėtis – juk vardas žaibiškai išduoda mūsų lytį. Kad ir kaip pyktų lyčių lygybės šalininkai, vyras su gan moterišku vardu šiuolaikinėje visuomenėje laikomas mažiau galingu. Vadinasi, toks vardas nėra pats geriausias draugas mūsų savigarbai.

Todėl Vokietijoje reikalaujama, kad mergaitiški vardai aiškiai skirtųsi nuo berniukiškų. Maža to, jei vardas neleidžia identifikuoti asmens lyties, vadinti juo vaiko negalima. Tiesa, tai visai nė motais amerikiečiams: 2009-aisiais metais Jaden buvo vienas populiariausių vardų ir tarp berniukų, ir tarp mergaičių. Taigi, ilgainiui mokslinių studijų turėtų atsirasti ne tik apie bendravardystę, bet ir apie abiejų lytims bendrus vardus bei jų poveikį žmonių savigarbai.

Vietoj epilogo

Nemažai psichologų teigia, jog savigarba yra emocinė savasties dalis, susijusi su besąlyginiu pripažinimu ir nuoširdžia meile, kuriuos patiriame vaikystėje. Tai emociniu patyrimu pagrįstas tikėjimas, kad esi geras toks, koks esi, ir esi vertas pagarbos.

Jei pagarba savo vardui neliepsnojate, galite pabandyti atlikti lengvą susitapatinimo su savo vardu pratimą. Užsirašykite savo vardą, jo gavimo istoriją, ką, jūsų manymu, jis reiškia ir ką jam jaučiate. Paskui išsiaiškinkite tikrąją savo vardo kilmę ir reikšmę: pagalvokite, ar tikroji vardo reikšmė jums tinka, ar atspindi charakterį?

Nepadėjo? Naratyvinės psichoterapijos atstovai teigia, jog istoriją galima perrašyti. Pasinaudokite jų darbo principais: savo vardo istorijoje ieškokite sėkmės epizodų ir nesivadovaukite nusistovėjusiais kultūriniais įsitikinimais – klijuodami sau etiketes niekuomet nepatirsite istorijos unikalumo. Juk ir aš, užuot papasakojusi savo istoriją taip, kaip ją prisimenu, galėjau pasakyti: „Tėvams šis vardas tiesiog patiko.“

Ir iš dalies tai būtų tiesa. Bet mano patirtis liudija, kad išreikšta meilė savo vardui suteikia savotišką pilnatvę. Galų gale, juk vardas – tai pirmas žodis, kurį išmokstame rašyti, ir vienintelis antkapyje, kuris atstovaus mums po mirties. Kokią istoriją jis mena?

Spalio mėn. žurnalo "Aš ir psichologija" numeryje skaitykite:

Geisti gyvenimo. Interviu su poete Indre Valantinaite
Pirmojo įspūdžio anatomija
Mes – paauglių tėvai
Kaip pagauti bėgantį laiką?
Atidėliojimas
Trys klausimai apie laiką
Kaip (ne)padėti artimui savo?
Meilė tinkle
Ką mena jūsų vardas?
Netikėtas susirinkimas
Viešųjų intelektualų dilemos
Kai sudūžta meilė...
Paslaptingasis ebru
Radikali tiesa praktiškai

Žurnalas
 
36
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Istorijos

Kaip gyvena geriausias golfo žaidėjas: priklausomybė nuo sekso, milijonai ir lemtinga avarija (4)

2014 spalio mėn. 31 d. 00:01
Ambicijų, talento ir atkaklumo sportininkui niekada netrūko. „Noriu būti geriausiu golfo žaidėju“, – svajojo Tigeris Woodsas. Nors 39-erių sportininko karjeroje buvo visko, dabar drąsiai galima sakyti – jis savo tikslą pasiekė.

Gyvenimas po mirties, arba paskutinė dovana gyviesiems (31)

2014 spalio mėn. 31 d. 19:42
Būsimųjų medikų rengimo procese svarbią vietą užima žmogaus anatomijos studijos. Tačiau mokytis tik iš vadovėlių, naudojantis plastikiniais modeliais ar kompiuterinėmis programomis, nepakanka. Studentams būtina pažinti žmogaus kūną, turėti galimybę pirmąsias operacijas atlikti ne gyvam pacientui. Deja, mokslui skirtų palaikų Lietuvoje labai trūksta. Apsisprendusiųjų po mirties pasiaukoti medicinai skaičius didėja pamažu.

Žvilgsnio nuo Himalajų viršukalnės kaina - nupjauti pirštai (1)

2014 spalio mėn. 30 d. 15:23
„Galėjau mirtinai sušalti ir likti ten amžiams, tačiau atsipirkau tik apšalusiais penkiais kairės ir keturiais dešinės rankos pirštais...“ – savo istorija dalijasi garsus lakūnas Robertas Noreika.Kalnais susižavėjęs vyras prieš kelerius metus Himalajuose patyrė rimtus nušalimus - jų pasekmes jaučia iki šiol.

Skanus interviu kitaip: naujos žvaigždės Lietuvos kulinarinėje padangėje (1)

2014 spalio mėn. 30 d. 00:01
Edita ir Artūras Piulskiai – internetinės receptų ir „spalvoto“ gyvenimo svetainės įkūrėjai ir autoriai. O rūgpjūčio viduryje prekyboje pasirodė nauja šių autorių knyga: „Gurmaniški pietūs kitaip. Europos meniu perlai“. Susipažinkite su staiga ir ryškiai kulinarinėje Lietuvos padangėje sužibusiais autoriais.

Jurgis Didžiulis: jei priverstinai tapai „eko“, vadinasi, nepagavai kampo (4)

2014 spalio mėn. 29 d. 11:28
Šią savaitę buvo pristatytas Baltijos aplinkos forumo (BEF) tyrimas, kuriuo bandyta nustatyti, kokių nuodingų medžiagų yra mūsų gyvenamoje ar darbo aplinkoje. Šio tyrimo savanoriu tapo ir Jurgis Pranas Didžiulis (34 m.) - muzikantas, dainų autorius. Jurgio ir jo žmonos Erikos Jennings namuose ir įrašų studijoje, jiems savanoriškai sutikus, buvo tirtos dulkės ir jų įtaka žmogaus sveikatai.