Abu su vyru esate kilę iš skirtingų pasaulio kraštų. Kaip jus suvedė likimas?
Studijavau tarptautinį verslą Vilniaus universitete (2002-2006 m.), po antro kurso iškeliavau vasarai į Angliją užsidirbti pinigų ir pamatyti šalį. Apsigyvenau gražiame kurortiniame miestelyje, įsidarbinau padavėja. Norėdama padirbėti papildomai, vieną dieną užsukau į mažą viešbutuką, kur vadybininku dirbo mano būsimasis vyras Endriu (Andrew). Susipažinome, jis pakvietė mane kartu pavakarieniauti. Sutikau ne tik todėl, kad norėjau artimiau susipažinti su Endriu, bet ir todėl, kad jau mėnesį namuose valgiau tik makaronus, pasiilgau skanaus maisto. Vakaras buvo tikrai geras, nes sužinojau, jog atsirado laisva vieta ir mane gali priimti į viešbutį kambarine.
Dirbdami kartu tapome gerais draugais. Jis planavo išvykti trims mėnesiams į Australiją atostogų, turėjo dalyvauti brolio vestuvėse, tačiau susirgo vėjaraupiais. Liga buvo labai sunki, dvi savaites pragulėjo lovoje. Aš vaikystėje persirgau šia liga, todėl negalėjau užsikrėsti ir jį lankydavau, nunešdavau vaisių, kartu žiūrėdavome filmus. Artėjo jo kelionės diena, bet gydytojai uždraudė išvykti, nes karantinas nebuvo pasibaigęs, galėjo užkrėsti kitus. Endriu buvo gaila, kad negali dalyvauti brolio vestuvėse, tačiau tokia buvo mūsų lemtis: jeigu ne vėjaraupiai, dabar mes tikrai nebūtume kartu...
Rudenį grįžau į Vilnių tęsti studijų. Išsiskyrėme nieko vienas kitam nežadėdami. Endriu man skambindavo kiekvieną dieną. Jau po kelių savaičių sutarėme, kad susitiksime Portugalijoje. Viešbučio, kuriame dirbome Anglijoje, savininkai turėjo ten vilą, į kurią mus ir pakvietė. Prieš išskrisdama turėjau pasakyti tėveliams, kad noriu pamatyti savo australą... Tai buvo labai didelis smūgis tėčiui – šeimoje vaikus auklėjo patriotiškai ir staiga – kažkoks australas! Bet mamai jį pavyko perkalbėti.
Susitikę su Endriu abu mintyse apsisprendėme, kad norime būti kartu. Nors ir vėl išsiskyrėme nieko nežadėdami, negalėjome pamiršti vienas kito. Jis atvažiavo į Lietuvą, susipažino su mano šeima, mūsų kultūra, paragavo valgių ir pamilo šią šalį. Tėčiui taip pat palengvėjo, kai pamatė, kad Endriu yra geros širdies ir man tinkamas. Dar po metų jis atvažiavo vėl ir prie Katedros man pasipiršo, užmovęs ant piršto žiedą su deimantu. Prieš tai jis paprašė tėčio leidimo, o šis atsakė: „Endriu, tu geras berniukas, imk mano dukrą, tačiau taip norėčiau, kad tu būtum lietuvis.“
Kai baigiau universitetą, iškėlėme vestuves, į kurias atskrido Endriu tėvai ir keletas draugų iš Anglijos. Vestuvių su lietuviškais papročiais jie dar nebuvo matę ir jautėsi kaip teatre... Po kelių dienų išskridome į Australiją.
Kaip marčią iš svetimos šalies priėmė vyro tėvai?
Mano uošviai yra išsiskyrę. Anyta gyvena Brisbane, pas ją apsistojome pirmus tris mėnesius, kol ieškojome darbo. Kai Endriu gavo darbą Darvino mieste, kur gyvena jo tėvas, ten ir persikėlėme. Uošvis vedęs antrą kartą ir turi tris mažus vaikus. Jo žmona pusiau olandė, pusiau birmietė, taigi šeima multikultūrinė. Tokių santuokų Australijoje labai daug. Beje, visi australų protėviai yra atvykę iš kitų žemynų, daug tautybių susimaišę. Tada visai nesvarbu iš kur esi kilęs, vertina ne tautybę, o žmogų.
Australai mažai žino apie Lietuvą, stebisi, kad turime savo kalbą. Aš visuomet stengiuosi papasakoti ką nors įdomaus ir gražaus apie savo šalį.
Ar buvo sunku priprasti prie vietinio klimato?
Australija yra labai didelė šalis, tad negalima sakyti, kad visada visur saulutė šviečia ir linksmai kengūros šokinėja. Australijos pietuose klimatas yra keturių sezonų, kai kur žiemą net sninga ir galima slidinėti. Na, o aš gyvenu šiaurės Australijoje, kur klimatas yra atogrąžų: saulė šviečia visus metus, oras įkaista apie 30 laipsnių karščio. Ryte atsikeli ir žinai, kad bus karšta – nereikia rūpintis šiltais drabužiais.
Čia yra tik du metų laikai: sausasis (gegužė–rugsėjis) ir drėgnasis (spalis–balandis). Taigi jau prasideda drėgnasis – dieną oro temperatūra 30, o naktį 28 laipsniai, oro drėgmė 99 proc. Jeigu reikia nueiti iki pašto dėžutės, būni šlapias nuo prakaito. Kelis kartus per dieną prausiesi po dušu, bet neatsigaivini. Baseine vanduo kaip arbata, tik naktį jame maudytis vienas malonumas. Mes dažniausiai su vyru nusinešam mūsų mėgstamo Naujosios Zelandijos Malboro regiono vyno butelį ir gurkšnodami vyną, mirkdami vandenyje ilsimės po darbo dienos. Labai mėgstu šį periodą, tai kažkas nepaprasto.
Dažniausiai spalį ar lapkritį danguje pradeda kauptis juodi debesys, ir atrodo, kad jau tuoj lis. Tačiau nė lašo, tik karšta ir nepakenčiamai drėgna, visi kaip išganymo laukia lietaus. Artėjant lietui pasigirsta smarkus griaustinis. Kai pirmą kartą jį išgirdau, galvojau, kad karas prasidėjo, bombos sproginėja – pažadino iš miego. O lietus pradeda pliaupti tiesiog kibirais! Man labai patinka stebėti šias audras. Darbe sėdėdama prie lango laukiu, kol nustos lyti, nes važiuoju namo motociklu. Nors nieko tokio, jeigu ir sušlapsiu, juk vis tiek šilta.
Kartais liūtis užtvindo kelius, išsilieja upės ir krokodilai gali laisvai plaukti ten, kur nori. Nacionalinių parkų prižiūrėtojai turi darbo, kol juos išgaudo, kad žmonės galėtų kriokliuose maudytis.
Sausuoju metų laiku prasideda turizmo sezonas. Oras maloniai karštas, o naktį atvėsta iki 20 laipsnių. Mieste vyksta daug švenčių, galima mėgautis skaniais patiekalais, klausytis vietinių muzikantų, kartais ir aborigenų muzikos, grožėtis saulėlydžiais. Darvinas pasižymi didele maisto įvairove: azijietiškais patiekalais, jūros gėrybėmis. Mes dažnai mėgaujamės austrėmis, krabais, krevetėmis ir nepakartojamomis Darvino baramundi žuvimis.
Šiame mieste žmonės ypatingai draugiški, atsipalaidavę, niekur neskubantys, gal todėl, kad saulė šviečia visą laiką. Malonu čia gyventi, tik reikia priprasti prie kondicionierių ūžimo kambariuose ir nuolatinės drėgmės lauke.
Darvino gamta išskirtinė, netoliese – du dideli Ličfildo ir Kakadu nacionaliniai parkai. Ten daugybė krioklių ir nuostabi atogrąžų gamta.
Mes gyvename prie pat jūros, tačiau nepatartina maudytis, nes pasitaiko krokodilų. Juos uždrausta medžioti, todėl daug prisiveisė. Kai prasideda drėgnasis sezonas, atplaukia medūzos, kurios yra nuodingos. Tad Darvine beveik niekas nesimaudo, tik turistai ir drąsuoliai aborigenai. Tai man nepatinka, nes vanduo taip traukia, jis toks žydras, o maudytis negali. Nors nė bangelės, bet po ramiu paviršiumi slepiasi rykliai, medūzos ir krokodilai.... brrr... ne, aš mieliau maudausi mūsų baseine.
Kai pirmą kartą grįžau į Lietuvą, visi klausė, kodėl gi aš neįdegusi? Australai nesistengia įdegti, atvirkščiai, saugosi saulės, nes nenori susirgti odos vėžiu. Jei pamatai besideginančius žmones paplūdimiuose, vadinasi, jie – turistai. Saulė čia tokia kaitri, kad nudegti galima labai greitai.
Ar pamėgai vietinę virtuvę? Vyrą pavaišini lietuviškais patiekalais?
Australai neturi labai daug savų patiekalų, visi jie „importuoti“, čia mėgstama Rytų virtuvė. Australietišku patiekalu galima laikyti ant grotelių keptą mėsą.
Visiems labai patinka mano gaminti šaltibarščiai. Ant mano Kalėdų stalo būtinai būna šaltibarščių ir silkės. Duoną perkame vokišką, ji panašiausia į lietuvišką juodą, nors tikrai ne tokia pati. Labai ilgiuosi lietuviškos duonos, grybų ir varškės. Galima nusipirkti tikros lietuviškos degtinės, Endriu ją labai mėgsta ir savo draugams visuomet rekomenduoja, nes jos skonis daug švelnesnis nei kitų.
Labai mėgstu mangus, kurių sezonas jau prasidėjo. Sekmadieniais traukiame į turgelį nusipirkti skanių vaisių ar atsigaivinti jų kokteiliais. Skaniausias atogrąžų gėrimas: mangų, bananų ir papajų vaisiai su vaniliniais ledais, trupučiu pieno ir šaukštu medaus. Toks rytinis kokteilis ne tik gaivus, bet ir sotus.
Kur dar teko keliauti po pasaulį?
Buvome nuvykę į Tailandą, Honkongą, Singapūrą, Kiniją, Indoneziją. Per Kalėdas apsilankysime Lietuvoje. Pakeliui sustosime Vokietijoje, norime aplankyti Endriu giminaičius. Turime atlikti ir vieną misiją: prieš porą mėnesių mirė Endriu senelis, jo kremuotus palaikus vešime į mažą Vokietijos miestelį, kur jis gimė ir pelenus išbarstysime jo mėgstamiausioje vietoje – šalia ežero.
Mes prieš keliones visuomet apgalvojam kaip skrisime, kad būtų pigiau, greičiau ir įdomiau. Tad šį kartą užsuksime į Kopenhagą, Austriją, Dubajų ir Singapūrą. Iš ten iki Darvino - tik trys valandos skrydžio.
Ar gavai darbą pagal specialybę?
Teko kelis kartus keisti darbovietę, vis nepavykdavo rasti geresnio darbo. Buvo sunku, maniau, kliūčių iškyla, nes esu svetimšalė. Bet aš klydau, nes kaip minėjau, čia visi atvykėliai, tikrą australą retai gatvėje sutiksi. Kartais Darvine matau aborigenus, kurie vaikšto basi.
Ieškant darbo – svarbiausia yra patirtis, o buvau ką tik baigusi universitetą. Čia jaunimas anksti pradeda dirbti ir tik daug vėliau galvoja apie studijas. Pagaliau man pavyko gauti darbą draudimo kompanijoje. Tai buvo laikinas administracinis darbas. Dabar jau turiu nuolatinį darbą draudimo srityje. Man pravertė patirtis finansų įmonėje ir tarptautinio verslo bakalauro diplomas. Esu labai patenkinta, nes gaunu didesnį atlyginimą.
Kelis kartus reklamavau savo darbovietės draudimo paslaugas televizijoje ir žurnaluose, buvau kompanijos veidu. Darbas man labai patinka, kiekvieną dieną išmokstu kažką naujo. Tikiuosi, kad ateityje, kai būsim pasirengę iš čia išvykti, lengvai galėsiu gauti darbą Australijoje, Lietuvoje ar bet kurioje pasaulio šalyje. Durys atviros visur, jei turi noro, žinių ir patirties. Šiais metais dar pradėjau lankyti draudimo kursus viename institute. Mano darbovietė sumoka už studijas, kurios nėra pigios.
Pagyvenusi Australijoje ketverius metus, išmokau labai daug ir dabar suprantu, kad pasaulis yra mažas ir viskas, ko nori yra pasiekiama. Tikrai nežinau, kur ateitis mus nuves, bet norime sugrižti į Lietuvą. Tikiuosi, kad pagaliau pakeis įstatymus ir galėsiu turėti antrąją pilietybę. Aš nenoriu prarasti Lietuvos pilietybės, bet man būtų kur kas lengviau, jei galėčiau turėti ir Australijos.
