JAV studijuojanti kino kūrėja – apie tai, ką reiškia sugrįžti iš užsienio ir suvokti, jog namai pasikeitė

 (9)
Stengiuosi pasakoti istorijas, kurias galiu pasakoti dabar, istorijas apie jaunus žmones, iš savo dabartinės perspektyvos“, − sako jauna kino režisierė Gabrielė Urbonaitė. Šių metų „Kino pavasaryje“ rodomas jos trumpo metro filmas „Namo“ nėra išimtis. Per pagrindinės filmo veikėjos – 22-ejų metų Ievos jausmus − Gabrielė kalba apie tai, ką pati patyrė: ką reiškia jaunam žmogui sugrįžti iš užsienio ir suvokti, jog namai pasikeitė.
JAV studijuojanti kino kūrėja – apie tai, ką reiškia sugrįžti iš užsienio ir suvokti, jog namai pasikeitė
© J.Urbonavičiūtės nuotr.

Ankstesnis G. Urbonaitės filmas „Plaukikė“ buvo apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias 2013 metų trumpametražis vaidybinis filmas. Filmas taip pat buvo rodomas ir laimėjo prizus festivaliuose Prancūzijoje, Švedijoje bei JAV.

Šiek tiek keista ir tuo pačiu labai džiugu rašyti apie tuos, kuriuos bent kiek pažįsti. Taip man yra su Gabriele. Anksčiau kartu lankėme „Skalvijos kino akademiją“, kur buvome pasirinkusios skirtingus kursus: Gabrielė − dokumentikos, o aš − vaidybinio filmo. Nuo tada iki dabar prabėgo nemažai laiko, tačiau mūsų keliai nesusikirto iki šio interviu, kai aš − Vilniuje, o ji − Los Andžele.

− Gabriele, papasakok, kur šiuo metu esi ir ką ten veiki? Rašei, kad esi Los Andžele, tačiau, kiek žinau, studijuoji Bostone.

JAV studijuojanti kino kūrėja – apie tai, ką reiškia sugrįžti iš užsienio ir suvokti, jog namai pasikeitė
© J.Urbonavičiūtės nuotr.

23-ejų Gabrielė Urbonaitė Bostone studijuoja kino režisūrą.

− Šiuo metu esu Los Andžele, kol kas dar tik du mėnesius. Studijuoju Emerson College, kurio pagrindinis centras yra Bostone, bet jie taip pat turi stažuotės programą Los Andžele, todėl paskutinį semestrą leidžiu čia, kur dirbu prie nepriklausomo pilnametražio filmo gamybos.

− Sugrįžkim truputį atgal. Pamenu, kad „Skalvijos kino akademijoje“ buvai pasirinkusi dokumentinį kursą. Ar tada, jei gerai pamenu, 2008-aisiais, tai buvo tavo pirmas prisilietimas prie kino? Kaip prasidėjo tavo santykiai su kinu?

− Kiną mėgau nuo mažens, kai tėvai mane vesdavosi į kino teatrą, kur žiūrėdavome ne šiaip filmus vaikams ar šeimai, o rimtus filmus, visokias dramas ir trilerius. Tai man išugdė meilę kinui ir supratimą, kad filmai turi būti žiūrimi dideliame ekrane. O „Skalvijoje“ mokytis pradėjau 2007-aisiais ir tai buvo mano pirmas prisilietimas prie kino gamybos. Viskas prasidėjo kaip geras laiko su draugais praleidimo būdas ir po truputį perėjo į šį tą rimčiau – jaučiausi atradusi tai, kuo noriu užsiimti ir kame randu prasmę.

− Tau tik ar net 23-eji? Kaip manai, daug tai ar mažai?

JAV studijuojanti kino kūrėja – apie tai, ką reiškia sugrįžti iš užsienio ir suvokti, jog namai pasikeitė
© J.Urbonavičiūtės nuotr.

Gabrielė pirmąjį savo filmą sukūrė būdama 15 m.

− Tik 23-eji (šypsosi – aut. past.). Manau, kad tai mažai, ypač kaip kino kūrėjai. Svajoju apie filmus, kuriuos kursiu, kai man bus 40 m., bet kurių dar nesijaučiu galinti kurti, nes neturiu patirties. Kita vertus, stengiuosi pasakoti istorijas, kurias galiu pasakoti dabar, istorijas apie jaunus žmones, iš savo dabartinės perspektyvos.

− Esi sukūrusi 4 filmus („Sagos ir balandžiai“, „Suskilusi žemė“, „Iki pasimatymo“, „Plaukikė“), o 5-asis – „Namo“ – greit bus pristatytas Vilniuje. Kaip jautiesi? Ar esi patenkinta jais?

− Aš niekada nesu visiškai patenkinta savo pabaigtu filmu (ir nežinau režisierių, kurie yra). Bet manau, kad kiekvienas jų yra gana autentiškas atspindys to, kokia buvau ir kas man rūpėjo tada, kai kūriau tą filmą. Po kiekvieno filmo noriu daryti kažką visiškai kitokio, išbandyti save kitame žanre ar kitokioje estetikoje, bet kartu jie visi turi kažką bendro, o tai reiškia, kad nuo savęs kuriant nepabėgsi.

− Kokiu savo pasiekimu labiausiai didžiuojiesi?

− Nežinau, man sunku kalbėti apie pasiekimus, nors čia, JAV, kur gyvenu, tai žmonės labai mėgsta. Man atrodo, kad kiekvieno filmo, kad ir trumpametražio, pastatymas yra didelis pasiekimas. Kartais tai, kad nepaisant visų kliūčių visi filmo elementai „dirba“ kartu, atrodo kaip stebuklas.

− „Kino pavasaryje“ bus rodomas naujausias tavo darbas „Namo“, kuriame kalbi apie tai, ką reiškia grįžti atgal ir nesijausti lyg namuose. Kodėl ši tema? Ar pati šitaip jautiesi?

− „Namo“ idėja gimė pirmą kartą grįžus į Vilnių iš JAV. Tas jausmas, kad namai − jau nebe namai, kad viskas kitaip, ir kad nežinau, kur yra mano namai, buvo toks stiprus, kad iškart padiktavo filmo emociją. Manau, kad daugelis kartą išvažiavusių žmonių žino, apie ką kalbu.

− Tavo filmų pagrindiniai personažai yra merginos. Visos panašaus amžiaus kaip ir tu. Ar kurdama filmus specialiai taip pasirinkai ar tai įvyko natūraliai? Apskritai, tavo manymu, ar merginoms ir moterims kine skiriama pakankamai dėmesio?

JAV studijuojanti kino kūrėja – apie tai, ką reiškia sugrįžti iš užsienio ir suvokti, jog namai pasikeitė
© J.Urbonavičiūtės nuotr.

Gabrielės filmas „Namo“ bus rodomas šių metų „Kino pavasario“ trumpametražių filmų programoje.

− Man natūraliai įdomiau ekrane stebėti moterį. Tikiu, kad reikia kalbėti apie tai, ką žinau geriausiai, o šiuo metu tai yra pasaulis iš dvidešimt kelerių metų merginos perspektyvos. Filmus žiūriu gana stipriai atsirinkdama, dauguma jų yra nepriklausomi filmai, kurių herojės dažnai yra moterys, nes tokie filmai man patinka. Vis dėlto, manau, kad jų niekada nebus per daug, ypač kai daugelyje populiarių Holivudo filmų veiksmas sukasi apie vyrus.

Manau, kad merginoms reikia filmų, kuriuose jos matytų savo atspindį, herojų, su kuriomis galėtų susitapatinti. Būtent susitapatinimo, empatijos jausmas man yra svarbiausias žiūrint ir kuriant kiną. Tačiau tai nereiškia, kad nesusitapatinu su vyrų personažais – geras kinas nagrinėja žmogaus būklę pasaulyje, problemas, kurios yra universalios tiek moterims, tiek vyrams.

− Ar daug moterų yra kino pasaulyje? Kokia situacija, tavo nuomone, yra Lietuvoje?

− Kino pasaulyje moterų yra tiek pat, kiek vyrų. Bent jau dokumentikoje ir nepriklausomame kine tai tikrai. Holivude situacija yra kiek kitokia ir liūdna – čia jau ne pirmus metus kalbama apie diskriminaciją ir moterų režisierių, scenarisčių trūkumą. Manau, kad Lietuvoje situacija yra tikrai geresnė. Tačiau stereotipas, kad režisierius – tai vyras su cigaru dantyse, gajus. Su juo susidūriau pirmus kartus išreiškusi norą būti režisiere. Manau, kad tas senoviškas skirstymas į „moteriškas“ ir „vyriškas“ profesijas yra labai žalingas. Vėlgi, tokį stereotipinį mąstymą iš dalies formuoja Holivudas. Su stereotipine reprezentacija reikia kovoti ir aš tikiu, kad tai galima daryti filmais, metančiais iššūkį status quo.

− Ką reiškia būti moterimi režisiere? Ar režisieriams vyrams paprasčiau?

− Manau, kad režisūra yra sudėtinga profesija tiek moterims, tiek vyrams. Kurdama pirmus savo filmukus, jaučiau spaudimą įrodyti, kad aš − ne šiaip „mergaitė, svajojanti būti režisiere“, bet palaipsniui supratau, kad tai, kas esu ir kokia esu, išskiria mane ir mano darbą iš kitų.

− Kurios žymios (nebūtinai) merginos ar moters istorija tave įkvepia?

− Mane įkvepia moterys aplink mane: mano mama, kuri ne tik daro labai įdomius ir svarbius meno projektus, bet ir laiko namus ant savo pečių. Ji mėgsta sakyti, kad įkvėpimo nėra, yra tik sunkus darbas. Ironiška, bet tai mane įkvepia. Taip pat mano draugės, kurios užsiima daugybe skirtingų veiklų ir stengiasi padaryti pasaulį geresne vieta. Jos įkvepia mane daryti tą patį.

− Kas tave motyvuoja judėti pirmyn ir toliau kurti? Gal turi specialų receptą, kuris tinka bet kuriuo atveju?

− Recepto tikrai neturiu. Kartais būna tikrai labai sunku. Bet svarbu suprasti, kad niekada nesi vienas, kad visi aplink susiduria su vienokiais ar kitokiais sunkumais. Tokiais momentais man dažniausiai padeda koks nors filmas, su kurio personažais, temomis galiu susitapatinti, kuris neleidžia jaustis vienišai. Tai man primena apie kino galią. Tokius filmus ir pati siekiu kurti. Manau, kad kiekvienam kuriančiam žmogui reikia šiek tiek išprotėjusio, aklo užsispyrimo eiti į priekį per daug negalvojant apie priežastis ir neužleidžiant vietos abejonėms.

− Trumpai studijavai filosofiją. O kokia filosofija pati vadovaujiesi?

− Savo filosofiją dar tik formuoju (ir turbūt visą gyvenimą formuosiu). Bet man labai svarbus balansas, kurio siekiu tiek filmuose, tiek gyvenime. Tai balansas tarp filmų gamybos ir teorijos studijavimo, tarp vaidybinių ir dokumentinių filmų kūrimo, tarp intelektualinės, kūrybinės ir fizinės veiklos, tarp laiko, praleisto su kitais žmonėmis, ir laiko sau.

− Gal gali pasidalinti netolimos ateities planais? Kas tavęs laukia artimiausiais metais?

− Gegužę baigsiu mokslus. Kaip ir daugelį paskutinio kurso studentų mane yra apėmęs šioks toks egzistencinis nerimas. Neįsivaizduoju, kur būsiu po metų ar net po kelių mėnesių, bet ši nežinomybė man visai faina. Žinoma, turiu idėjų naujiems filmams Lietuvoje, bet kol kas viskas dar tik pradinėse stadijose.

euroblogas.lt
Naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Istorijos

Grįžo į Lietuvą kurti verslo: bijojau treninguotų berniukų, bet radau tikrą Jamaiką (47)

„Ta baisioji emigracija, kuri iš pradžių atrodė kaip didžiausia Lietuvos tragedija, pagaliau pradeda duoti naudos. Vakarietiškos kultūros pamatę žmonės grįžta ir skleidžia ją čia“, – sako Didžiojoje Britanijoje, Danijoje ir Vokietijoje gyvenęs šiaulietis Darius Puzinas.

Apie epilepsiją prisipažinęs vyras kitiems to daryti nepataria (28)

Karolis Petryla (28) - Lietuvos epilepsija sergančiųjų sąjungos EPILĖ prezidentas. Jis dirba verslo konsultantu ir gyvena kokybišką socialinį gyvenimą. Prieš metus vyras nusprendė viešai prisipažinti, jog serga epilepsija, ir paneigti apie ligą susidariusius mitus.

V. Povilionienė: gydytojai man atskleidė tris auksines sveikatos taisykles (64)

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, folkloro dainininkė Veronika Povilionienė (70) nespėja suktis: dalyvauja projektuose, koncertuoja ir prižiūri devynis anūkus. Tačiau moteris pripažįsta, jog labiau vertina ramų gyvenimo tempą ir svajoja apie poilsį vienumoje.

Atsisakęs alkoholio atrado kitokį gyvenimą: blaivios Joninės smagesnės (50)

Jaukus Joninių nakties laužas ir paslaptingojo paparčio žiedo ieškojimas – turbūt, taip daugelis įsivaizduoja šią legendomis apipintą šventę. O ką ir bekalbėti apie būrį draugų ir bičiulių, padedančių trumpiausią metų naktį paversti dar įspūdingesne, tačiau vargu ar įsimintinesne. Sveiką gyvenimo būdą propaguojantis Klaudas Žylė šias Jonines pasitinka meditacinės muzikos apsuptyje. Festivalyje „Goloka party Rasos 2016“ savanoriaujantis jaunuolis teigia, jog toks šventės praleidimo būdas padeda labiau atsipalaiduoti ir pažinti save.

Neįprastą profesiją pasirinkusiai Austėjai tenka pasidarbuoti kumščiais (2)

Giedriaus Kuprevičiaus ir Juliaus Vilnonio karilionininkų karta rado sau pamainą. Kauno varpininkų tradicijas tęsia šiais metais muzikos studijas baigusi Austėja Staniunaitytė.