Ingridos paauglys sūnus areštuojamas už smurtą, o jos santykiai su vyresniu vedusiu vyru netikėtai ima šlyti. Panirusi į prisiminimus apie savo vienišą jaunystę ir nepavykusią santuoką, Ingrida stengiasi sau atsakyti, kodėl jos gyvenimas tampa vis panašesnis į aklavietę.
Ar ji, stipri ir ryžtinga moteris, pasmerkta elgtis taip, kaip elgėsi jos motina ir senelė, ar jai lemta pakartoti jų gyvenimo klaidas? O gal jų visų trijų istorijos tėra tik tos pačios temos variacijos?
Jensas Christianas Grøndahlis (Jensas Kristianas Griondalis, gim. 1959) – žymus danų prozininkas, literatūros kritikų vertinamas kaip vienas įžvalgiausių šiuolaikinių romanistų. Atverdamas skaitytojui plačią vyro ir moters santykių įvairovę, autorius parodo puikiai besiorientuojantis subtiliuose emocijų labirintuose.
Į lietuvių kalbą išversti trys kūriniai: Spalio tylėjimas, pelnęs autoriui europinę šlovę, Luka, 2008 m. tapusi perkamiausia metų knyga Danijoje, ir Kitokia šviesa, laimėjusi BG banko įsteigtą literatūrinę premiją.
********************
Jens Christian Grøndahl
Keturios kovo dienos
Ingrida uždaro mobilųjį telefoną ir įsideda į palto kišenę. Andersas vis dar neatsiliepia. Įdomu, ar žino, kas atsitiko? Greičiausiai Svenas paskambino. Kodėl niekas neskambina jai? Ji pasirausia krepšyje ir eina toliau. Peronas su traukinio vagonų grandine sudaro perspektyvą iš ilgų ištisinių linijų, kurios susitinka ir pranyksta susilietimo taške.
Ingrida nežino, ar iš tikrųjų viskas būtų susiklostę kitaip, jeigu Andersas nebūtų pranykęs iš Jono gyvenimo. Svarsto, kaip jam tiko autoritetingo tėvo vaidmuo. Gal ne pats baisiausias praradimas. Ar jis nebuvo kažkoks lipšnus tėvas? Kartais pagaudavo save galvojant, kad jis kone pataikauja Jonui, trokšdamas pasirodyti, koks supratingas vyresnysis draugas yra.
Dar svarsto, ar nepabėgusi nuo bendros užduoties ir likusi santuokoje būtų galėjusi sustabdyti moralinį sūnaus nuosmukį. Arba, tiksliau tariant, nepabėgusi nuo bendrumo jausmo, kylančio iš tos užduoties. Bet Andersas nenori girdėti jokių kalbų apie moralę.
Dažnai susidaro įspūdis, kad jis sutinka su jos nuomone tik todėl, kad pačiam nereikėtų rimčiau užsiimti gyvu nepaklusniu nepasisekusio bendro gyvenimo vaisiumi. Juk dabar ir taip turi kuo rūpintis. Jonas pasikalba su juo vidutiniškai porą kartų per mėnesį.
Ji susiranda vagoną ir vietą. Dar nėra kitų keleivių, traukinys išvyksta tik už gerų dvidešimties minučių. Galbūt vienui viena leisis Švedijos žiemos tamsoje per eglynus. Po ranka turi tik nemokamą laikraštį, daugiau nieko, į ką galėtų sutelkti dėmesį, tad lieka tik tuščios kupė sėdynės, atsispindinčios užtamsintuose langų stikluose. Viena liuminescencinė lempa pamažu gęsta, Ingrida persėda kitur, kad nereikėtų matyti to alinančio mirgesio.
Plytelėmis išklotomis perono grindimis darda lagaminas su ratukais, Ingrida pamato praslenkant keletą paltuotų figūrų. Netrukus pro šalį praeina Peteris Visingas. Ji atpažįsta kupranugario vilnos paltą, prieš pamatydama išpurtusį veidą, raudoną nuo padidėjusio kraujospūdžio, o gal ir nuo įsiūčio, pagalvojus, kad jau galėjo važiuoti taksi iš Kastrupo oro uosto.
Visingas jos nemato, ir, laimei, vagonas ne tas pats. To dar betrūko. Tiesiog kartais atsitiktinumai taip gali sumaišyti kortas... taip, tai kaipgi? Juk nepasakysi „nestilingai“, bet mintis apie Peterį Visingą prie nieko nedera kaip kokia klouno kaukė. Pasipūtėlis krauju pasruvusiomis akimis ir kupranugario vilnos paltu.
Nuo lentynos virš sėdynės, prislopinta palto vilnos, ją pasiekia telefono melodija. Pašoka. Tai Svenas, jai dar nespėjus nieko pasakyti, jau parkrinta po kojų. Lyg baltojo lokio kailis, topteli jai. Ji turi verkligen ursakta, kad tik dabar paskambino, bandė prisiskambinti anksčiau, bet telefonas buvo užimtas. Gali būti, kad skambino, kol ji kalbėjo su Franku. Kalbėjo ir tylėjo. Ingrida paprašo, kad jis pakviestų prie telefono Joną. Svenas pasako, kad Jonas miega.
– Tai pažadink!
Svenas padeda ragelį, žingsniai nutolsta, kitame laido gale lieka tylu. Ingrida žino, ką pasakys, ir žino, ką atsakys Jonas. Jau dabar girdi tą jo „nu“, visiškai neadekvatų dienos įvykiams, siutinantį ir paralyžiuojantį nieko nepaisymu. Vėl pasigirdus žingsniams pasijunta taip, lyg juodu jau būtų pasikalbėję. Svenas pasako, kad dabar Jonas nenori su ja šnekėtis. Ką gi, jam teks. Svenas vėl padeda ragelį.
Ingrida žiūri pro langą į reklaminį plakatą, nespalvotą vyro torsą, apšviestą lyg kokiame film noir. Raumenų šarvus vagojančios išsiplėtusios venos ir gofruotų šonkaulių tobulybė kelia įspūdį, kad tuo pat metu matai gėjų ir fašistą.
Grįžta Svenas. Jonas nusisukęs veidu į sieną ir net neatsako, kai su juo kalbi. Bet kodėl nedavus jam ramybės iki rytojaus? Juk, laimei, nieko rimto neatsitiko. Štai ir prasideda, kaip ji ir tikėjosi.
– Ką turi omenyje?
Dar niekada nesibarė su buvusiu uošviu, bet gali tekti.
– Na taip, juk jis išsisuko su liten smegenų sutrenkimu, Abdelis.
Ingrida nuryja seiles.
– Abdelis?
Ar tai ji yra nedora ir baisiai smulkmeniška, ar tai Svenas sekundę lukteli prieš atsakydamas, kad galėtų patirti nedidelį triumfą?
– Taip, jis vardu Abdelis, – taria pagaliau.
Ji susivaldo.
– Iš kur žinai, koks jo vardas?
Abdelis, jo vardas Abdelis.
– Nu, taigi aš paklausiau, – Svenas, regis, sumišo.
– Ar matei jį?
Traukinys pajuda ir prašliaužia pro reklaminį plakatą ir perono suolelius bei žibintus.
– Ne, paklausiau Jono. Pasirodo, jie pažįstami.
Ingrida paprašo Sveno papasakoti, kaip viskas buvo. Jis vėl suglumsta.
– Juk pasiėmei Joną iš Station City, – primena ji.
– Ką gi, taip, kaip sadana saker val ar. Jonas atrodė labai prislėgtas.
Dieve mano, mūsų aukselis. Bet jie tinkamai su juo elgėsi, Sveno pasitikėjimas policija tik sustiprėjęs.
– Nejaugi? – Jei būtų šalia, trenktų jam.
– Javisst, Ingrida, maste jag saga.
Tame jo „Ingrida“ yra kažkas nemaloniai globėjiško, ji vos susivaldo nenumetusi ragelio.
– Svenai, aš jau dedu ragelį, – nespėjus jam atsakyti, nutraukia pokalbį.
Atrėmusi alkūnę į ranktūrį ir skruostą į delną, pajunta ausies lezgelyje kabantį vėsų perlą. Pagalvoja apie jo dvynį, kuris dabar kažkur Stokholme. Netrukus traukinys palieka miestą. Reikia paskambinti į viešbutį ir paklausti, ar nerado auskaro. Jeigu jis išvis tenai.
Ingrida išsitraukia mobilųjį. Reikia, kad jie pasiųstų ką nors į jos kambarį paieškoti. Gėda, kad pametė tą auskarą, ir gėda, kad suka dėl to galvą, turint omeny situaciją. Visa ta gėda neverta nė sudilusio skatiko, bet juk niekas čia nekalba apie naudą. Ingrida žiūri pro langą į tamsą, ant kelių guli telefonas.
Būtent dėl to begėdiškumo per akimirksnį pasijunta visiškai svetima savo pačios sūnui. Kada pradėjo vertis šitas svetimumo jausmas tarp jos ir berniuko, kadaise tebuvusio jaudinančiu pojūčiu augančiame pilve? Taip arti, kaip niekas kitas negali priartėti.
Nežino, staiga nieko nebegali prisiminti. Matyt, išslydo iš rankų, kai buvo užsiėmusi kitais dalykais. Keista, kaip ji išsiblaško būdama pareigos žmogumi. Veikiausiai vienas jausmas pritemdė kitą, o galbūt ji pradėjo viską po truputį paleisti dar tą vasaros dieną greitajame kelte tarp Orhuso ir Odeno.
Po kelių dienų Frankas paskambino į architektų agentūrą. Buvo pasipasakoję, kas kuo užsiima, kaip žmonės daro susitikę pirmą kartą. Jis turėjo fabriką, iš atogrąžų medienos gamino lauko baldus, paveldėtas šeimos verslas. Jie eksportavo į visą pasaulį, o kai kompanija buvo kotiruota, ji nuolat plėtėsi, ir Frankas ketino pastatyti naują firmos būstinę jo akį patraukusiame sklype prie pat Kopenhagos. Ji davė vizitinę. Jie kalbėjosi ir apie kitus dalykus, net apie gyvenimą spėjo.
Ingrida nustebo, kaip atvirai jis pasakojo apie tėvą, greitai užsiplieksdavusį tironą, kuriam niekada neįtikdavai. Kalbėjo apie tai, kokį palengvėjimą pajuto, kai senis galų gale atgulė su gėle ant pilvo, ir kad paradoksalu, bet vis dar jaučiasi, tarsi turėtų kažką įrodyti. Net turėdamas kontoras penkiuose žemynuose.
Ji papasakojo apie savo darbą, aišku, jis puikiai žinojo, kas tas Viladsas Jensenas. Kataro nacionalinė biblioteka, Lahčio koncertų salė ir naujoji rotušė tam olandų mieste. Ji pasakė pavadinimą. Ar suprojektavo pati? Frankas atrodė sužavėtas, bet ta jo nuostaba ir šiek tiek erzino.
Jis truputį išmanė apie architektūrą ir nebuvo kvailas, bet kodėl ji sėdėjo vėjo gairinamame viršutiniame denyje ir taip varginosi dėl nepažįstamo žmogaus? Tarsi turėtų kažką įrodyti? Dėl firmos būstinės projekto kol kas dar nieko nepadaryta, valdyba nusiteikusi skeptiškai, bet jis paskambino, o ji tuo tarpu nupaišė jam šezlongą.
Tokį galima pagaminti iš ąžuolo ir tikmedžio, turtuoliai švaisto laiką drybsodami juose nuo Žuan le Pe iki pat Ist Hamptono. Buvo smagu vakarais sėdėti namuose prie eskizų, smarkokai primenančių transatlantinę tarpukario nostalgiją, iš esmės ji šaipėsi, bet tokius dalykus noriai perka.
Kai jis paskambino, buvo jį beveik pamiršusi, bet visai nenustebo, gavusi pasiūlymą susitikti. Jai nekilo įtarimų dėl to, kad jis primygtinai norėjo pavaišinti pietumis, juk buvo iš tų galantiškų vyrų, šiek tiek senamadiškai rodančių paslaugumą jaunesnei moteriai.
Nė akimirką nesusiejo jų pokalbio kelte su seksu ar įsimylėjimu. Seksas turėjo veidą, ir tas veidas buvo švedo, o įsimylėjimas jos pageidavimų sąraše nebefigūravo. Jos meilė, tos meilės tikrumas ir žemiškumas triumfuodami nugalėjo pretenzingas jaunystės metų nuotaikas.
Skrupulingai dorovingą tuštybės lankstą, iki sutiko Andersą ir sutrumpinusi kelią pasiekė džiaugsmą ir brandžią ramybę. Tą atpalaiduojantį bendrumo jausmą, pripildantį prasmės net nešvarių skalbinių pintinę.
Knygą išleido leidykla „Baltos lankos“, ją galima įsigyti knygynuose, taip pat ir internete.
