„Nutukimas – pagrindinė visų storulių ligų priežastis. Juk antsvoris kenkia sąnariams, širdžiai, iškart kyla kraujospūdžio ir visokių kitokių sveikatos problemų. O kur dar nuolatiniai išgyvenimai, kad esi – didelis, storas, kad nemoki suvaldyti savo svorio ir dėl to jautiesi ligotas ir nelaimingas", - sako moteris.
170 kg - toks Pranės svoris buvo prieš skrandžio mažinimo operaciją, po kurios pakruojiškė per metus sulieknėjo apie 60 kg.
Po skrandžio mažinimo suveržiant žiedu operacijos, didžiausia šventė moteriai buvo ta diena, kai ji pagaliau galėjo atsistoti ant „normalių“ svarstyklių. Juk įprastai svarstyklių padala tesiekia 120 -150 kg, tad Pranė tegalėjo svertis ant specialių svarstyklių gydymo įstaigose.
Dabar 1, 64 m ūgio moters, gegužę atšventusios 70 m. jubiliejų, svoris svyruoja apie 110-115 kg. Neįgaliojo vežimėlyje sėdinti pakruojiškė, pasiremdama lazdomis, kasdien lipa ant svarstyklių ir užsirašo tikslų savo svorį. Dėl kiekvieno priaugto gramo Pranė labai išgyvena: „Rodos, tiek stengiuosi laikytis gydytojų nurodymų, valgau nedaug, bet kiekvienas papildomas kąsnis man virsta kilogramu antsvorio. Jaučiu pati, kai pradeda tie gramai kauptis, o kai priaugau visus du, tuoj pat lėkiau pas gydytoją, kuris mane operavo.
Tuomet gydytojas man, kaip ir kas mėnesį, paveržia žiedą, vėl maisto nebesinori, mažiau į skrandį telpa. Ir šiandien, po trijų parų, svoris sumažėjo visu kilogramu. Žinia, ir pati dar griežčiau save tramdau, kad nei vieno papildomo kąsnelio nesuvalgyčiau ir kuo daugiau judėčiau.“
Svoris „užaugo“ nuo rūpesčių
P. Stravinskienės išsaugotos vaikystės ir jaunystės fotografijos nemeluoja: Pranutė, kaip ir jos tėvai, buvo normalaus kūno sudėjimo. Galbūt, šiandien svarsto moteris, polinkį stambėti ji su vyresniuoju broliu paveldėjo iš apkūnios močiutės. O gal įtakos turėjo medžiagų apykaitos sutrikimai, atsiradę po vienintelio sūnaus gimimo. Po gimdymo 25-erių Pranei svoris ėmė augti kaip ant mielių:
„Dar besilaukiančiai medikai pasakė, kad man – nėštuminis diabetas. Jis gali nebepasireikšti, kai pagimdysiu, bet po kiek laiko - būtinai „išlįs“. Gimė vaikas – trūko pieno, miegojo neramiai, su vyru buvom ką tik vedę ir statėmės namą. Tad nebuvo kada rūpintis figūra...
Sūnui buvo šešeri, kai avarijoje žuvo vyras – likau viena. Niekas nežino, kaip tuomet skaudėjo širdį ir sunku buvo vienai „vežti“ visus rūpesčius. Kito vyro taip ir neieškojau – man nereikėjo. Turėjau tikslą – ant kojų pastatyti sūnų. Ir matyt, nuo tų stresų nepradėjau gerti ar rūkyti, o pradėjau kramtyti. Staiga pamačiau, kad vos koks rūpestis, nerimas – tuo griebiu kas po ranka valgyti. Net dabar tą įprotį sunku suvaldyti“.
Badavimo kančios ir jokio rezultato
Moteris svorį bandė reguliuoti savarankiškai, į dietologus nesikreipė. Pasiskaičiusi žurnaluose, pasiklausiusi draugių, išbandė beveik visas populiarias dietas: dienų dienas valgydavo košes, gėrė actą, badavo. Tačiau, kiek sumažėję svoris netrukus vėl augdavo.
Keturiasdešimties sulaukusiai moteriai teko operuoti stuburo išvaržą, nustatytas neįgalumas. Artėjant penkiasdešimtmečiui, medikai nustatė antrojo tipo diabetą, o Pranė pastebėjo, kad dar sparčiau pradėjo stambėti. Vėl nesėkmingai mėgino mesti kilogramus savo jėgomis.
„Nevalgyt – nebegalėjau, nes man diabetas, iškart krisdavo cukraus kiekis kraujyje, galva sukdavosi, naktį nubudusi tik apie maistą galvodavau. Turėjau valgyti. Buvau numetusi iki 128 kg. Bet ir vėl – kaip pradėjo svoris augt, net lovoj buvo sunku apsiverst - tai pasiekė virš 150 kg. Tiksliai, kiek sveriu – paskutiniu metu ir nežinodavau, nes net ligoninės svarstyklės rodo svorį tik iki 150 kg“, – kalba moteris.
Vietoj trijų cepelinų – pusė kiaušinio
Dabar Pranė valgo griežtai penkis kartus per dieną: trys pagrindiniai valgymai ir dukart užkanda obuolio, morkų ar jogurto. Smagiausia, kad nebesinori valgyti daug – nebetelpa į sumažintą skrandį. Būtina valgyti lėtai, maistą gerai sukramtyti, nekalbėti valgant. Paskutinis valgymas griežtai apie septintą vakaro. Tuomet moteris dažniausiai užkanda tarkuotų morkų ar kitų daržovių su jogurtu. O didžiausias siaubas dabar apima tuomet, kai pamato žmones, suvalgančius kalnus maisto:
„Pamatau, kaip per kartą suvalgo penkis cepelinus su trim šaukštais grietinės – net silpna pasidaro. Aš pati jau išmokau valgyti ne šaukštu, o šaukšteliu, reikia pusryčiams ne dviejų kiaušinių, o pasisotinu puse. Mano laimė, kad nemėgstu saldumynų – man jų ir netrūksta, be to, sergu diabetu, tad turiu sekti, kad saldžių vaisių neprisivalgyčiau. Bet sveikata - žymiai pagerėjo. Vietoj dviejų tablečių dabar geriu tik vieną.
Komentaras
Šiaulių ligoninės chirurgas Gintaras Skruodys:
Skrandžio mažinimo operacija reguliuojamąja juosta-žiedu – finansuojama ligonių kasų, pacientui nekainuoja. Bet pati skrandžio juosta, vadinamasis žiedas, kainuoja virš šešių tūkstančių litų, tad ne kiekvienas gali sau tai leisti.
Pacientei P. Stravinskienei skrandžio mažinimo operacija, sumažinant skrandžio tūrį suveržiant žiedu, buvo vienintelė išeitis, siekiant sumažinti jos svorį dėl labai didelio laipsnio nutukimo. Kitos priemonės jau buvo neefektyvios, pacientė buvo išbandžiusi aibę kitų būtų, bet jai nepavyko sulieknėti. Beje, tokių operacijų esame Šiaulių ligoninėje atlikę apie pusšimtį. Ši moteris - buvo viena sunkiausių mūsų ligoninėje operuotų ligonių. Diabetas apsunkina pooperacinį laikotarpį, pažeidžia kraujagysles, sumažėja žmogaus atsparumas.
Bet P. Stravinskienės atveju, galime džiaugtis, kad viskas praėjo puikiai. Amžiaus cenzo skrandžio mažinimo suveržiant specialia juosta (žiedu) – nėra, bet reikia atminti, kad kaip ir kiekvienos operacijos metu, kuo vyresnis žmogus, tuo didesnė pooperacinių komplikacijų rizika. Daryti ar ne šią operaciją, kiekvienu atveju individualiai įvertinęs konkretaus paciento būklę, sprendžia medikų konsiliumas.
Pacientas po operacijos privalo laikytis specialaus mitybos režimo, reikia reguliuoti žiedą tuomet, kai organizmas pasiekia ribą ir kilogramai nebekrenta. Tačiau mitybos režimas turi pasikeisti visam gyvenimui: reikia išmokti mėgautis maistu, valgyti konkrečiu laiku ir po nedaug.
Tai, matyt, sunkiausia tiems, kas mėgsta skaniai ir daug pavalgyti. Didžioji dauguma mūsų pacientų su šiuo iššūkiu susidorojo ir sugebėjo sureguliuoti savo svorį, kad galėtų gyventi kokybiškiau. “
