Indijos gyvenimą iš vidaus pažinusi, laisvai vietine urdu kalba bendraujanti Ramunė šiandien savo meile indiškai kultūrai dalinasi su egzotikos ištroškusiais lietuvių turistais.

„Žmonės ieško autentiškumo, naujų potyrių. Jau nebeužtenka vien nuvažiuoti aplankyti įžymiausias vietas. Neretai vykstantys į Indiją nori pagyventi su vietiniais, kartu gaminti maistą, melstis - pajausti jų kultūrą, gyvenimo būdą“, - sako gide dirbanti Ramunė Zubernytė.

Atostogos baigėsi vestuvėmis

Pati Ramunė su indų gyvenimo būdu itin artimai susipažinusi. Mėnesio atostogos egzotiškoje šalyje apvertė jos gyvenimą aukštyn kojomis. Tuomet ką tik iš Lietuvos atvykusiai merginai Indijos sostinę Delį aprodyti pasisiūlė brolio draugas. Jau po trijų mėnesių jie šventė sužadėtuves, o dar po savaitės - vestuves.

„Mano tėtis tuo metu dirbo Indijoje ir baigimo proga įteikė dovaną. Atskridusi pasijaučiau kaip danguje. Pas mus dar buvo sovietiniai laikai, o ten egzotika: čia pat karvės vaikšto, moterys su įvairiaspalviais sariais. Europietiškai apsirengusių tuomet labai retai sutikdavai, - prisimena Ramunė – Indijoje mane sukrėtė kontrastas tarp prabangos ir skurdo. Arba gyveni gatvėje, arba prabangiame name su tarnais.“

Prabangiame name su tarnai apsigyveno ir Ramunė. Turtinga indų šeima lietuvę priėmė kaip savą. Mat pagal indų tradiciją – baltaodžiai europiečiai stovi ant aukščiausios jų kastų sistemos laiptelio.
„Mus, baltaodžius, indai labai vertina. Man sakė, kad jie norėjo europietės nuotakos, kad kraujo ryšys per vaikus būtų stipresnis. Net patys indai, kuo šviesesnė odos, tuo aukščiau vertinami“, - sako Ramunė.

Nuotaka turi būti turtinga

Paprašęs merginos rankos, Ramunės būsimas vyras jos namo nebeišleido. Sako, bijojęs, kad nebegrįš. Pagal indiškus papročius buvo surengtos sužadėtuvės: į šventę susirinko giminaičiai, jaunieji apsikeitė žiedais.

„Prieš ateidama į sužadėtuvių ceremoniją, mergaitė yra papuošiama. Jos tetos ir seserys suneša visus auksinius papuošalus, kiek tik įmanoma ir jais apkrauna jaunąją. Prieš ceremoniją, vyro šeimos moterys ateina apžiūrėti, kiek ši turinti papuošalų, - pasakoja Ramunė. – Todėl indų šeimoje mergaitės gimimas laikoma nelaime, mat jai tekant reikia surinkti nemažą kraitį. Vien skirtingų sarių ji turi turėti virš dviejų šimtų.“

Lietuvė kraičio neturėjo, tad jai visus turtus sunešė vyro šeimos moterys. Kol jaunoji iš Lietuvos nepersigalvojo, buvo suruoštos vestuvės, kurios paprastai Indijoje trunka visą savaitę. Lietuvės ir indo vestuvės tetruko parą, bet buvo ne mažiau įspūdingos.

Indiškos vestuvės

„Suvažiavo giminės iš tolimiausių kampelių. Įprasta, kad jaunąją ilgai ruošia vedybų ceremonijai – ji yra prausiama, tepama aliejais, papuošiama įvairiais vestuviniais papuošalais. Man tik rankas ir pėdas išpiešė chna dažais ir padabino indiškais papuošalais“, - įspūdžiais dalinasi Ramunė.

Indijoje ypatingą reikšmę turi apyrankės. Jaunajai užmaunami specialūs, piene mirkyti baltai raudoni rankų papuošalai. Šias apyrankes būtinai turi uždėti brolis arba vyras iš moters pusės. Ir vėliau ištekėjusiai moteriai apyrankės yra privalomos. Ant kaktos, virš antakių piešiamos baltai raudonos gėlės. Vestuvinė suknelė irgi tik raudonos spalvos.

„Jaunasis dėvi baltus rūbus ir turi atjoti ant balto arklio. Vestuvės trunka ilgai. Vyksta septynių žingsnių ritualas, kur kiekvienas ratas turi savo simbolinę reikšmę. Giminės sveikina, laimina, dovanoja pinigus. Pilna gėlių žiedlapių, girliandų, šviestuvų, muzikos...“, - prisimena Ramunė.

Po vestuvių ceremonijos, jaunikis savo žmonai ištepa plaukų sklastymą raudona spalva, o ant kaklo pakabina auksinį, juodais akmenimis inkrustuotą vėrinį, vadinamą, Mangala Sutra. Tai vedusios moters simboliai, kuriuos ji turi nešioti ir po vestuvių.

„Vedusi moteris taip pat privalo nešioti po dvi auksines apyrankes ant kiekvienos rankos. Aš įvariau neviltį savo anytai griežtai jų atsisakydama“, - šypsosi Ramunė, kuri nesutiko ir pavardės pasikeisti.

Gyvenimas turtingų indų šeimoje

Po vestuvių jaunoji žmona keliasi gyventi į vyro šeimą. Ramunė apsigyveno Delyje kartu su anyta, uošviu ir kitais giminaičiais. Jaunuosius tėvai pasitiko prie namų slenksčio su kokoso riešutu, kurį reikėjo suskaldyti, kad atneštų laimę.

Turtingų indų šeimoje apsigyvenusiai Ramunei buvo pasakyta, kad ji nieko negalinti daryti, nieko liesti – tai tarnų darbas. Tiesa, rytais marti turėjo ruošti anytai indišką prieskonių arbatą Chai Masalą su pienu ir cukrumi.

„Tai pagarbos ženklas. Ji labai rimtai į tai žiūrėdavo ir visiems girdavosi, kokią gerą marčia turinti, - šypsosi Ramunė. – Indai keliasi labai anksti, nes dieną čia be proto karšta. Iki ketvirtos, penktos vakaro nieko negali daryti. Vakarienę ar pietus jie valgo vėlai, apie dešimtą valandą. Gulasi irgi vėlai, bet miego trūkumą kompensuoja pietų miegu.“

Namus jauna mergina palikdavo tik vykdama į vestuves ar kitas indų šventes: išpuošta gražiausiais rūbais ir apkabinėta aukso papuošalais. Dirbti Ramunei taip pat nebuvo leidžiama. Jauna mergina, norėdama save realizuoti, pradėjo piešti ir tapyti. Pirmuosiuose kūriniuose dominavo indų dievai.

„Tai buvo vienintelis mano išsigelbėjimas, - sako Ramunė. - Pirmąjį paveikslą, indų dievą, nupiešiau pieštuku. Vyro šeima buvo labai pamaloninta. Išsikabino salone ir rodė visiems svečiams, savo giminėms“.

Pasak Ramunės, indai turi begalę dievų. Kartą paklausus anytos, kaip jie juos atskiria, ši nusijuokė sakydama, kad dievas yra vienas, tik jo atvaizdų yra daug.

Piešimas liko neatsiejamas nuo Ramunės gyvenimo ir šiandien. Kaip ir indiški patiekalai. Sako negalinti valgyti prėsko maisto, o jos svečiai vos gali nuryti aštriais prieskoniais pagardintą maistą.

Laisvės trauka stipresnė

Indų šeimoje Ramunė ištvėrė dvejus metus. Sako, kad jai reikėjo laisvės, norėjo mokytis, dirbti, save realizuoti. Šiandien ji labiausiai džiaugiasi įgyta patirtimi, bene gimtąja tapusia vietos kalba ir nuostabiu sūnumi.

„Turėjau išmokti urdu kalbą, nes mano anyta ir vyresni giminaičiai, kurie dažnai pas mus lankydavosi, angliškai nekalbėjo. Nors kalba sudėtinga, dabar ji man labai praverčia organizuojant keliones“, - sako „Superturo“ tolimųjų kraštų koordinatorė.

O apie Indiją ji gali pasakoti nesustodama. Išmaišiusi šalį, Ramunė sako labiausiai mėgstanti Pietų Indiją - čia ir miestai gražesni, ir žmonės šiltesni. Keliaujant po šalį neišdildomą įspūdį jums paliks tiek šventyklos, tiek miestai su induistinės, islamiškosios ar britų architektūros šedevrais ar laukiniai paplūdimiai. Kokį maršrutą bepasirinktumėt, Ramunė, rekomenduoja būtinai aplankyti Varanasi miestą.

„Tai neturi būti pirma jūsų stotelė, bet bent kartą gyvenime siūlyčiau sutikti patekančią saulę ant Gango upės kranto, kur ant pagrindinių laiptų rytais vyksta mirusių kremavimo, o vakare šventos ugnies apeigos. Čia suvažiuoja mirti pasirengę žmonės, kurie apsistoja mirusiųjų namuose ir laukia savo valandos. Tikima, kad ant šių laiptų sudegintas žmogus po reinkarnacijos atgimsta į aukštesnę kastą“, - pasakoja kelionių agentūros „Superturas“ gidė.

Būkite atsargūs

Keliaujantiems į Indiją, specialistė pataria neturėti jokių išankstinių nusistatymų ir pamiršti europietiškus standartus. Nepaisant nuostabios gamtos, įspūdingos architektūros ar išskirtinio maisto, čia ir penkių žvaigždučių viešbutyje galite aptikti tarakonų, šventyklose žiurkių ar agresyvių beždžionių. Pirmą kartą keliaujantiems, rekomenduojama vykti su patyrusiu gidu. Ypatingai atsargios Indijoje turi būti moterys.

„Būdavo, kad vakarais, kai atvėsdavo oras, su vyru eidavome pasivaikščioti. Indijoje nepriimtina, kad moteris vaikščiotų viena, o ypač baltaodė. Vaikštant jis man sakydavo, šis rajonas blogas ar anas, nors man jie visi vienodi atrodė. Jeigu moteris viena nueina į tokį rajoną, reiškiasi ji laisvo elgesio ir su ja galima elgtis atitinkamai. Pasitaiko nemažai atvejų, kai užsienietės išprievartaujamos“, - perspėja Ramunė.

Vis dėlto gidė ramina, kad atitinkamai elgiantis, galima išvengti nemalonių situacijų: jeigu nesate apsinuoginusi, nežiūrite į vyrų pusę ir neatsiliepiate į jų juokelius – niekas jūsų nelies.

Jeigu susiruošėte į šią pietų Azijos valstybę, geriausias laikas kelionei yra nuo spalio iki balandžio mėnesio. Vėliau čia prasideda liūčių sezonas, atslenka karščiai ir sunkiai ištveriama tvankuma. Ramunė sako, kad Spalio mėnesį kaip tik dar likę kelios vietos jos grupėje, keliausiančiai po Pietų ir Šiaurės Indiją. Naujus metus ekspertė siūlo sutikti Keraloje, o norintys aplenkti tradicines vietas gali pasiieškoti ir individualių maršrutų.

„Turėjau grupę, kuri norėjo pagyventi vienuolyne. Vykome į Kašmyrą, ten vienuolyne turistai net gali už nedidelį mokestį priimti įžadus, gyventi lyg vienuoliai, o išvykstant šių įžadų atsisakyti. Čia Indija – čia viskas įmanoma“, - šypsosi Ramunė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt