Tai pasakojimas be politikos ir analizės. Ir tik pirmojo leidimo dedikacija – „Skiriama šiuolaikinės Rusijos vadovams“ skamba kaip kaltinamasis nuosprendis. Nuo 2013 m. jauna moteris gyvena Suomijoje, kuri suteikė jai politinį prieglobstį.
Rašytoja publicistė, poetė 2012 m. buvo apdovanota Andrejaus Sacharovo premija „Už žurnalistiką, kaip poelgį“. Jos „Dienoraščiai“ išleisti rusų, anglų, ukrainiečių, suomių, prancūzų, slovėnų, vokiečių ir kt. kalbomis.
Gimusi 1985 m. Grozne, Čečėnijoje, P. Žerebcova gyveno ten beveik iki dvidešimties metų. Jos giminėje – įvairiausių tautybių atstovai, šeimos šūkis – „Garbė ir tiesa svarbesnės už gyvybę“. 1994 m., būdama devynerių, Polina pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame fiksavo viską, kas vyko aplink. Ne tik mokykla, pirmoji meilė, ginčai su vyresniaisiais – tai, kas pažįstama kiekvienam paaugliui, bet ir bombardavimai, baimė, badas ir netektys. 1999 m. per raketų ataką Grozno centrinėje turgavietėje Polina buvo sunkiai sužeista. Dienoraščtyje ji fiksuoja tai, ką mato savo akimis. Ir šie kasdienio gyvenimo faktai ir smulkmenos sukrečia.
Interviu „Amerikos balso“ žurnalistei Fatimai Tlisovai 2012 m. rašytoja, dokumentinės prozos kūrėja, poetė P. Žerebcova papasakojo apie karą, gyvenimą emigracijoje ir pasidalijo mintimis apie Rusiją.
- Kaip klostėsi Jūsų likimas išleidus dienoraščius?
- Mano namai buvo sugriauti karų Grozne. Karas ne tik atėmė iš manęs mylimą senelį Anatolijų, mamos tėvą, bet ir sveikatą, draugus, vaikystę, paauglystę ir jaunystę.
Dabar, gyvendama emigracijoje, jaučiuosi saugi. Pasijutau laisva, kai kirtau Rusijos sieną. Supratau, kad negaliu visko pradėti iš naujo, po visko, ką man teko išgyventi ilgus metus Rusijoje ir Čečėnijoje: grasinimai dėl knygos publikavimo, beteisiškumas, karai, badas, suirutė.
Suomija – puiki šalis, mokanti rūpintis pabėgėliais. Čia seniai ir vaikai nesirausia konteineriuose, vildamiesi rasti maisto. Čia yra parduotuvių, kur skurstantieji gauna produktų dykai.
Pabėgėliams Rusijos Federacijoje nėra jokių sąlygų, jokios pagalbos. Nei būsto, nei pašalpų. Žmonės iš Čečėnijos, pabėgę nuo bombų, buvo priversti glaustis pas giminaičius arba nakvoti, kur pakliuvo. Pamenu, kaip mes su mama, benamės, po sužeidimų, atvažiavome į Stavropolį 2004 metų pabaigoje ir mums Migracijos tarnyboje buvo pasakyta:
„Rusijos valdžia skiria 100 rublių žmogui. Ir viskas. „Pabėgėliais“ mes čia nieko nelaikome“... O šimto rublių taip ir nedavė. Nakvodama gatvėje, argi galėjau pagalvoti, kad yra šalis, kur netgi katės ir šunys turi stogą virš galvos?
- Apie Jūsų knygą žmonės atsiliepia ir labai teigiamai, bet yra ir priešiškų, netgi grasinamų komentarų. Jums tenka susidurti su nepasitikėjimu ir nesupratimu? Kas tie žmonės, kurie Jus puola?
- Kai kuriems žmonėms naudinga slėpti tiesą apie Čečėnijos karus. Apie tai, kas vyko iš tikrųjų. Prie to prisideda ir tarnybos, ir nacionalistiniai judėjimai, ir tiesiog tie Rusijos visuomenės elementai, kurie nugrimzdo į melą, susipainiojo. Reikia žadinti šių žmonių užsnūdusią sąmonę. Laimei, yra tokių, kurie nori išsiaiškinti tiesą. Jiems istoriniai dokumentai, panašūs į mano dienoraščius, tampa kelrode. Yra žmonių, kurie „prabunda“ po sunkių tragedijų, tokių, kaip potvynis Krymske. Žmonės praregi, kai patys susiduria su žiauria sistema, su kuria seniai susidūrė Šiaurės Kaukazo gyventojai.
- Kaip manote, ką reikia daryti, kad padėtis pasikeistų?
- Būtina keisti sistemą. Man skaudu matyti, kaip kenčia paprasti Rusijos žmonės. Visų tautybių žmonės! Jie praktiškai neapsaugoti jokioje sferoje. Reikia didinti pensijas ir pašalpas. Padaryti jas ne tokias juokingas, kokios jos dabar, kad seniai ir vaikai galėtų gyventi normaliai, o ne pusbadžiu. Reikia aktyviai kovoti su valdžios organų korupcija. Už įgaliojimų viršijimą – sodinti į kalėjimą.
Sutvarkyti medicininį aptarnavimą, policijos darbą. Kitaip šalies neišgelbėsi. Žmonės regionuose taip nuskurdo ir taip įsibaimino, kad paklusta budeliams ir vagims.Tiems, kurie grobsto finansus, gautus už gamtos išteklius, ir susižeria juos į savo bedugnes kišenes, tiems, kurie kankina ir luošina, vadindami visa tai „tardymo priemonėmis“.
- Nacionalizmas Rusijoje ir Kaukaze, Jūsų akimis žiūrint, – tai tarpusavyje susiję dalykai?
- Aš susiduriu su abipusiu nacionalizmu. Smarkiai nukentėjau ir kaip „rusė“ Čečėnijoje, ir kaip „čečėnė“ kituose Rusijos regionuose. Ten nepriima tų, kurie pažymėti įspaudu „iš Čečėnijos“. Ten mūsų neskirsto pagal nacionalinius požymius – neapkenčia visų tik todėl, kad mes „iš ten“. Kaip žmogus, mokantis atskirti pelus nuo grūdų, galiu pasakyti, kad nacionalizmas – tai judėjimas, dirbtinai sukurtas ir visaip puoselėjamas valdžios struktūrų, kad kiltų dar didesnė sąmyšis ir suirutė.
Juk tai senas dėsnis: skaldyk ir valdyk. RF žmonės skirstomi pagal nacionalinius požymius, pagal religinius įsitikinimus, pagal socialinį statusą ir odos spalvą.
Jie visaip pjudomi vieni su kitais. Kol galios šis nusikalstamas dėsnis, žmonių laukia vis didesnė atskirtis ir neapykanta. „Aš buvau mokinė Grozno mieste aštuntajame dešimtmetyje, – pasakojo mano mama. – Niekas klasėje nežinojo, kokios tu tautybės, niekas apie tai neklausė. Visi draugavo, įsimylėdavo, pykdavosi: bet niekas niekada neprisimindavo tautybės. Šiuo pagrindu konfliktų nebuvo! Atėję į klasės draugės vestuves po mokyklos baigimo, mes patekome tarsi į pasaką: nuostabi muzika, linksmi šokiai, senoviniai papročiai: tik tada mes supratome, kad mergina, kuri visą laiką su mumis mokėsi, ir mokėsi puikiai, – čigonė!“
- Jeigu turėtumėte galimybę pasikalbėti akis į akį su Rusijos politiku, su kuo kalbėtumėte ir ką jam pasakytumėte?
- Tas pragaras, kuriame aš gyvenau, ir tas košmaras, kuriame gyvena milijonai žmonių Rusijos federacijoje, neleistinas. Valdžioje turėtų būti filosofinio mąstymo žmonių, kurie siektų taikos ir mėgintų sukurti savo tėvynainiams žmoniškas gyvenimo sąlygas.
