Išbandęs 9 profesijas ir emigranto duoną viską pakeitė iš esmės: galima nieko neveikti ir užsidirbti

„Draugai kartais juokauja, Smilgeli, ar yra to, ko tu dar nedarai“, – pasakoja gyvenime daugybę įvairiausių darbų išbandęs, o dabar ramybę kaime nusprendęs kurti Andrius Smilga.

Animatorius, vadybininkas, masažistas, dažytojas, statybininkas, verslininkas, kosmetinių priemonių pardavėjas, o dabar – renginių vedėjas ir ūkininkas. Tai darbai, kuriuos per savo gyvenimą spėjo išbandyti trisdešimtmetis A. Smilga.

Vaikinas šypsosi, kad išbandyti šias veiklas vedė ne tik smalsumas, bet ir noras atrasti save, veiklą, kuri nekankintų, nebūtų rutiniška, o teiktų tikrą pasitenkinimą bei netrukdytų jaustis laimingam. Tiesa, klaidžiojimas po įvairias darbovietes ir sritis pareikalavo nemažai A. Smilgos laiko ir drąsos, tačiau dabar vaikinas teigia pagaliau atradęs savo laimės receptą. Anot jo, svarbiausia nebijoti atsisakyti to, kas trukdo gerai jaustis.

DELFI tęsia straipsnių ciklą "Mano drąsi istorija" apie žmones, kurie savo laimę susikūrė patys ir vardan jos nepabijojo drąsių pokyčių.

Nuo devynių iki šešių

„Karjerą pradėjau Kauno miesto sode keturiolikos. Ten vedžiau programas vaikams, buvau animatorius. Mokykloje lankiau dramos būrelį, o jo vadovė buvo ne tik mokytoja, bet ir šou pasaulio vadybininkė, užsiimdavo su renginiais. Tai mus, gabius jaunuolius, įtraukė į papildomą veiklą, mes galėdavome užsidirbti pinigėlių, gaudavome po penkis litus, o jei gerai vaidindavom, gaudavom 10“, – karjeros pradžią prisimena A. Smilga.

Pašnekovas vaikystėje svajojo ateitį sieti būtent su teatru, tris kartus bandė stoti į režisūrą, tačiau visus kartus jam nepasisekė.

„Man neišėjo su teatru, nebuvo lemta. Tai ir nebetęsiau tų kankinių ir nebebandžiau daugiau stoti. Galų gale kolegijoje baigiau kultūros vadybą ir etnokultūrinės veiklos organizavimą. Nežinau, ar tas mokslas ką davė, ar nedavė“, – sako A. Smilga.

Po to jaunuolio gyvenime sekė ne pats įdomiausias etapas, jis vienoje įmonėje dirbo vadybininku. Šioje darbovietėje jis praleido penkerius metus, tai – ilgiausias laikotarpis praleistas vienoje vietoje.

Paklaustas, ar šis darbas jam patiko, A. Smilga sako: „Ką reiškia mėgautis darbu? Kai reikia kiekvieną dieną eiti į darbą... Kai jaunas esi, atrodo, kad taip ir turi būti. Visi taip dirba, tai ir tu taip dirbi. Nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo devynių iki šešių, atrodo, kad viskas taip ir turėtų būti.“

Be to, kai jau darbas buvo atsibodęs, A. Smilga nusprendė mokytis masažo. Jis pusmetį mokėsi klasikinės „Saionji Masayuki Yumeiho“ terapijos, tačiau dėl laiko trūkumo šią veiklą nutraukė.

Išėjo į niekur

A. Smilgos teigimu, darbo patirtis nebuvo pati maloniausia, tačiau ji yra būtina norint kažką keisti: „Turi pirmiausia padirbti kažkam, kažkiek ir kažkaip, kad vėliau suprastum, kaip vertini tai, kad gali nedirbti.“

Pašnekovas savo šeimos ir draugų nuostabai metė darbą neturėdamas jokio plano. „Planas buvo išeiti iš darbo“, – juokiasi A. Smilga.

Jis laikosi nuomonės, kad gyvenime reikia uždaryti vienas duris, tik tada atsidaro kitos: „Reikia kažką pabaigti, kad kažkas naujo atsirastų. Ir ką jūs sau galvojat? Ir atsirado. Nieko nedariau, neieškojau nieko, bet mane susirado, nes sužinojo, kad mečiau darbą.

Man pasiūlė kitą darbo vietą, ten pradirbau 2 – 3 metus. Bet buvau labiau kaip laisvai samdomas darbuotojas, yra darbo, padirbam, nėra darbo, nedirbam.“

Tačiau ir ši veikla po maždaug dvejų metų atsibodo. A. Smilga suprato, kad gyvenime nesinori įsipareigoti ir dėl pinigų dirbti kitiems, o norisi kažką kurti pačiam.

Paragavo emigranto duonos

Vis dėlto naujas darbas greit neatsirado. Pusmetį praleidęs be veiklos jis nerado nieko, kas jį tenkintų.

„Tada išvažiavau į Norvegiją, ten gavau darbą visiškai atsitiktinai. Buvo draugai, kurie paprašė, kad pravesčiau jų vestuves. Tai buvo 120-ies žmonių vestuvės Nidoje, tai mano pirmos vestuvės, kurias vedžiau.

Vesti renginius man nėra sunku, bet vestuves vedžiau pirmą kartą. Ir ten gavau pasiūlymą išvažiuoti dirbti į užsienį. Nereikėjo mokėti agentūroms ar dar kažkam. Visą vasarą Norvegijoje dažiau namus, uždirbau pinigų“, – pasakoja A. Smilga.

Grįžęs į Lietuvą jis gavo netikėtą pasiūlymą toliau tęsti karjerą statybose, Panevėžyje dirbti prie surenkamų namų: gaminti juos Lietuvoje, o tada užsienyje pastatyti.

„Niekad gyvenime nebuvau to daręs. Kaip vyrui tai buvo įdomi patirtis, sužinojau, kaip statyti namą. Bet blogoji patirtis buvo gyventi Panevėžyje, nes tiesiog nebuvo ką ten veikti. Pradirbau gal tris mėnesius ir po to pasakiau – nebenoriu.

Darbas gana monotoniškas, tą patį per tą patį daryti. Smagu tik tai, kad išvažiuodavai į užsienį ir nemažai užsidirbdavai. Bet nemačiau tame gyvenimo malonumo ir džiaugsmo. Sužinojau, kaip statomas namas ir kam man daugiau dar tokius pačius statyti“, – pasakoja A. Smilga.

Pradėjo verslą

Dar vienas besiblaškančio jaunuolio bandymas buvo imtis nuosavo verslo, bet apie savo pirmąjį kartą pašnekovas pasakoja sunkiai tramdydamas juoką, nes avantiūra, kuriai jis ryžosi, išties neeilinė: „Pardavinėjau kosmetiką iš Kinijos, kuri skirta tiems žmonėms, kurie plinka. Nuo tos priemones pradeda augti plaukai.“

Iš pradžių eksperimentams jis pasirinko savo mamą, kuri skundėsi, kad jai smilkiniuose šiek tiek trūksta plaukų.

„Mama tris mėnesius bandė tą mano priemonę, mes nufotografavom jos galvą prieš ir po. Pastebėjom, kad plaukai auga. Tada padariau internetinį puslapį, siunčiau šitas priemones iš Kinijos ir bandžiau daryti verslą iš internetinės parduotuvės.

Gal reikėjo daugiau pastangų į tai dėti, bet labai neįdomus, nuobodus darbas, tiesiog gauni užsakymą ir išsiunti paštu. Kada atėjo laikas mokėti už interneto svetainę, sugalvojau, kad nebemokėsiu už ją“, – sako A. Smilga.

Pašnekovas priduria, kad dar iš šiandien jo namuose yra kalnas tos kosmetikos, kurios galiojimo laikas jau pasibaigęs: „Net nežinau, ką su ja daryti.“

Svajonės pildosi

Vystydamas internetinę parduotuvę, A. Smilga lygiagrečiai kartu su kolege įkūrė renginių vedimo įmonę „Dūzgynė“. Beje, 2015 m. DELFI skaitytojai šios įmonės pavadinimą išrinko kaip originaliausią Lietuvoje.

„Įkūrėm įmonę ne kaip verslą, o tiesiog sugebame vesti renginius, turim patirties, jei atsiras kažkas, tai pravesim, mums nesunku. O renginių pradėjo atsirasti. Dabar taip išeina, kad ši veikla ir yra mūsų pagrindinė. Tai įdomus darbas, kurį pats sau susikuriu“, – sako A. Smilga.

Pašnekovas tikina, kad jam šis užsiėmimas patinka, tačiau daug laiko neužima, renginiai dažniausiai būna tik savaitgaliais, todėl netrukdo užsiimti ir kita veikla.

„Tad su savo sese pasileidom žaliųjų sulčių autobusiuką. Mes praeitą vasarą, kai nebūdavo savaitgaliais renginių ir vestuvių, važinėjom su sese po renginius Lietuvoje, darėm ir pardavinėjom žmonėms sultis“, – pasakoja A. Smilga.

Apsistos kaime

Šiuo metu A. Smilga gyvena tarp Kauno ir Rygos. Jo žmona – iš Ukrainos kilusi latvė. Tiesa, vasarą jis daug laiko praleidžia savo ūkyje, kurį sukūrė prieš trejus metus.

„Pasidariau kaime ūkelį. Ten esu auginęs vištų, apie 200 vienetų. Galvojau pabandysiu, įdomu, ar perka žmonės maistą, ar ne. Ar verta kraustytis į kaimą, kad galėtum daryti bet ką. Juk višta užauginti nereikia nei didelių žinių, nei nieko. Augini, jei kažko nežinai, gali pasiskaityti internete. Bet man to nereikėjo, nes su kaimu susijusi vaikystė.

Tad pabandėm paauginti mėsines višteles, jas laisvai realizavom. Tada supratau, kad turint žemės gabalėlį tikrai galima gyvenime nieko neveikti ir užsidirbti. Nereikia nei specialybės, nei kažkokių darbo valandų, tiesiog susigalvok, ką nori veikti. Dabar ten daugiau nei pusė hektaro užsodinta šilauogėmis.

Uogas sugalvojau auginti, nes labai norėčiau vasarą padirbti, uogos auga ir užauga, tada jas realizuoji, o po to rudenį ir žiemą aš galėčiau nieko neveikti“, – sako pašnekovas.

Jis jau yra apsisprendęs, kad ateityje visam laikui su žmona persikels į savo ūkį: „Kai išsilaksčiau, viską išbandžiau, prieš kokius tris metus supratau, ko noriu iš gyvenimo. O gyvenime svarbiausia yra šviežias oras, sveika aplinka ir geras maistas.

O tą tikrai gali gauti kaime. Vasarą užsiaugini savo vištų, ančių, mėsos, žiemą iš parduotuvės jos neperkam. Stengiuosi visa tai pasidaryti tam, kad žinočiau, ką aš valgysiu. Man būtų sveika, gera ir negalvočiau, ar nitritų, ar nitratų daug. Norisi maitinti organizmą geru maistu“, – tikina A. Smilga.

Paklaustas, kaip jis rado drąsos gyvenimo pokyčiams, A. Smilga tikino, kad svarbiausia išeiti iš komforto zonos, jei nepatinka darbas, jį mesti ir išeiti į niekur.

„Jeigu žmogus atsiduria gyvenime tokiose kritinėse situacijose, tada jis tampa kūrybingas. Pavyzdžiui, netekęs darbo arba iš jo išėjęs, jis tampa kūrybingesnis nei tuo metu, kai sėdi darbe. Dirbdamas visada viską atidėlioji, gal kitą dieną, gal kitą mėnesį, gal ne dabar, gal aš truputėlį per jaunas, gal man trūksta finansų kažkam padaryti ir pradėti.

Bet kai neturi kitos išeities, tada reikia kažką sugalvoti ir sugalvoji. Tokia ir mano filosofija. Turi uždaryti vienas duris, kad galėtum gyvenime pradėti kažką kito veikti. O tai, ką patinka veikti, manau, savaime atsiranda“, – pokalbį užbaigia A. Smilga.

Jūs taip pat galite papasakoti apie drąsų savo žingsnį, kuris tapo tikru išsigelbėjimu nuo streso, įtampos ir blogos savijautos? Galbūt pavargote nuo miesto šurmulio ir iškeitėte viską, ką turėjote, į gyvenimą kaime? O gal dėl nuolatinės įtampos atsisakėte darbo ir pasinėrėte į kūrybą? Žengėte kitą drąsų žingsnį, kuris atvėrė duris į sėkmę, laimę ir gerą savijautą? Parašykite savo istoriją mums el. paštu [e-mail] su prierašu „Mano drąsi istorija“ arba papasakokite savo istoriją apačioje teksto esančiame laukelyje! Galbūt jūsų patirtis įkvėps kitus pokyčiams ir padės nugalėti gyvenimą niokojantį stresą!