Šiemet balandžio 14 dieną sukako 100 metų, kai gimė rašytojas Juozas Baltušis – neeilinio likimo asmenybė, populiarių knygų autorius. Vieni jį iki šiol tapatina su „Parduotomis vasaromis“ – romanu, kuriame prieškarinės Lietuvos kaimas pavaizduotas piemenuko akimis. Daugelis pamena, kaip rašytojas kartais pats per radiją skaitydavo romano ištraukas, progiesmiu nutęsdamas: „Šeškas – mano!..“
Mokytojai ir šaltkalviai, moksleiviai ir pensininkai iš rankų į rankas perduodavo deficitu tapusią jo įspūdžių iš Amerikos knygą „Tėvų ir brolių takais“. Daugybė žmonių po kelis kartus skaitydavo skaniai „pasūdytas“ Baltušio memuarų knygas „Su kuo valgyta druska“, kritikų geriausiu jo kūriniu įvardytą romaną „Sakmė apie Juzą“.

Tačiau liaudies rašytojo titulą turėjęs Juozas Baltušis nepalaikė savo liaudies lemiamu momentu, kai ji panoro atsiskirti nuo Maskvos ir gyventi savarankiškoje valstybėje. Tai ilgam atšaldė skaitytojų meilę ir tapo seno, ligoto, permainų išsigandusio žmogaus gyvenimo pabaigos drama.

Populiarumas lepino ir kėlė kolegų pavydą

Skaitytojų meilė Juozui Baltušiui buvo tikrai didelė ir neapsimestinė. Australijoje gyvenanti jo dukra Rita Baltušytė prisimena, kaip kartą ėjo su tėvu Gedimino (tada Lenino) prospektu, o kitoje gatvės pusėje prie Centrinio knygyno stovėjo žmonių eilė, nusidriekusi toli už „Svajonės“, dabartinio „McDonalds“. Baltušis dukrai neslėpdamas pasitenkinimo pasakė: „Matai, tie žmonės mano knygos laukia.“ Tuomet kaip tik buvo išėjusi jo atsiminimų knyga „Su kuo valgyta druska“. Pamatę rašytoją, žmonės pradėjo ploti, jis nukėlė skrybėlę, nusilenkė, prisiminė dukra.

Neregėtai populiarus Baltušis buvo visoje Lietuvoje, ypač provincijoje, mažuose miesteliuose, kur jį sutikdavo kaip brangiausią giminę. Tai erzino jaunesnius, moderniau rašančius plunksnos brolius.

Ypač didelis, net literatūrinę spaudą pasiekęs skandalas buvo kilęs po Juozo Baltušio viešnagės pas Ievą Simonaitytę. Du talentingi savamoksliai „deimančiukai“ iš širdies pasišnekėjo apie literatūrą ir vienbalsiai nusprendė: ne veltui yra gavę liaudies rašytojo vardus, nes jiedu ir tėra du tikri rašytojai Lietuvoje. Baltušio ir Simonaitytės pokalbyje dalyvavęs ir juos įamžinęs fotografas tas jų mintis paviešino laikraštyje kartu su savo nuotraukomis, turbūt nė neįtardamas, kad kils toks širšalynas rašytojų gildijoje.

Jaunesnių plunksnos meistrų požiūrį į Baltušį gerai atspindi jau a. a. Sigito Gedos esė „Šuo šunį džiovina“, spausdintas „Šiaurės Atėnuose“ 2003 metais. Jis aprašo savo neseną pokalbį su Mykolu Sluckiu: „...vakar ilga kalba su Mykolu S., kuris pirmasis taip gerai apibūdino Juozą Baltušį (po karo): „Jis nebuvo joks komunistas. Jis buvo eseras. O tai visai kas kita... Anarchistas ir teroristas!“

Čia pat priminė, kad tai jis „šokdino visą Rašytojų sąjungą“. Keisdavo nuomones kaip kojines, čia skųsdavo, čia rašydavo atsiprašinėjančius laiškus. Jų daug turėtų būti išlikę Eduardo M. (Mieželaičio – Red.) archyve.“ Į Gedos klausimą: kaip Baltušis visa tai sugebėjo, būdamas mažaraštis kaimietis, Sluckis atsakęs – tas žmogus buvo lapinas; jo prigimtinio proto ir vaizduotės užteko viskam.

Beje, pokario metais Baltušis su Monika Mironaite ir Mieželaičiai buvo kaimynai. Tarp M. Mironaitės ir E. Mieželaičio užsimezgė aistringas romanas, su kuriuo teko taikstytis ir Mieželaitienei, ir Baltušiui. Vėliau Mieželaitienė ėmėsi ryžtingų žygių, ir „amūrai“ baigėsi.

Tarp šios istorijos veikėjų perbėgo juoda katė, atšalimas truko daugybę metų. Tapęs Rašytojų sąjungos vadovu, Mieželaitis nepriėmė į audienciją pas jį atėjusios Mironaitės, vėliau abi šeimos pabrėžtinai nebendravo. Tą epizodą savo memuaruose prisimena Monikos Mironaitės dukra Dagnė Jakševičiūtė.

Iš kaimiškos trobos – į tarybinį elitą

Neturtingų žmonių vaikas, buvęs kaimo samdinys, laikraščių išnešiotojas, parketo šveitėjas, spaustuvės darbininkas, tebaigęs kelis pradžios mokyklos skyrius savamokslis rašytojas, kurį į literatūrą dar prieš karą atvedė Kazys Boruta, – toks buvo Juozas Baltušis (Albertas Juozėnas) ikisovietinėje Lietuvoje.

Jo sesuo Marytė – vienuolė, brolis Leonas – nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkas. 1940–aisiais pasikeitusią santvarką Juozas Baltušis karštai parėmė. Ji atsidėkodama kaip nuo tramplino pamėtėjo vakarykštį proletarą ir naujai iškeptą literatą į neregėtas aukštumas. Tačiau vien socialinės kilmės tam nebūtų pakakę. Reikėjo ir talento, ir gudrumo ir, kaip dabar sakoma, asmenybės charizmos. Juozas Baltušis to turėjo su kaupu.

Prasidėjus karui, J. Baltušis pasitraukė į Rusiją, ten dirbo radijuje, išleido apsakymų knygą „Baltieji dobiliukai“, šlovinančią tarybinius karius. Jo žmona ir dvi dukrelės – 1938 metais gimusi Rita ir 1941–ųjų gimimo Violeta – liko Kaune. Pasibaigus karui Baltušis, grįžęs į Lietuvą, įsitaiso Vilniuje. Postuose kyla kaip ant mielių. Aktorę Moniką Mironaitę jis ima „atakuoti“ jau būdamas LTSR radijo komiteto pirmininku. Peršasi jai, sakydamas esąs išsiskyręs.

Vedybos su scenos žvaigžde

1945 metų rugpjūčio 8 dieną Monika išteka už atkaklaus gerbėjo, kuris žada, kad ji nieko nedirbs namuose, turės tarnaitę, visuomenėje jausis saugi, būdama aukšto pareigūno žmona. Tuos pažadus Baltušis tesėjo; pasak Mironaitės dukros Dagnės Jakševičiūtės, jis sukūrė tokią namų atmosferą, kurioje viskas buvo pašvęsta Monikos kūrybiniams ieškojimams. Vyro garbinimas įžiebė jos meilę ir prisirišimą.

Monika Mironaitė, pajutusi didelį Baltušio talentą, ragino jį rašyti, neeikvoti laiko partiniams ir visuomeniniams reikalams (jis 1946–1954 m. buvo Rašytojų sąjungos partinės organizacijos sekretorius). Buvo ir jos nuopelnas, kad pasaulį išvydo „Parduotos vasaros“, apdovanotos LTSR valstybine premija. (Kitą to paties rango premiją po poros dešimtmečių Juozui Baltušiui pelnė vertingiausias jo kūrinys – „Sakmė apie Juzą“.)

Scenoje žibėjusiai antrajai Baltušio žmonai teko nuryti ir nemažai karčių piliulių. Tuoj po vestuvių paaiškėjo, kad jų santuoka kaip ir netikra – Baltušis oficialiai neišsiskyręs su pirmąja gyvenimo drauge; be to, aktorei buvo netikėta, kad jis yra dviejų dukrų tėvas. Prasidėjo skausmingas skyrybų procesas. Baltušio giminės visaip stengėsi jį grąžinti į pirmąją šeimą. Pagaliau viskas baigėsi.

1948 metų liepos 14 dieną buvo oficialiai įregistruota naujoji Baltušio santuoka su Monika Mironaite. Teismas jam priteisė auginti vyresniąją dukterį Margaritą Juozėnaitę (vėliau žinomą kaip žurnalistę Ritą Baltušytę). „Šeimoje ūkiniai buitiniai reikalai gulė ant jo pečių. Namų darbininkė, pritrūkusi pinigų cukrui, nekeldavo Monikos iš pogulio miego, o ėjo į kabinetą, kur šeimininkas taukšėjo mašinėle. Man augant susidarė įspūdis, kad žmona namuose – karalienė, o vyras ir vaikai egzistuoja jai garbinti“, – prisimena gyvenimą tėvo namuose Vilniuje R. Baltušytė. Iškalbingas ir kitas jos nupasakotas atvejis.

„Kartą Palangoje Litfondo viloje tėvas bendroje virtuvėje lygino kelnes, o kai dvi ten šeimininkavusios rašytojų žmonos tuo labai nusistebėjo, tėvas joms paaiškino, kad tikras vyras jokiai bobai, net ir savo mylimai žmonai kelnių lyginti nepatikės.“ Tačiau dukrą jis kažkodėl primygtinai mokė lyginti marškinius, kad vėliau „vyras į kuprą neduotų“...

Žvarbus rašytojo saulėlydis

Abi Baltušio dukterys dar tarybiniais laikais paliko Lietuvą. Ritai po sužalojimų, patirtų autoavarijoje, tėvas išrūpino kelionę gydytis Australijoje. Ten ji ištekėjo ir į sovietinį „rojų“ negrįžo. Australijoje atsidūrė ir Ritos dukra, Baltušio anūkė Akvilė Zavišaitė. Menininkų komunoje, nevengusioje narkotikų, gyvenusi jauna dailininkė mirė nuo AIDS 1991 metais...

Jaunesnioji Baltušio dukra Violeta Juozėnaitė–Pulikienė su dviem dukromis išvyko į JAV ir, nors sunkiai vertėsi, atgal negrįžo. Gal už tai atgailaudamas atkaklus tarybinės santvarkos rėmėjas, garbaus amžiaus rašytojas taip aršiai, anot podukros Dagnės Jakševičiūtės – „net apsiputojęs“, puolė Sąjūdį?..

Tarybų valdžios metais reiškęsis ir kaip svarbius postus užimantis visuomenės veikėjas, J. Baltušis lemiamu Lietuvai metu nepritarė jos pasirinktam nepriklausomybės keliui, bičiuliavosi su SSKP platformininkais (šie paskui per jo šermenis Rašytojų sąjungoje veržėsi stovėti prie karsto garbės sargyboje ir tik sąjungos tuometinio pirmininko Valentino Sventicko dėka nebuvo prileisti).

Už savo grūmojimus Lietuvos laisvės siekiams buvęs skaitytojų dievaitis sulaukė panašaus atpildo, kaip ir jo mylimiausias autorius – su naciais bendradarbiavęs garsusis norvegų rašytojas, Nobelio premijos laureatas Knutas Hamsunas: žmonės viešai atsisakė jo knygų. Nešė J. Baltušio kūrybos tomelius į Rašytojų sąjungą, siuntė jam apdraskytus paštu, netgi degino.

Anykščiai už priešiškumą Lietuvos nepriklausomybei atėmė iš garsaus kraštiečio miesto garbės piliečio vardą. Prie Baltušio buto durų buvo net pridergta... Rašytojas kartu su Monika Mironaite tą „tautos dovaną“ kuopė savo rankomis.

Juozas Baltušis amžinybėn iškeliavo 1991–ųjų vasario 4–ąją, žmonėms dar neužmiršus, kaip jis per Maskvos radiją ir televiziją keikė Sąjūdį ir nepriklausomybės skelbėjus, todėl šermenys ir laidotuvės buvo kuklūs. Į paskutinę kelionę jį palydėjęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas pasakė: Juozas Baltušis buvo rašytojas iš Dievo malonės.

Dabar, praėjus aštuoniolikai metų po rašytojo mirties, nuslūgus politinėms aistroms, viršų ima nekerštingas mūsų tautos charakteris. Juozas Baltušis tarsi atrandamas iš naujo – nubraukus sovietinės duoklės pelus, jo romanuose ir memuarų knygose kibirkščiuoja galingas humoras, kaip medus iš korio varva nuostabiai vaizdinga kalba, tarsi gyvi žmonės prieš skaitytojų akis stoja jo sukurti veikėjai, skleidžiasi įtaigūs liaudies papročių, švenčių, buities paveikslai, pažyra unikalūs prisiminimų fragmentai.

Balandžio pabaigoje Anykščiuose vyks apskritojo stalo konferencija, skirta Juozo Baltušio kūrybai, kurioje dalyvaus jo kraštiečiai, žinomi kritikai ir rašytojai. Ką pasakytų apie šiandieninę Lietuvą pats rašytojas, jei per stebuklą ten atsirastų? Pasak jo dukros Ritos Baltušytės, neabejotinai rastų kuo pasidžiaugti, bet didžiai nusistebėtų, kad lietuviams kiaules augina danai, ir apsiverktų dėl masinės emigracijos.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Į populiarumo viršūnes braunasi primiršta šventė: išleidžia tūkstančius eurų (9)

Jei anksčiau prabangiausia šeimos švente buvo įvardijamos vestuvės , tai pastaruoju metu į...

Hobis tapo antrąja profesija (1)

Garsiausiame Pietų Dzūkijos turguje, veikiančiame Lazdijų rajono Veisiejų miesto pakraštyje,...

Orai: įspūdingą karštį nuplaus liūtys

Panašu, kad šį savaitgalį vėl sulauksime panašios karščio kulminacijos kaip ir praėjusį:...

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (21)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Sutemus į „Karklę“ sugūžėjo minios: konfiskuoja ir alkoholį, ir narkotikus papildyta 23:40 (66)

Penktadienio vidurdienį duris atvėrusio festivalio „ Karklė “ apsaugos darbuotojai nesnaudžia...

Ekspertai kai kuriuos Laisvės aikštės pertvarkos projektus pavadino isteriškais (20)

Dailės galerijoje aptarus 10 pateiktųjų projektų, kaip atnaujinti Laisvės aikštę ir jos...

Kai katės pervertina savo galimybės: bando įsirangyti į kelis kartus mažesnes vietas (7)

Yra vienas dalykas, kurį katės mėgsta daryti labiau nei valgyti ir tinginiauti - bandyti sutilpti...

Socialiniame tinkle paatviravo apie sekso metu patirtus sužalojimus (17)

Seksas turėtų būti malonus dalykas, bet kartais jis pasisuka priešinga linkme ir tampa…...

Šiltesni nei įprasta orai išsilaikys ne tik rugpjūtį, bet ir rugsėjį (11)

Pagal dabar turimą informaciją, ne tik rugpjūčio pabaiga, bet ir rugsėjo pradžia turėtų būti...

Joniškio rajone iš voljero pabėgo meška (75)

Penktadienį Joniškio rajone esančiame Kirnaičių kaime iš kavinėje „Plūgo broliai“ esančio...