„Kadangi mano vyras (aktorius Aurimas Žvinys – DELFI) tapo teatro direktoriumi, atsirado daugybė reikalų, tai šiais metais taip ir likome be vasaros atostogų. Dabar taip norėtųsi bent trijų laisvų dienų, kad galėtume nuvažiuoti į kokius Druskininkus. Šiuo periodu net ramiai paskaityti knygą man būtų tikrų tikriausia prabanga“, – atskleidžia aktorė.
– Esate vienas ryškiausių veidų televizijos ekrane, o jūsų populiarumas, atrodo, nė kiek neblėsta. Seriale „Moterys meluoja geriau“ pasikeitė ne vienas aktorius, vis atsiranda naujų herojų. Kaip jums pavyksta išsilaikyti?
– Iš tiesų. Bet aš nežinau, kam čia dėkoti – ar likimui, ar sėkmei. Nesu jokio prodiuserio meilužė (juokiasi). Man atrodo, kad tiesiog laiku pataikiau ir tiek. Kartais pačiai sunku patikėti, kad šiame seriale esu vienintelė, kuri nuo pat pirmos serijos iki šiol filmuojuosi, o jau devintas sezonas. Aš – kaip serialo vėliava (juokiasi).
Man labai malonu, kad manęs dar reikia, kad aš pati dar turiu ir jėgų, ir sveikatos. Kita vertus, aš galvoju, kad dabar pats mano amžiaus grožis, esu prisirpusi tokiose sultyse, kad galėčiau sprogti (juokiasi).
– Kalbama, kad aktoriams filmuotis televizijoje yra lyg pažeminimas, kad tai darantys aktoriai paprasčiausiai parsiduoda. Ar toks darbas neužgauna jūsų, kaip aktorės, ambicijų?
– Mes dažnai su kitais aktoriais apie tai padiskutuojame. Bet manęs asmeniškai tikrai niekas nežeidžia, juk norėdama užsidirbti aš neinu pardavinėti bananų ar pan., o dirbu pagal savo profesiją. Manau, kad jei tu dirbi profesionaliai, nesvarbu, ar vaidini teatre, ar televizijoje.
Televizija man nėra piguma, o dėl to bamba tie aktoriai, kurių televizija neima. Esu daugybę kartų girdėjusi, kad darbas televizijoje yra žemas lygis, bet taip sakydavę žmonės paskui patys ateidavo į televiziją ir galiausiai užsičiaupdavo.
Beje, nors aš filmuojuosi dviejuose televizijos serialuose – „Moterys meluoja geriau“ ir „Naisių vasara“, tai pat vaidinu ir teatre. Be to, Šiaulių dramos teatre dar režisuoju kalėdinį vaidinimą vaikams.
– Darbas televizijoje ir teatre skiriasi. Ko televizija jus išmokė?
– Pradžia televizijoje man buvo gana sudėtinga, nes aš nemokėjau dirbti su kamera. Tačiau dabar tos patirties turiu tiek, kad aš jau pati galiu mokyti jaunesnius kolegas.
Labai norėčiau padirbėti ir profesionaliame kine. Nes muilo operos yra fabrikas. Tai labai gera patirtis ir geras dopingas smegenims – ten taip greit viskas kepama, tik spėk įsiminti tekstą. Kine viena scena filmuojama visą dieną, o seriale nufilmuojame po 20 scenų.
Televizijoje save pasitikrinau ir kitose srityse, pavyzdžiui, kaip įvairių projektų komisijų narė. Tačiau aš neinu ten, kur, žinau, kad netiksiu. Aš geriau per dieną suvaidinsiu tris „Hamletus“, nei vesiu renginį medikams. Nes aš, kaip V. Pauliukaitis sakė, esu artistiškos prigimties – jei noriu juoktis, tai juokiuosi iš visos širdies, galiu kažką ir iš lempos pasakyti – kodėl tai yra blogai, juk aš neįžeidinėju žmonių.
Vieną kartą sulaukiau priekaištų – vedėme renginį ir viena medikė paklausė: kodėl jūs visąlaik juokiatės? Bet kodėl aš turėčiau verkti? Aš negalėčiau renginio vesti sausai – atsistoti su segtuvu rankoje ir ramiai kalbėti. Aš ne tokia, aš esu gaivalas ir nenoriu, kad kas nors mane keistų. Kam nepatinku – išsijunkit televizorių ir nežiūrėkit (juokiasi).
– Kitų nuomonė jums nerūpi?
– Manęs niekas neužgoš. Esu stipri, nes aplink turiu didelį žmonių ratą. Kai praeinu, visi šypsosi, klausia, kaip aš gyvenu, linki gero.
Aš atiduodu visą save, tačiau visiems žiūrovams neįtiksi. Kai žiūrovai į mane žiūri ir šypsosi, kai sako komplimentus, man tai yra geriausias atlygis. Manęs klausia – iš kur gaunu energijos. Iš to, kad kruvinai save žmonėms atiduodu, kad jiems būtų gera žiūrėti. O raganosių – taip aš vadinu pasislėpusius pavydžius interneto komentatorius – komentarų aš neskaitau: šunys loja, o karavanas eina (juokiasi).
– Vadinasi, jums svarbu sulaukti pripažinimo ir palaikymo?
– Pirmiausia palaikymo aš sulaukiu iš savo tėčio. Jis vis kartoja: tu esi pati geriausia, eik ir nugalėk. Kai palaidojom savo mamytę, su tėčiu likome trys seserys. Tėtis sako: man nereikia jokio sūnaus, jūs – kaip trys bernai. Visos esame labai ryškios: vyriausia sesuo yra picerijos šefė, vidurinioji sesuo yra verslininkė, ji turi užuolaidų saloną, o aš – jauniausia sesuo – žinoma aktorė, kuri nuolat kovoja.
Tačiau vaikystėje aš buvau negraži mergaitė, paauglystėje diskotekose manęs niekas nekviesdavo šokti, ir mane tai grūdino. Aš nepasidaviau, kad mane užguitų, mintyse galvodavau: aš padarysiu taip, kad būčiau žinoma. Ir tą padariau. O tėtis mokė, kad visko reikia pasiekti pačiai, ne iš vyro reikalauti, nelaukti, kol princas ant balto žirgo atjos. Prisimenu, palieka jis mane trylikos virti sriubą – arba išverdi, arba neisi į diskoteką. Manęs jis tikrai nelepino, tačiau dabar dėl to aš labai skaniai gaminu, tai gali paliudyti visi mano draugai (juokiasi).
Tačiau tėtis visada mokėdavo pagirti, jei to nusipelnydavau. Manau, taip turėtų elgtis visi tėvai. Man iki šiol svarbu būti įvertintai: vyro, draugų. Mane tai stiprina, duoda impulsą veikti toliau.
– Kaip ir kiekvienas scenos žmogus, tikriausiai neišvengiate kritikos. Ar sugebate ją priimti?
– Kritika mane dar labiau veikia nei pagyros. Žinoma, tai turi būti „protinga“ kritika, pasakyta iš autoritetingų žmonių. Man jos reikia, ji verčia mane pasitempti.
Aš myliu ir tuos, kuriems nepatinku, nes tai mane labai užveda. Tegul replikuoja, aptarinėja. Jeigu jau nebešnekės, tada jau susimąstysiu. Kaip tas J. Miltinis, kuris atėjęs klausia aktorių: kalba apie mane ar ne? Aktoriai sako – nekalba. Tada jis apsivelka baltą kostiumą, sėda į mėšliną vežimą ir pravažiuoja per Panevėžį. Iškart visos antraštės skelbia: J. Miltinis su baltu kostiumu važiavo mėšlinu vežimu. Kol tu esi pastebimas, kokios bebūtų replikos – ar blogos, ar geros – tol esi gyvas. Tai aktoriui labai svarbu.
Kritika manęs niekad nepalaužtų, palūžčiau tik tokiu atveju, jei savo mylimą žmogų pamatyčiau su kita moterimi. Ir tai jį tada užmuščiau (juokiasi).
– Jūsų vyras taip pat aktorius. Ar duodate vienas kitam profesinių patarimų, pastabų?
– Mudu apie darbą kalbamės labai mažai, bet, žinoma, išlenda įvairių dalykų. Štai dabar esame partneriai, naujame A. Giniočio spektaklyje „Vardan tos“ mudu vaidiname meilužius.
Man mano vyras yra autoritetas. O jis mane, kaip aktorę, irgi myli. Vaidinant kartu tikrai nesunku išlaikyti objektyvią nuomonę, juk abu turime patirties, į tai žiūrime kaip į darbą. Įeini į teatrą, uždarai duris ir žiūri į vyrą tik kaip į scenos partnerį. Esame profesionalai.
– Tačiau žiūrovams smalsu jus pažinti ne tik kaip aktorę, rūpi ir asmeninis gyvenimas, įvairios detalės. Ar toks dėmesys neišvargina?
– Visko yra buvę, kaip ir Picasso, turėjau atskirus periodus: baltą, rožinį ir žydrą. Matoma buvau jau dirbdama teatre, tačiau televizija prideda kitų žiūrovų, atsiranda daugiau viešumos. Iš pradžių buvo labai smagu – eini gatve, tave atpažįsta, tau gera, jautiesi žvaigžde. Paskui tai pradėjo labai varginti, tave rakinėjo kaip šašlyką.
Sunkiausia, kai sužino kokį nors intymų tavo dalyką, kaip kad su mano persileidimu. Kažkas kažkam pasako ir viskas iškart patenka į viešumą. Tačiau visi šie dalykai man uždėjo labai didelius šarvus. Dabar man jau dzin – ką tu nori, tą kalbėk, aš einu į priekį. Už mane kalba mano darbai. Ir aš jaučiu, kad kur kas didesnė dalis žmonių mane myli.
Na, ir gerai – buvo persileidimas. Bet aš stipri, statau spektaklius vaikams, iš kitos pusės atlieku misiją. Išmintingi žmonės tai supranta, o durniai ir lieka durniais.
Aš gyvenu, dirbu, viską darau nuoširdžiai, nieko neapšneku. Apskritai žmogaus apkalbėjimas man prilygsta nuodėmei. Geriau ateik ir spjauk į mane. O jei jau meti akmenį, susimąstyk, ar iš tikrųjų pats esi doras. Žmogui reikia padėti, o ne apkalbinėti. Tu stora? Bet ko tu verki? Geriau pažiūrėk į dangų, o ne į storas savo leškas. Koks skirtumas, kaip tu atrodai, koks tas įvaizdis. Dabar stengiuosi taip gyventi.
– Viešai prabilote apie asmeninę savo dramą, papasakojote, kad negalite susilaukti vaikų. Gal galėtumėte ką nors patarti tokioje situacijoje atsidūrusioms šeimoms?
– Tai jau sena tema. Tačiau visoms su tuo susidūrusioms šeimoms aš norėčiau pasakyti: visada turėkite viltį ir laukite stebuklo. Man gydytojai pasakė, kad aš vaikų turėti negaliu, o aš ėmiau ir pastojau. Ir galbūt dėl to išgąsčio aš persileidau, galbūt būtų buvę kitaip.
Bet aš gyvenu galvodama, kad viskas tik į gera. Esu visiška optimistė. Tokiose situacijose nuverki posmą ir eini į priekį, gyvenimas trumpas, kad eitum ir raudotum įsikniaubusi į pagalvę. To daryti nereikia.
Aš turiu motinišką instinktą, bet apsidairykite, kiek moterų sako, kad nenori turėti vaikų. Jei jau taip susiklostė, vadinasi, taip turi būti. Tada, jeigu nori, įsivaikink. Aš pasirinkau kitą variantą – pavyzdžiui, man patinka vaikams statyti spektaklius. Ir vis dėlto, nors man jau 44 m., turiu viltį ir jaučiu, kad aš dar turėsiu vaikų. Dabar šešiasdešimtmetės gimdo. Gyvenu su fraze: ateis laikas, bus ir vaikas.
- Ačiū už pokalbį.
