Kai praėjusį savaitgalį Voškonyse (Kauno raj.) “valdžią ėmė” mėgėjiškų teatrų festivalis ir oficialų miestelio pavadinimą laikinai pakeitė “Naujieji Vasiukai”, atsitraukė dargana bei švietė saulė. Tai - irgi ponios Hanos nuopelnas. Mat ji, teatralizuotos eisenos ir festivalio viena rengėjų, gamtos stichijų nepaliko be dėmesio (“Kaip ragana pabūriau, kad būtų geras oras.”).
- Retkarčiais imatės ir raganaitės vaidmens?
Gyvenimas be pokštų ir žaismės būtų nuobodus. Galėčiau “išmesti” kortas - turiu specialias, linksmas korčikes, sakykime, teatrines, su linksmais paveiksliukais, Valytojos personažui tinkamas. Įdomiausia, kad pranašystės, kurias pažeriu žiūrovų salėje, pildosi. Tikiu, kad yra išskirtinių gebėjimų bei intuicijos žmonių, galinčių dirstelt į informacinį lauką ir kitiems, tokių gebėjimų neturintiesiems, pasakyti, kas yra “ten”. Bet aš taip giliai nežvelgiu!
- O oficialiąja medicina, sveikatos žiniomis domitės?
“Glencuotų” žurnalų neskaitinėju, bet straipsnius apie kolegas ar draugus juolab apie save perskaitau. Domiuosi ir rytų medicina, natūraliomis priemonėmis. Savo laiku, dar kai literatūra apie sveikatinimo sistemas nebuvo laisvai prieinama, jos ieškodavau, kai ką ir praktiškai išbandžiau. Net ryžausi gydomajam badui.
Pavyko ne taip ilgai, kaip norėjau, bet kas tai yra, žinau. Vartoju homeopatinių preparatų. Stengiuos atskirti, kas yra tik “biznis”, o kas - dėmesio verti ir tikri dalykai. Pasitikiu fitoterapija, bet nepatikėsiu žolininku, save vadinančiu žmogumi, kuris kitiems žada padėti išspręsti problemas, kurių, visiškai akivaizdu, pats turi.
- Ar aktorystės menas iš Jūsų reikalauja aukų, tokių kaip asmeninė sveikata?
Ko tik nebūta... Tik išėjau į sceną su aukštakulniais ir nučiuožiau - grindys apšerkšnijusios. Žiūrovai sėdi kailiniuoti, o mes vaidiname ir šalčio nejaučiame, nors persirenginėjame kas dešimt minučių. Teko išeiti į sceną ir turint temperatūros, ir kai negalėjau prakalbėti. Gydžiausi arbata su romu. Padėjo! Turėjau vesti renginį Sporto halėje kitą dieną po tėčio laidotuvių. Jeigu būčiau atsisakiusi, visi būtų supratę, kodėl. Tąkart valia, susikaupimas ir aktorystės technikos tikrai buvo svarbu.
- Menininko darbas ritmas ir dėmesys sau bei “savas laikas”: ar tai suderinama?
Kai ko nors nenori imtis, pretekstų rasi kiek nori. Darbas sporto salėje vardan neva tobulo kūno - man nepriimtina veikla. Bet labai mėgstu pasivaikščioti, važinėti dviračiu, vasarą - plaukioti. Gaila, dėl psoriazės negaliu lankytis baseine - vanduo stipriai chloruotas. Susirgau būdama šešerių, o po keturiasdešimties liga paūmėjo. Nors forma nesunki, bėrimai ne visuomet ir pastebimi, vis dėlto būna situacijų, kai pačiai norisi būti nepastebimai.
Žmogus, perdėtai rūpinasi sveikata ir tik tarnauja savo grožio įvaizdžiui, iš tiesų nesidžiaugdamas gyvenimu, nėra laimingas. Viešėjau Amerikoje ir mane šokiravo ne daugybė “kriaušės” tipo žmonių (tarp daugelio jų, apvalainų, jaučiausi kaip coliukė), o jų priešingybė - sportuojantieji “vardan sveikatos”.
Aš atsipalaidavusi vaikštinėju, grožiuosi parku ir voveraites kalbinu, o aplink ristele bėgiojantieji, atrodo kaip sunkiai dirbantys ir kančią patiriantys žmonės.
Tiesa, laikiausi, vienos klinikos specialistams rekomendavus, griežtos mitybos sistemos. Jos pagrindas - labai daug šviežių daržovių, beje, ne visų rūšių jų leista valgyti. Per pusmetį netekau 27 kilogramų. Vis dėlto galiausiai man tai ėmė teikti nepasitenkinimą, nes krito ne tik kilogramai, bet, kaip sakoma, “krito ant stogo”.
Kai nusprendžiu, kad man reikia tam tikros disciplinos, mano sistema - atsisakyti vakarienės.
- O šiandien žinote, kokia ji bus?
Vakare repeticija, o po jos - saldus miegas. Džiaugiuosi vakarais aplenkusi virtuvę, teisybė, pasitaiko vakarienių ir antrą valandą nakties.
- Kokia Jūsų nuomonė apie sveikatos priežiūrą Lietuvoje?
Niekuomet medikams nedaviau kyšio, ir dėl to nei aš, nei mano artimieji nebuvo blogiau prižiūrėti. Kai gydžiausi, man nesirišo kalba su palatos kaimynėmis, aptarinėjusiomis, ką, už ką ir kiek “duoti”. O kodėl turėčiau? Kiekvieną litą užsidirbu, medikai taip pat gauna atlyginimą.
Man neramu, kas pakeis ankstesnės mokyklos išugdytus medikus, šiems baigus darbą. Mes, sako mano draugai medikai, buvome ne tik smalsūs, bet ir įžūlūs studentai - kad kuo daugiau sužinotume iš profesorių, patyrusių gydytojų. O dabartiniai studentai, žiovauja, kai jiems kalbame. Ir jokių klausimų neužduoda. Gal jie ir nesieja savo ir vaikų ateities su savo kraštu? Bet ar tikrai turime su kuo sieti?
Štai viename kaime uždarius biblioteką valdininkai viešai pasidžiaugė: per metus nebeišleisime arba sutaupėme 70 tūkst. litų. Ką sutaupėme?! Juk vienas valdininkų balius neretai daugiau kainuoja. Pliuškių balius vietoje kaimo žmonių galimybės perskaityti laikraštį... Kai šitaip naikinama kultūra, aš savęs klausiu: gal Vilniuje sėdi demonai ar ateiviai? Kas gi dar galėtų imtis naikinti tautą ir savo valstybę?
