Tiesa, aš buvau priklausomas nuo aplinkybių ir tik dalyvavau jose, bet iki šios dienos viską puikiai prisimenu.
Tai atsitiko gūdžiais 1979 m. Estijoje. Tarnavau sovietinėje armijoje cheminiuose daliniuose, vairavau taip vadinamą tanketę (toks šarvuotis su ratais, bet pritaikytas cheminėms atakoms karo metu ). Žiemą, berods vasario mėnesį, iš savo karinio dalinio dislokacijos vietos išvažiavome prie Talino ir buvome „apgyvendinti“ kažkokiuose miškuose, palapinėse.
Iš pradžių niekas mums nieko nesakė, kodėl mes čia atvykome. Aiškino, kad bus kažkokie apmokymai, tačiau kareiviškas „telefonas“ greitai paskelbė žinią, kad teks dalyvauti karinėse pratybose įmituojant atominės bombos sprogimą.
Tarnavau tuo metu armijoje jau virš pusantrų metų, tad buvome apmokyti, ką turime daryti tokiais atvejais. Tačiau realiai to dar niekada neteko daryti. Keletą dienų bastėmės po mišką, praktikavomės žinomus dalykus, o naktimis „ilsėjomės“ palapinėje prie „buržuikos“ (tokios metalinės malkomis kūrenamos krosnelės. Beje, prie jos ne vienas buvo apdegęs savo kareiviškas uniformas, nes norėjo šilumos, bet per arti prisiglaudė).
Vieną eilinį rytą buvome prikelti kaip paprastai 7 val. Apsimiegoję iš inercijos atlikome šiokią tokią mankštą, paskui pasiruošėme pusryčiams. Apie kažkokias vandens procedūras niekas negalvojo - žiema, miškas, šaltis... Išsirikiavome eiti prie virtuvės katilų, kai staiga išgirdome kurtinantį sprogimą. Visi miegai išsilakstė, o po keletos sekundžių virš miško pasirodė didžiulis liepsnos kamuolys. Pasidarė šviesu kaip dieną. Nors ir žinojome, kad tai atominės bombos sprogimo imitacija, tačiau šokas buvo didelis.
Iš karto buvo paskelbtas pavojus, sėdome į tanketę ir ekipažo vado nurodymu važiavome miško keliais. Prašvitus privažiavome didžiulį lauką. O tenai ... „vaizdelis“, kurio iki šio laiko nepamirštu. Tiesiog dokumentinio filmo scenarijus - laukas, pilnas karinės technikos (tankai, pabūklai, mašinos ir pan.), kurie buvo jau „apgadinti“ bombos.
Visur ugnis, dūmai. Žmonių nesimatė. O mūsų tanketės paskirtis ir buvo po atominės bombos sprogimo vykti į vietą, nustatyti radiacijos lygį, jį žymėti ir pranešti apie tai. Važiavome tuo snieguotu lauku aklai, vieną kartą įklimpome, bet išsikapstėme. Kiekvienas dirbome savo darbą, stengėmės kaip galima geriau pasirodyti. Staiga kažkuris pastebėjo, kad kažkas dega tanketėje. Pasirodo, kad užvažiavome ant tokios degančios medžiagos, kuri prilipo prie ratų ir iš toliau atrodėme kaip važiuojantys su pamuštu šarvuočiu.
Su kastuvais šiaip ne taip nukrapštėme tuos degėsius ir važiavome toliau (beje, už tai, kad užvažiavau ant ugnies, nuo viršininkų gavau pakankamai „velnių“). Atlikę užduotį ir „išmatavę“ radiacijos lygį išvažiavome iš lauko ir mišku grįžome atgal.
Beje, tame „mūšio“ lauke matėme ir kuriozinę situaciją. Vieno tanko tankistai (o jie į tą lauką atvažiavo nakties metu), matomai nenorėdami tenkintis sausu daviniu, buvo išlipę iš tanko ir prie jo ant aplinkui degančios ugnies kaitinosi mėsos konservus. Kaip sakoma - karas karu, o pietūs pietumis.
Vėliau šiek tiek paaiškino apie tas pratybas. Pasirodo, jos buvo pirmosios tokios Baltijos šalių karinėje apygardoje ir jas stebėjo (žinoma, šiltai ir sočiai) visi aukščiausi kariniai, partiniai ir civiliniai veikėjai visų trijų respublikų). O tas siaubingas sprogimas buvo išgautas į didelę duobę primetus užkimštų statinių su benzinu...
Atsimenu šį įvykį gan dažnokai ir tikiuosi to realiai nepamatyti...
Kęstas
********
DALYVAUK ir Tu konkurse, papasakok savo gyvenimo nuotykį ar avantiūrą ir laimėk žurnalo „Iliustruotoji istorija“ metinę prenumeratą.
