Šių metų pradžioje jis kartu su savo mergina vengre grįžo gyventi į Šiaulius ir planuoja čia pradėti verslą.
33 metų Darius prisimena, kad baigęs mokyklą ilgai ieškojo savo kelio. Norėdamas kuo greičiau pasprukti iš treninguotų vaikinų su beisbolo lazdomis miestu virtusių Šiaulių, jis išvyko studijuoti į Vilnių, tačiau studijos nelabai patiko, tad metęs jas išvyko metams padirbėti į Londoną.
Vėl grįžęs į Lietuvą ir įsikūręs Vilniuje jis keletą metų dirbo dizaineriu ir kūrybos direktoriumi, tačiau ir vėl nutarė išvykti į užsienį. Šį kartą jaunas vyras patraukė į Daniją, nes norėjo studijuoti tarptautinį verslą, multimedijų dizainą ir elektroninę komunikaciją.
– Kaip sekėsi gyventi Danijoje tarp laimingiausiais Europoje pripažintų žmonių?
– Danijoje gyvenau daugiau kaip ketverius metus. Pradžia tikrai buvo sunki, nes Danijoje viskas labai brangu, o aš buvau studentas, reikėjo suktis iš visų jėgų. Studijavau antrame pagal dydį Danijos mieste Aarhuse. Taip, mokslai ten buvo nemokami, bet dvejus metus atvykėliai studentai negauna jokių pašalpų, jokios paramos. Dvejus metus dienomis studijavau, o vakarais dirbau juodus darbus: kraudavau dėžes logistikos centre ir pan.
Kartu su manimi studijavo daug lietuvių, tad buvome nemaža bendruomenė. Kai gyvenau Londone, tai pamačius lietuvį norėdavosi bėgti į kitą gatvės pusę, o Danijoje – atvirkščiai. Tai buvo puikūs jauni žmonės, atvažiavę studijuoti. Juokauju, kad tuomet pirmą kartą įsimylėjau lietuvius.
Baigęs studijas gavau pasiūlymą atlikti praktiką Berlyne ir kartu su drauge išvažiavome. Dirbau kūrybos direktoriumi vienoje įmonėje, paskui tapau laisvai samdomu specialistu.
– Panašu, kad Berlyne Jums sekėsi gerai, kodėl nutarėte grįžti į Lietuvą?
– Taip, Berlyne man sekėsi gerai, todėl pradėjau galvoti apie savo verslą. Tačiau, kad įkurtum ten verslą, reikia daug pinigų, o pradėti verslo nuo skolos nenorėjau. Dirbome kartu su drauge, susitaupėme keletą tūkstančių eurų ir nutarėme važiuoti į Lietuvą, nes čia viskas pigiau. Iš tiesų grįžome dėl ekonominių išskaičiavimų, kad viską susikurtume už savo pinigus ir nereikėtų skolintis.
Praėjusią vasarą grįžome pasižvalgyti į Lietuvą. Apsilankėme Vilniuje, paskui Šiauliuose ir nutarėme, kad Šiauliai mums tinka labiau. Buvome šiek tiek pavargę nuo didmiesčių šurmulio, tad ieškojome ramybės.
– Ką jūs dirbate?
– Mūsų įmonė „PIX55“ siūlo interneto svetainių kūrimo paslaugas, kuriame ir vystome įvairius internetinius projektus, startuolius. Didžioji dalis mūsų klientų yra užsieniečiai: iš Vokietijos, JAV, net turėjome vieną iš Silicio slėnio.
Į Lietuvą grįžome, nes norėjome pigaus verslo, išbandyti savo idėjas, paeksperimentuoti.
– Prieš grįžimą Lietuvoje nebuvote 8 metus, kas pasikeitė per tą laiką?
– Grįžome į Lietuvą iš išskaičiavimo, bet netrukus įsimylėjome šią šalį. Vilnius yra labai panašus į bet kurią kitą Europos sostinę: visi lekia, skuba, jaučiama kosmopolitiška dvasia. Mes norėjome ramesnės atmosferos, todėl pasirinkome Šiaulius. Juos vadinu Lietuvos Jamaika – visi atsipalaidavę, niekas niekur neskuba, visi puikiai moka anglų kalbą. Mano mergina nemoka lietuviškai, tai per pusę metų, kai čia gyvename, sutikome tik vieną pardavėją, kuri nemokėjo anglų kalbos.
Prieš penkiolika metų Šiauliai buvo agresyvių treninguotų berniukų su beisbolo lazdomis miestas ir aš, tiesą sakant, bijojau grįžti, bet buvau maloniai nustebintas. Dabar čia sutinku ir daugiau iš užsienio grįžusių jaunų žmonių, kurie parsiveža naujų idėjų ir čia jas įgyvendina. Emigracija, kuri iš pradžių atrodė kaip didžiausia šalies tragedija, pagaliau pradeda duoti naudos. Vakarietiškos kultūros pamatę žmonės grįžta ir skleidžia ją čia.
Man Šiauliai atrodo kaip ideali terpė įvairiems startuoliams, eksperimentiniams verslams, pradedantiems verslininkams.
– Daug kas skundžiasi, kad Lietuvoje yra sunku pradėti verslą, dideli mokesčiai. Kaip Jums atrodo?
– Įsteigti įmonę yra lengva, bet mokesčiai tikrai dideli. Danijoje, pavyzdžiui, žinai, kodėl moki mokesčius, nes kažkokiu pavidalu jie tau sugrįžta. Jei Danijoje prarandi darbą, Darbo centras moka kompensaciją už butą, moka pašalpą, iš kurios įmanoma oriai gyventi iki tol, kol rasi naują darbą.
Lietuvoje atrodo, kad tie mokesčiai, kuriuos sumokame, nukeliauja į kažkokią juodąją skylę, žmonės nejaučia, kad už tuos sumokėtus mokesčius jie kažką gautų, nesijaučia saugūs, bijo prarasti darbą ir tos juodos dienos, kai reikės valstybės pagalbos.
Kol kas vis dar dirbame su vokiška darbo licencija, bet netrukus jau steigsime savo įmonę Lietuvoje.
– Kaip Šiauliuose jaučiasi Jūsų draugė vengrė?
– Labai gerai. Jai Šiauliai labai patiko iš karto. Tik atvažiavusi ji pasakė, kad čia jaučiasi kaip namie. Jai patinka viskas: maistas, žmonės, gamta, ramybė. Kol kas abu esame patenkinti savo sprendimu grįžti į Lietuvą ir planuojame čia likti. Abu dirbame tą patį darbą, turime daugybę idėjų ir planų.
