Tai labai rimtas kūrybos įvertinimas, savotiškas kokybės ženklas, kurį menininkui paskiria kolegos, o tai neretai daug svarbiau už pinigines premijas. Monikai šis titulas atiteko už efektingą atvirukų ir socialinės reklamos ciklą „Kaunas. Tai – mano miestas, nesvarbu, kur būčiau“.

Kampelis širdžiai brangus

„Šitie atvirukai skirti ne turistams. Juose užkoduota tai, ko nesuprastų svetimšalis, – emigracijos aspektas“, – sako trisdešimt trejų metų Monika Vilčinskienė. Statistikos duomenimis, Kaunas per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį labiausiai nukraujavo – iš čia į užsienį ieškoti geresnio gyvenimo, daugiau galimybių savo karjerai išvažiavo daugiausia žmonių.

Lietuviams plačiau atsivėręs pasaulis pasirodė esąs kupinas ilgai slėptų už geležinės uždangos grožybių, apie kurias žinojome tik iš knygų ar televizijos. Tačiau ir gimtosios vietos taip lengvai neišsitrina iš atminties. Jas ir toliau matome širdimi. Būdami Čikagoje, Paryžiuje, prie Kilimandžaro sniegynų ar Egipto piramidžių...

Dvylikos atvirukų ciklas, sukurtas Monikos Vilčinskienės, yra ir savotiškas meilės prisipažinimas gimtajam miestui, ir žaidimas su humoro kibirkštėle. Tas, kuris viską priima tiesmukai, gali nesuvokti Kauno simboliais tapusių objektų „suporavimo“ su garsiais pasaulio ir architektūros paminklais.

Toks žmogus išjungia savo sugebėjimą lyginti, pastebėti, fantazuoti ir sako: kas per nesąmonė, Žaliakalnio funikulierius nevažiuoja į tokį aukštą kalną, o didžiausias pasaulio laivas negalėtų plaukti Nerimi. Tikrai, realybė kitokia. Tačiau dar yra vaizduotė, išlaisvinanti mintis ir jausmus. Pažiūrėkime atidžiau, ir pamatysime, kad pasaulis panašus į apelsiną; taip, jis sudalytas į skilteles, tačiau jas skiria labai plona plėvelė. Tiesiog menininkas pastebėjo tai anksčiau už mus ir pakvietė žvelgti giliau...

Žiūrėkime ne tik po kojomis

„Viskas prasidėjo nuo Soboro – kai kurios architektūros detalės man pasirodė panašios į Tadž Mahalą. Padariau montažą ir klausiau daugelio žmonių – nuo kolegų iki namų tvarkytojų – nuomonės: ar jie supranta, ką aš noriu pasakyti, ar verta tokias nuotraukas atspausti. Išgirdusi teigiamus atsiliepimus, ryžausi eiti toliau. Tolesni eskizai – ką su kuo derinti, gimė greitai“, – pasakoja dailininkė.

Taip į Egipto Faraonų slėnį persikėlė Vlado Dubeneckio projektuotas Vytauto Didžiojo karo muziejaus pastatas, iškilęs ant stebėtinai jam pritikusio valdovės Hatšepsut piramidės pagrindo. Įėjimas į Paryžiaus metro tapo įmanomas iš Laisvės alėjos ties „Metropoliu“. Kauno pilis atsidūrė Kilimandžaro papėdėje. Gondolos išsirikiavo Nemuno krantinėje Kauno senamiesčio fone, versdamos spėlioti: o gal čia smetoniškas žiemos uosto vaizdelis?...

Anot Monikos Vilčinskienės, svarbiausia darbuose buvo suderinti rakursą ir apšvietimą. Montažas pirmiausia turi nustebinti netikėtumu, priminti paraleles. Techninės detalės negali kristi į akis aplenkdamos stebėtojo nuostabą...

Kalbėdamasi su Monika, prisiminiau savo vaikystės istoriją. Namuose buvo smetoniška tėvo nuotrauka: jaunas, gražus skrybėlėtas vyriškis stovi ant tiltelio snieguotų kalnų fone. Mudviejų su broliu kamantinėjimas, kur jis čia nufotografuotas, tėvas, šypsodamasis lūpų kampučiais, atsakydavo: Alpėse. Buvau jau paauglė, kai netikėtai atkreipiau dėmesį: Alpių peizažas baigiasi kiek aukščiau tėvo batų... Matyt, fotografas savo dekoracijos nenuleido iki pat grindų, o gal tiesiog ji buvo per trumpa.

Ypač tikroviškos iliuzijos dizainerė pasiekė Juozo Zikaro Laisvės paminklą sukomponuodama greta Atėnų Akropolio. Jo fasadą laikančių kariatidžių figūros stulbinamai giminingos Kaune stovinčiai sparnuotos moters statulai. „Tai padeda akcentuoti, išryškinti mūsų paminklo grožį. Zikaro statula nedidelė, vasarą nuo žmonių žvilgsnių ją kiek užstoja medžių laja... Apskritai savo gimtuosiuose miestuose retai vaikštome pakėlę akis aukštyn, smalsiai dairydamiesi, o vertėtų tai daryti“, – kalba Monika.

Jos nuomone, Kaunas toks pat gražus, kaip bet kuris kitas pasaulio miestas. „Man norisi, kad būtų kuo daugiau meilės savo miestui, mažiau verkšlenimo ir savęs menkinimo. Galima į daug ką žvelgti su humoru ir nesiskųsti.“

Nenorėtų niekur išvažiuoti

Monika Vilčinskienė – jau trečios kartos kaunietė. „Tai mano tėvų ir senelių miestas. Kaune jaučiuosi gerai, myliu jį. Ar nenorėjau išvažiuoti į Vilnių? Ačiū Dievui, to neprireikė“, – juokiasi dailininkė.

Kaune Monika mokėsi Juozo Naujalio meno mokykloje, grafinio dizaino skyriuje. Baigusi mokyklą tą pačią specialybę studijavo Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute. Turėjo gerus pedagogus, tarp jų garsųjį grafiką Edmundą Saladžių. Pasak menininkės, mokykloje sekėsi ir skulptūra, bet šito kelio vis dėlto nesiryžo rinktis – tam reikia didelės fizinės jėgos.

Monikos vyras Martynas irgi menininkas – juvelyras. Jiedu įkūrė kūrybines dirbtuves „Monmart“. Puikus sutapimas – Vilčinskų vardų pirmųjų skiemenų junginys skamba kaip garsusis Paryžiaus menininkų kvartalas. „Mudu kuriame pasitardami vienas su kitu, kartu atliekame užsakymus. Mėgstame keliauti – esame aplankę Kubą, Korsiką, Prancūziją, Ispaniją, Italiją, kitas šalis. Dabar daugiau būnu namuose, nes turime naują šeimos narį – dukrytę Martą. Beje, būnant motinystės atostogose, man ir kilo mintis sukurti atvirukų ciklą, skirtą Kaunui. Pirmieji sumanymai bei darbai gimė pernai pavasarį“, – pasakoja dizainerė.

Emigracijos tema yra palietusi ir Moniką. Prieš keletą metų į JAV išvyko jos motina žurnalistė Nelė Strackienė. Panaikinus Lietuvos televizijos redakciją Kaune, ji liko be darbo. Brandaus amžiaus moteriai su tuometinėje Lietuvoje nepaklausia humanitarine specialybe teko ieškoti laimės svetur. „Labai džiaugiuosi, kad mama parvažiavo į Kauną padėti man auginti Martą“, – spinduliuodama iš motinos paveldėta šilta šypsena sako Monika.

Prisiminimai visada sušildo

Monikos Vilčinskienės atvirukai ir socialinė reklama jau gyvena tarp mūsų. Jų yra knygynuose, paštuose, jie pasitinka žvelgiantįjį pro autobuso langą kylant ar leidžiantis nuo Parodos kalno.

Nespalvoti, „pasendinti“ netikėto Kauno atvirukai yra aprėminti mėlynos, baltos ir raudonos spalvų krašteliu – kaip laiškai, oro paštu atkeliaudavę iš tolimų užsienio šalių. Jie sudėti į rinkinuką, tačiau viso pirkti nebūtina. „Žmonės dažniausiai renkasi tuos, kuriuose yra Rotušė, Soboras, Kauno pilis. Pirmojo tiražo buvo atspausta 10 tūkstančių, antrojo pakartojome tiek pat. Dar planuoju savo darbus apie Kauną padaryti didelio formato ir eksponuoti Karmėlavos oro uoste, kad žmones pasitiktų ir išlydėtų geros emocijos“, – sako Monika.

Dizainerė įsitikinusi, kad prisiminimai ir prisirišimas prie gimtųjų vietų visada sušildo. Net jeigu tik trumpai esi toli nuo jų. „Prieš keletą mėnesių man paskambino gidai iš turizmo agentūros. Sakė: mes vežame turistus prie Kilimandžaro ir labai norėtume ant marškinėlių atsispausti nuotrauką su Kauno pilimi šito kalno fone.“