Miškuose išsibarstę kaimai

Pietryčių Lietuvoje artimoje kaimynystėje gyvena gruntų, panemunių ir šilų dzūkai. Gruntų dzūkų žemės geresnės, nuo seno jie verčiasi žemės ūkiu. Panemuniškiai tradiciškai buvo žvejai ir sielininkai. Šilų dzūkų kraštas (aplink Marcinkonis, pačiuose pietuose) prasčiausias ūkininkauti. Šiliniai save vadina pieskynų dzūkais.

Čia kraštovaizdis archajiškiausias, lėtai kintantis. Kaimai išsimėtę miškuose, pagal architektūrinį planą – kupetiniai ar gatviniai. Vietovardžiai skambūs, mieli, išradingi – Linažiedziai, Vidursodė, Vuogeliškės, Nabažėliai. Ar tiesiog pasakantys, kad toje kaimo dalyje gyvena žmonės viena pavarde: Svirnelių, Bakanauskų, Gaidzų „kampas“. Kaimo pradžioje stovi aukšti, dvigubi kryžiai. Kodėl tokie aukšti? Kad išsiskirtų tarp medžių, supančių kaimą iš visų pusių, kad būtų galima įkasti iš naujo, kai apatinę dalį pieskelis „suėda“.

Kiek mažesni – kaimo vidury, kryžkelėse, vos ne prie kiekvienos pirkios. Kaimo gale – vėl aukštas, dvigubas arba su ietimis. Ir būtinai visi padabinti žiurstėliais – Lietuvoje juos taip puošia tik dzūkės.

Žiurstėlis užrišamas ant kryžiaus kaip pagarbos, padėkos ženklas, o kai kada atgailaujant, atsisveikinant, kreipiantis pagalbos.

Šimtmečius dzūkų ūkio pagrindas buvo miškinė ir dirvoninė žemdirbystė bei verslai, susiję su miško ir jo gėrybių naudojimu: miško kirtimas ir sielių plukdymas; medienos perdirbimas – pelenų, medžio anglies, dervos, deguto gavybai, statybinėms medžiagoms (rąstams ir malksnoms stogui dengti); balų rūdos gavyba, lydymas ir kalvystė; medžioklė; žvejyba; drevinė bitininkystė; grybų, uogų, vaistažolių rinkimas ir perdirbimas.

XIX a. antroje pusėje šaltiniai teigia, kad čia buvo sėjami žieminiai ir vasariniai rugiai, grikiai, linai, lęšiai. Užklydusiems keliautojams atrodė, kad rugiai čia sėjami „tik todėl, kad toks paprotys“. „Bulbaitių kiek sodzinom, ciek jir kasėm...“ – pasakojo senolė, prisiminusi motulės atsidūsėjimus. Tiktai prie upelių driekiasi vešlesnės pievos, derlingesnės žemės ploteliai. Žmonės čia nuolat susidurdavo su gamtos negandomis, nors ir stengėsi su ja gyventi santarvėje. Norėdami dirbti daugiau žemės, jie turėjo iškirsti medžius. Iškirtus didesnius plotus, vėjas imdavo ardyti dirvožemį, pustyti smėlį. Šilų kaimų žemėse sausi pušynai, tarp jų įsiterpę atviri smėlynų plotai, kuriuose net ir medžiai neįsišaknija.

Kumelaitė nė krust

Didžiosios XX a. nelaimės – trėmimai, kolektyvizacija, melioracija – neaplenkė ir šilinių. Antai šeima iš Zervynų kaimo buvo ištremta Žemaitijon. Viena moteris pasakojo: „Nuvejom su dzieduliu laukų apveizdėc, o ty žamelė nor an duonos tėpk, bet kų su juoj daryc – niekas nepasakė... Jau pirmųdzien savo visus padargus palaužėm, o kumelaitė mūs drabnutė vos tįsė medzinį arklų, kol cik viskas patraiškėj jir sustojo, nė krusc...“

Net vaikui buvo aišku, kad be miško išgyventi nepavyks: šeimai, ištremtai į Pakruojo kraštą, atvykus į skirtą vietą, vaikelis įsikorė į medį ir apsidairęs aplink pareiškė: „Moma, moma, kap mes ca gyvensma, kadgi ca miško nėr...“ Daugelis šeimų, vos pasitaikius progai, grįžo į savo gimtąjį kraštą – „geriau radna pieskelė, kap svecima godna žamelė“.

Sovietmečiu, kaip ir visoje Lietuvoje, įkurti kolūkiai, bet išsilaikę vos metus kitus buvo pertvarkyti į žuvininkystės ūkį, miškų ūkius: smėlynai, upelių upeliukų vagos, siauri miškų keliukai, miškuose atokiai kitas nuo kito nedideli derlingesnės žemės lopeliai – traktoriai, kombainai ar kiti gremėzdiški mechanizmai tokiam ūkiui visiškai netinkami.

Audėjoms laumės padeda

Juostos audimas mitologijoje prilyginamas aukai, apeigai, magiškam ritualui. Lietuvių kultūroje juostų audimas kaip apeiga ryškiausiai atsiskleidžia kraičio krovimo tradicijoje. Paprastai daugiausia juostų išausdavo mergaitės ir merginos iki vestuvių. Gabumai austi buvo labai vertinami ir daug lėmė pasirenkant nuotaką. Mat merginos į juostas įdėdavo daug širdies, į audimą sutelkdavo visas savo viltis, svajones, maldas. Apie darbščias audėjas, kurios audžia per naktį, buvo manoma, kad joms laumės padeda.

Dzūkų audėjos kryžiuko raštą vadina krikštėliu ir kaip talismaną perduoda jį iš kartos į kartą. Tikima, kad austa juosta yra dvasinės apsaugos ir sveikatos šaltinis.

Miškas rengė ir maitino

Šiliniai dzūkai konservatyvūs. Į pastabą atkirs: „Tep darė mūs dziedai...“ Suprask, išgyveno jie – išgyvensime ir mes. Miškas rengė, maitino, teikė dvasios ramybę.

„Visa, kas gera, pareina iš girios“, – sako senieji kaimų gyventojai. Rakandai, namų apyvokos daiktai, trobesiai – visa pačių padaryta.

Pasirodžius grybams, dzūko namie nerasi. Grybavimas – būdas užsidirbti. Išdygus pirmosioms voveraitėms, kaimynė, paklausta ar jau ragavo „lepeškutių srubos“, taip paaiškino: „Vaikeli, kap jų gali valgyc, kap kandzi – ana cypia: aš centas, aš centas...“

Vaikšto senieji kaimų gyventojai dar tėvų pramintais grybų takeliais. Pagal tam tikrus ženklus net neišėję iš kiemo suprasdavo, kur ir kokie baravykai pasirodė – trakinukai, rudagalviai ar balti. Rinko tik penkias grybų rūšis. Pavasarį – šmarškus. Tiesa, negirdėta, kad bent vienas dabartinis septyniasdešimtmetis būtų ragavęs šio grybo. Zelionkos renkamos į krepšius su dangčiais ir prieš nešant supirkėjams merkiamos į sraunų upelio, šaltinėlio vandenį – kad smėlio neliktų.

Uogavimas – nelengvas darbas. Didžiausias turtas – spalgenos, renkamos ir parduodamos ir rudeniop, ir pavasarį. Užpiltos šaltinio vandeniu, išlaikomos ištisą žiemą. Bruknės raugiamos žiemai. Mėlynės, vaivorai, avietės, upelių pakrantėse augančios serbentės, bobingės renkamos labai retai ir tuoj pat suvalgomos. Džiovintų mėlynių pasiliekama, kad turėtų viduriams sutrikus ir nuo kosulio. Surinktos žemuogės suvalgomos ir tik labai mažais kiekiais džiovinamos vaistams, arbatai.

Privati bičių nuosavybė

Bitutes irgi miške, drevėse laikė. Bitininkas parinkdavo pušį. Statybai netinkamą, dervingą – net nudžiūvęs toks medis nepūva. Nukirsdavo viršūnę, ir pušelė imdavo augti į plotį, o ne į aukštį. Medžiui nekenkia, žaliuoja šoninėmis šakomis. Tada iškaldavo drevę, išskobtą angą užverdavo, palikdami landą. Bitutės pačios namelius apsišildydavo.

Apsigyvenus bitėms, tai jau privati nuosavybė, kuri būdavo saugoma įstatymų. Kadaise Lietuvos Statute buvo numatyta net mirties bausmė už svetimos drevės išplėšimą.

Žalos drevėms pridarydavo meškos. Kad koriai netaptų lengvu grobiu, įtaisydavo kliūčių: padėdavo apverstas akėčias arba tiesiai prieš pat landą ant virvės parišdavo trinką, užsikorusiai meškai ji trukdė išlupti dureles. Letena sušėrus, trinka smogdavo atgal. Meškos atmintis, matyt, nebloga: sako, ji retai grįždavusi prie tos pačios drevės.

Medin įkopti reikėjo ir žinių, ir įgūdžių. „Dziedas pas bites ajo, kap kunigas pas altorių. Pircin prausės, po baltai rėdės jir sakydavo – ainu girion prog kojas in smercį veizėc“. Iš tikrųjų bitininkui reikėjo būti labai atsargiam: kopimo prietaisas geinys – sudėtingas įvairiai pintų ir rištų virvių raizginys su medine lentele atsisėsti ir kabliu pakilus prisitvirtinti.

Pykčio ilgai nelaiko

Namai dzūkui – šventa vieta. Čia praeina visas gyvenamas, auginami vaikai, čia žmogus jaučiasi saugus. Namų aplinka gerai pažįstama, jungianti kelių kartų gyvenimus, drauge ir labai paslaptinga. Šeimos gausios. Juo daugiau dukterų, juo didesnis rūpestis tėvui.

Jau nuo „dzvylikos keturiolikos metų mergaitė imdavo galvoc, kuoj aprangs savo būsimus vaikus, vyrų“. Verpdavo, ausdavo... Šilinių dzūkų merginos noriai tekėdavo už geragrumscų, geražamių krašto jaunikių.

Visas kaimas rūpinasi naujai atsikėlusiais gyventojais – geranoriškai siūlo pagalbą, supažindina su kaimo tvarka. Artimiausi kaimynai jaučiasi atsakingi, kad naujakuriai nesijaustų svetimi. Globojami seni, vieniši ar ligoti kaimynai. Ištikus nelaimei, visi sulekia pagalbon: „Jir dzaugsmi, jir bėdoj – susiedas arcausia. Geras susiedas – brangiau kap giminė.“

Šilų dzūkai jokiam darbui žmogaus nesamdė – viską darė patys. Vaikščiojo vieni pas kitus į talkas, atlygis talkininkams buvo gardesnis valgis.

„Jei ne grybai jir ne vuogos – šilų mergos būtų nuogos, jei ne grikiai jir ne lįšiai – dzūkų bernai būt nuplyšį.“ Šį posakį sugalvojo ne koks pašalietis, norėdamas pasišaipyti, o patys dzūkai. Jie labai nuoširdūs, vaišingi, svetingi, mėgstantys bendrauti, svečias dzūkui – Dievo dovana, už stalo sodina, kuo turi, tuo vaišina. Dzūkai turi subtilų humoro jausmą. Labai emocingi. Supykę išsikalba, pykčio ilgai nelaiko. Nuoskaudas greitai pamiršta. Optimistai. Rodos, dėl nieko nesuka galvos – gyvena lengvai ir žaismingai.

„Viena akelė verkia – kita juokias“. Antai prie mirusiojo rymodama rypuoja senolė: „Pažiūrėk, tavo visi susiedėliai suvejo pas tavi, kelkis tėvule, negulėk, atmerk savo šviesias akelas“, ir iškart labai natūraliai marčiai tarstels: „Pamaišyk kokletus – prisvils“, tada vėl graudžiai raudos: Kam tu mumi palikai vienus vargelio varguoc...“ 

Dzūkijoje raudos dar gyvos. Raudant išsikalbama, kad palengvėtų, išsakoma tai, kas nesuspėta pasakyti gyvam.

Išradingos dzūkų šeimininkės

Dzūko duonelė, pyragas – iš grikių. Kasdienis valgis kuklus, bet labai įvairus. Dzūkės išradingos šeimininkės. Pavasarį išvirs sriubą iš vos prasikalusios dilgėlės, rūgštynės, balandos... Beveik visos daržovių sriubas skanina džiovintais grybais.

O dar zacirka, kleckelių, pakruopių sriubos, juka, vasaros darbymečiu – šaltos (kaplūnas, šalti barščiai, saldžiosios)... Kiek rūšių padažų ir pagardų – iš kanapių, aguonų, svėrių ir kitų pievose bei miškuose augančių žolynų. Košės – žirnių, bobikų, grikių, kitų kruopų, troškės, bulvių ir bulvių tarkių su grikiais.

Mėsiedas – laikotarpis nuo Kalėdų iki Užgavėnių – sočiausias. Lašinukai, kindziai, palendricos, kumpiai, kilbasos – viskas tik sūdyta, vytinta. Mėsa, karkos, ventrobai (kraujiniai, grikiniai, bulviniai vėdarai).

Egzotiškiausias – šaltanosiai. Gaminami iš grikių miltų (kartais pridedant ir bulvių tarkių), su kanapių ir svogūnų ar aguonų įdaru. Gėrimai – saldė, kisieliai iš uogų ir avižų, džiovintų vaisių, įvairiausios žolelių arbatos, midus, kava – iš gilių, morkų, cikorijų šaknų. Dzūkai ir nepralenkiami naminės gamintojai.

Kepiniai – pyragai, pyragėliai, bandelės su varške, uogomis, lašinukais. Begalė patiekalų iš bulvių, bet šiandien bene mėgstamiausias patiekalas – bulvinės bandos ant kopūstų lapų.

Žiemai dzūkas tuščio rūsio nepalieka. Šviežios daržovės, rauginti kopūstai, bruknės, grybai, agurkai. Šaltinio vandeniu užpiltos spanguolės. Džiovintos mėlynės, kriaušės, obuoliukai, žirniai, lęšiai, vikiai, pupelės ir įvairiausios žolelės.