Benjamin Franklin (1706–1790)
Franklino nuomone, jei pavyktų visą savaitę nenusižengti vienai iš dorybių, ši taptų įpročiu; tada kitą savaitę būtų galima atsiduoti kitai dorybei ir taip sėkmingai vis mažinti nusižengimų (žymimų kalendoriuje juodu rašalu) skaičių, kol galiausiai, perkeitus savo nuodėmingą prigimtį, tik retkarčiais prireiktų vėl imtis moralinės disciplinos.
Planas veikė, bet ne be išlygų. Išėjęs visą kursą keletą kartų iš eilės, galiausiai Franklinas suprato, kad būtina jį kartoti bent kartą per metus, o tada – kas kelerius metus. Tačiau panašu, kad tvarkos dorybė – „te visi daiktai turi savo vietą; te visi darbai, kuriuos turi padaryti, turi savo laiką“ – išvengė jo dėmesio.
Franklinas iš prigimties nebuvo linkęs tvarkingai laikyti dokumentų ir kitų daiktų, o pastangos įveikti šį įprotį buvo tokios bevaisės, kad apimtas didelio nusivylimo buvo nusprendęs kone mesti savo dorybių programą. Be to, leidėjų grafikas dažnai kirsdavosi su jo dienotvarke.
Šis tvarkaraštis buvo sudarytas dar iki Franklinui atrandant savo mėgstamiausią įprotį – kasdienines „oro vonias“. Tais laikais maudynės šaltame vandenyje buvo laikomos tonizuojančia priemone, nors, Franklino nuomone, tai sukeldavo pernelyg didelį stresą organizmui. Viename savo laiškų jis rašė:
Supratau, kad už maudynes vandenyje man daug malonesnė kita stichija, turiu omenyje šaltą orą. Kasryt anksti pabudęs su šia nuostata atsisėdu kambaryje be jokių drabužių, pusvalandį, o kartais ir visą valandą, priklausomai nuo sezono, rašau arba skaitau. Ši praktika nėra nemaloni, priešingai – mėgaujuosi tuo; o jei prieš rengdamasis dar grįžtu į lovą (taip kartais irgi būna), jaučiuosi pasiruošęs bent valandą dvi taip gerai pailsėti ir išsimiegoti, kaip tik tai įmanoma įsivaizduoti.
Tai buvo ištrauka iš leidyklos „forSmart“ išleistos Mason Currey knygos „Kaip menininkai dirba. Dienos ritualai“.
