Išsigandusi ligos ji net atsisakė planų studijuoti, tačiau vienus metus gyvenusi abejonėse, Vida susiėmė, susidraugavo su liga ir dabar gali didžiuotis, kad gyvenime pasiekė tiek, kiek kitas ir sveikas būdamas nepadaro.
„Ligą tiesiog „nustūmiau“ į šalį ir gyvenau kaip visi, nes jei būčiau nuolat graudinusis, nieko nepasiekčiau, o tik varyčiau save į depresiją“, – teigia epilepsija serganti Vida Kurlinskienė.
Susirgo po galvos traumos
Vida Kurlinskienė mano, kad susirgo epilepsija dėl jaunystėje patirtos galvos traumos. Pirmas priepuolis užklupo mokykloje laikant abitūros egzaminą. Gydytojai diagnozavo epilepsiją, skyrė gydymą.
„Tuomet išsikapsčiau ir egzaminus išlaikiau, bet stoti mokytis toliau bijojau. Nors priepuoliai buvo reti ir nestiprūs, studijuoti išdrįsau tik po metų. Nepasidaviau nevilčiai, įgijau vairuotojo pažymėjimą, neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus buhalterijos technikumą, vėliau – Žemės ūkio akademiją, dirbau buhaltere revizore. Nebuvo lengva, bet užsispyriau ir pasiekiau ką norėjau“, – prisimena Vida.
Liga nesukliudė ir šeimą sukurti. Būdama dvidešimties V. Kurlinskienė ištekėjo, susilaukė dviejų sūnų ir dukros.
Ligą „nustūmė“ į šoną
Būdama dvidešimt penkerių metų V. Kurlinskienė kartu su sutuoktiniu pradėjo dalyvauti automėgėjų slalomo varžybose, yra tapusi Lietuvos moterų čempione. Automobilių sporto varžybose Vida dalyvavo penkiolika metų.
„Ligą tiesiog „nustūmiau“ į šalį ir gyvenau kaip visi, nes jei būčiau nuolat graudinusis, nieko nepasiekčiau, o tik varyčiau save į depresiją“, – teigia V. Kurlinskienė.
Epilepsija vis primindavo apie save, tačiau vaistais ją pavykdavo gana gerai kontroliuoti. Nors Vidai teko ne kartą ir ligoninėje gulėti, tačiau būdavo ir gana ilgų periodų, kai liga tiesiog atsitraukdavo.
„Buvo laikotarpis, kai net trejus metus neištiko nė vienas epilepsijos priepuolis. Nuolat vartojau vaistus, tačiau esu įsitikinusi, kad daug kas priklauso ne tik nuo medikamentų, bet ir nuo manęs pačios, nuo optimistinio požiūrio“, – tvirtina V. Kurlinskienė.
Reikia palaikymo
Pati susidraugavusi su liga, Vida negalėjo abejingai žiūrėti, kai sergantys epilepsija žmonės gyvena užsidarę, vengia viešumos. Sergančiuosius epilepsija ji 2002 m. subūrė į draugiją „Nepraraskime vilties“.
„Norėjau likimo draugus paskatinti ir savo pavyzdžiu: liga neturi griauti gyvenimo, mes privalome siekti tikslų, nenumoti į juos ranka tik todėl, kad sergame“ , – pasakoja V. Kurlinskienė.
Draugijai ji vadovavo aštuonerius metus. Be darbo, visuomeninės veiklos ji ir dabar negali išbūti. Šiuo metu ji dirba Pasvalio krašto neįgaliųjų klubo „Užjausk draugą“ pirmininke ir apklausėja vienoje bendrovėje.
„Nors turiu keturis anūkus, darbas, bendravimas su kitais panašaus likimo žmonėmis padeda nepasiduoti ligai“, – sako Vida.
Specialisto komentaras
Lietuvos epileptologijos draugijos prezidentė, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Konsultacinio epilepsijos ir miego sutrikimų centro vadovė gydytoja neurologė doc. dr. Rūta Mameniškienė:
– Epilepsija – lėtinė neurologinė, galvos smegenų liga. Jai būdingi pasikartojantys priepuoliai dėl labai stiprios, staiga kylančios smegenų ląstelių elektrinės iškrovos, kuomet sutrikdoma normali smegenų veikla.
Epilepsijos simptomai gali būti įvairūs, jie priklauso nuo to, kurioje vietoje kyla „elektrinė audra“ ir kiek ji išplinta į kitas smegenų sritis.
Jei elektros iškrova lieka vieno pusrutulio ribose, turime židininį epilepsijos priepuolį, kuriam būdingi įvairūs požymiai (priklausomai nuo to, kur yra priepuolį sukeliantis židinys): vienos ar kitos kūno pusės trūkčiojimas, tirpimas, atsijungimas nuo aplinkos su pačepsėjimu ar kokia nors veikla, kurios pacientas po to neprisimena. Priepuolis trunka trumpai – paprastai keletą sekundžių, ilgiausiai pusantros minutės.
Generalizuoti priepuoliai (kai elektrinė iškrova vyksta apimdama abu smegenų pusrutulius) taip pat gali pasireikšti trumpu atsijungimu nuo aplinkos, primenančiu užsisvajojimus, viso kūno trūkčiojimais, kuriuos pacientas jaučia. Labiausiai atpažįstami ir pavojingiausi yra generalizuoti toniniai kloniniai traukuliai, kuriems būdingas staigus sąmonės sutrikimas, lydimas kritimo su kūno įsitempimu, trūkčiojimais. Neretai prikandamas liežuvis, nevalingai pasišlapinama. Jei toks priepuolis ištinka žmogų jam stovint, einant, jis griūdamas gali stipriai susižeisti.
Epilepsiją sukelia labai įvairios priežastys, ne visais atvejais jos būna aiškios. Dalis šios ligos priežasčių yra žinomos: epilepsijos židininiai priepuoliai kyla dėl struktūrinių pakitimų smegenyse – kraujotakos sutrikimų, auglių, patirtų traumų, smegenų uždegimų, senatvinių smegenų pakitimų. Taip pat lemia genetiniai veiksniai.
Vaikams būna įgimtas smegenų pažeidimas, įgytas formavimosi metu, kol vaisius dar yra motinos įsčiose, arba gimdymo trauma. Vaikams epilepsiją gali sukelti tokios pačios priežastys kaip ir suaugusiesiems: infekcija, smegenų uždegimas, kraujotakos sutrikimai, genetiniai faktoriai. Paveldimumas dėl ligos būna kaltas tik retais atvejais.
Pritaikius tinkamiausią medikamentą, teisingas jo dozes, apie 70 proc. pacientų pavyksta išgydyti vaistais, ir priepuoliai nebesikartoja. Apie 30 procentų gydymas vaistais nebūna toks efektyvus, ir priepuoliai jiems kartojasi. Tuomet ieškoma kitų gydymo būdų. Daliai jų gali būti taikomas chirurginis gydymas.
Kai kuriais atvejais gali būti taikoma klajoklio nervo stimuliacija, gilioji galvos smegenų stimuliacija.
