Emigrantė: man nepatiko, kad mokykloje mano vaikai buvo lyginami su kitais

 (36)
Šios savaitės „Tiesos“ heroję Birutę Jakučionytę būtų galima pristatyti kaip pavyzdį tiems, kurių kasdienybę riboja darbo valandos, atstumai, gyvenamoji vieta ar kiti susigalvoti arba realūs kliuviniai. Nuveikti gyvenime galime kur kas daugiau, nei įsivaizduojame.
Birutė Jakučionytė
© Asmeninis archyvas

2013-aisiais Jungtinėje Karalystėje įsikūrusi moteris – kaip gyvas sidabras. Po skyrybų ji ne tik rūpinasi didele šeima, bet ir randa laiko svetimoms bėdoms. Jos galva nuolat pilna naujų idėjų, taigi apie gausybę savo skirtingų veiklų galėtų pasakoti valandų valandas.

B. Jakučionytė yra knygų „Moteris iš raudonos „Audi“ ir „Mano karūna nematoma“ autorė, visuomeninių projektų sumanytoja bei įgyvendintoja, gongų terapijos seansų organizatorė, rankdarbių meistrė.

Atrodo, toks tempas turėtų varginti, tačiau Birutė tik šypsosi sakydama, kad jos gyvenimas – nerealus visomis prasmėmis.

Savo mintimis ir požiūriu ji pasidalijo su „Tiesa“.

Birute, kaip jūs pati save pristatytumėte?

– Pirmiausia esu keturių vaikų mama, o paskui jau visa kita – knygų ir tinklaraščio autorė, visuomenininkė, kai kas sako – verslininkė. Bet aš savęs taip nevadinu, nes labai jau maži tie mano versliukai. Tiesiog turiu daug skirtingų veiklų ir per jas užsidirbu pragyvenimui: gaminu suvenyrus, turiu savo internetinę parduotuvę, rengiu gongų terapijos seansus, rankdarbių dirbtuves, rašau knygas. Tai labiau gyvenimo būdas nei verslas. Verslo tikslas – uždirbti didelius pinigus, o aš tokio tikslo neturiu.

Kitaip sakant, tiesiog darote tai, ką mėgstate, o iš to pavyksta užsidirbti pragyvenimui?

– Taip, pajamas gaunu veikdama tai, kas miela širdžiai. Išeina taip, kad nieko nedirbu, tiesiog darau kas patinka. (Juokiasi.)

Pavydėtinas gyvenimo būdas.

– Man daug žmonių pavydi. Bet reikėtų atsidurti mano vietoje...

Be keturių vaikų auginimo ir veiklų, padedančių užsidirbti, dar ką nors veikiate?

– Taip, rašau tinklaraštį, keliauju po pasaulį ir susitinku su užsienio lietuvių bendruomenėmis. Esu dažna viešnia Lietuvoje, dalyvauju įvairiuose projektuose. Penkerius metus ten organizavau konkursą „Kamštelių vajus“. Per jį su kelių šimtų mokyklų ir darželių vaikais surinkome ir atidavėme perdirbti net 30 tonų plastikinių butelių kamštelių!

Dabar šis projektas nutrūko, bet aš sėdžiu ir audžiu mintį apie naujus projektus. Šiuo metu mane labai jaudina vaikų situacija Lietuvoje. Galvoju, kokia pagalba būtų efektyviausia socialinių įgūdžių stokojančioms šeimoms, smurtą patiriantiems vaikams.

Kai kurioms šeimoms tiesiog trūksta socialinių įgūdžių. Jų žmonės gali įgyti – tereikia pagalbos, paprasčiausiai pamokyti to, ko jie nemoka.

– Ar tai neturėtų būti valstybės reikalas?

– Lietuvoje kol kas nėra tokios struktūrinės grandies, kuri teiktų realią pagalbą bėdos ištiktai šeima – skubama pasmerkti prasikaltusiuosius. Taip, vaikus mušantys ar net žudantys žmonės yra blogas reiškinys, tačiau reikia ne tik smerkti, bet ir galvoti, ką daryti, kad taip neatsitiktų.

Kaip žmogų parengti gyventi šeimoje, jeigu jis to išmokti pats neturėjo jokių galimybių? Jeigu užaugo globos įstaigoje ar namuose, kuriuose vienintelė vertybė buvo alkoholis? Reikia ieškoti būdų, kaip prie jo prieiti ir jį išmokyti.

Šiandien vaikų auklėjimo, šeimos darnos temomis organizuojama labai daug seminarų ir konferencijų, tačiau į juos ateina tie, kurie ir taip puikiai tą išmano. O žmogus, stokojantis socialinių įgūdžių, tikrai šiuose renginiuose nesilanko. Todėl kažkam reikia eiti pas jį. Padėti susitvarkyti. Begalė žmonių nemoka net padoriai namų aptvarkyti, laikytis elementarios higienos, ką jau kalbėti apie vaikų auklėjimą be smurto...

Bet nemažai tokių piliečių nėra linkę priimti pagalbos. Tvirtina viską patys puikiausiai išmanantys, liepia nesikišti – štai neseniai net peiliu puolė socialinę darbuotoją...

– Socialiniai darbuotojai Lietuvoje – kalbu ne apie visus, žinoma, – tiesiog sudėlioja varneles savo dokumentuose: buvau, pažiūrėjau, bloga padėtis, kitas tikrinimas... Ir viskas. Bent jau taip kalba žmonės, su kuriais susitinku, pati nemačiau.

Čia, Jungtinėje Karalystėje arba Norvegijoje, kurioje veikia lietuvių iškeikta vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“, socialiniai darbuotojai ateina į namus padėti. Padeda elementariai: išplauna indus ar grindis, parodo, kaip tvarkytis, gaminti valgyti, kaip susitvarkyti dokumentus, suranda vaikams darželį ir mokyklą. Parodykite man Lietuvoje socialinę darbuotoją, kuri, atėjusi į šeimą, plautų grindis ar skalbtų? Taip, ji savo darbą atlieka – varneles, kad aplankė, uždeda...

Kita vertus, negalima visko nurašyti dabartiniams socialiniams darbuotojams, nes jie perkrauti darbu ir gauna juokingus atlyginimus. Nes yra ir tokių, kurie dirba iš idėjos, padaro daugiau nei privaloma, negali žiūrėti pro pirštus.

Pavyzdžiui?

– Visai neseniai sužinojau apie ironišką situaciją dienos centruose – sausio ir vasario mėnesiais jie liko be finansavimo, mat praėjusių metų projektas jau pasibaigęs, o naujo valdininkai dar nepatvirtinę. Šiuo laikotarpiu vaikai iš probleminių šeimų negali tose įstaigose rasti užuovėjos, maisto, šilumos, nes dienos centrai du mėnesius tiesiog neveikia.

Birutė Jakučionytė
Birutė Jakučionytė
© Asmeninis archyvas

Tačiau Ukmergės rajono Tulpiakiemio dienos centro darbuotojos nutarė pačios išlaikyti centrą tuos du žiemos mėnesius ir paskelbė internete, kad reikia paramos, kad trūksta paprasčiausių maisto produktų – duonos, grietinės, dešros. Jų pagalbos prašymu „Facebook“ socialiniame tinkle pasidalijo šimtai žmonių. Esu įsitikinus, kad ne vienas užsienyje gyvenantis lietuvaitis pervedė centrui pinigų ir palaikė moterų norą išlaikyti jį veikiantį. Buvo surinkta pinigų ne tik maistui, užimtumo priemonėms, bet ir centro autobusėliui, kuris iš aplinkinių kaimų kasdien susirenka ir atsiveža beveik dešimt vaikų.

Problema buvo išspręsta. Jeigu tos moterys būtų savo darbą atlikusios tik pagal pareigybines instrukcijas, to tikrai nebūtų įvykę.

Atrodo, kad jūs gana gerai susipažinusi su situacija Lietuvoje. Kaip tai pavyksta esant toli nuo tėvynės?

– Aš labai daug keliauju po Lietuvą, daug išgirstu iš pirmų lūpų. Vien spalio mėnesį aplankiau penkiolika Lietuvos miestų ir miestelių, vasarį – penkis. Dariau susitikimus, savo knygų pristatymus. Taip pat bendrauju su pedagogais, kurie dalyvavo akcijoje „Kamštelių vajus“.

Be to, gaunu daug laiškų, skambučių, prašymų – kartais pasijuntu tarsi kokia ministrė ar prezidentė, kuri galėtų vienu mostu išspręsti visas problemas. Bet aš juk jokia politikė – eilinis žmogus, kaip ir visi. Tik gal dėl to žmonės tokie atviri su manimi?

O kokia buvo jūsų išvykimo iš Lietuvos priežastis?

– Buvo daug niuansų, bet apsisprendimą galutinai nulėmė tai, kai likau viena su keturiais vaikais, iš jų mažiausiam buvo vos metukai. Reikėjo greitai rasti sprendimą – pasirinkau emigraciją į Jungtinę Karalystę.

Lietuvoje manęs taip pat netenkino švietimo sistema. Pati turiu pradinių klasių mokytojo išsilavinimą, daugelis mano draugių daugiau nei dvidešimt metų dirba mokyklose. Per konkursą „Kamštelių vajus“ akis badydavo pedagogų kompiuterio neišmanymas, negebėjimas įsisavinti naujausių technologijų. Dabar laikai pasikeitė.

Šiuolaikiniai vaikai gimsta su kompiuteriais galvose ir mums jų niekada nepavyti.

Kartais lyginu Lietuvos švietimo sistemą su moterimi, stovinčia ant bėgių ir įsakmiu balsu bandančia sustabdyti seniausiai nurūkusį, pilną vaikų traukinį: „Ei, palaukit, aš čia vadovauju!“

Bet, kaip sakoma, traukinys nelaukia.

– Ne. Ji jau niekada nespės į tą traukinį. Ji nesugebės vaiko pritaikyti gyvenimui, kuriame pilna technologijų, nesuprantamų mokytojui.

Be to, man nepatiko, kad mokykloje mano vaikai buvo lyginami su kitais: tau – 10, tau – 9. Taip sukuriamas nevisavertiškumo kompleksas, tau nuolat kalama į galvą, kad kitas už tave geresnis.

Vaiko pasiekimai turėtų būti lyginami su juo pačiu – ką šiandien išmokai naujo, ko vakar nemokėjai, ką šiandien pasiekei daugiau nei vakar.

– Kas dar netenkino Lietuvoje?

– Mes turėjome šeimos verslą ir teko akis į akį susidurti su kontroliuojančių įstaigų atstovais. Mačiau, kaip paminami įstatymai, kaip reikalai tvarkomi valstybinėse institucijose, o aš nieko negalėjau pakeisti. Buvo sunku gyventi tokioje aplinkoje. Buvau nusivylusi Lietuvos teisine, mokesčių, švietimo sistemomis. Akis badė korupcija ir policinės valdžios veiksmai.

Socialinė politika Lietuvoje tokia, kad žmogui, ištiktam bėdos, tenka pačiam tas bėdas ir spręsti. Kai likau viena su keturiais vaikais, niekam nebuvo įdomu, ką jie valgys, iš ko ir kaip mes gyvensime. Į tokią padėtį patenka tūkstančiai vienišų motinų, šeimų, patyrusių nelaimes, gaisrus, auginančių neįgalius vaikus. Lietuvoje jie sulaukia minimalios pagalbos ir socialinės apsaugos, jeigu išvis sulaukia.

Dar daug visokiausių niuansų lėmė mano apsisprendimą. Ir anglų kalbos norėjau išmokti. Taip ir išvažiavome penkiese, kalbos nemokantys.

Grįžkime prie šeimų, kurioms trūksta socialinių įgūdžių. Gal tai irgi netinkamo ugdymo pasekmė?

– Kažin ar vien mokytojo darbas ugdyti socialinius įgūdžius – jis visko išmokyti negali. O norint tą problemą išspręsti tiesiog nereikia išradinėti dviračio, kas nuolat bandoma daryti Lietuvoje. Dviratis jau yra, tereikia sėsti ant jo ir važiuoti. Gal ir nepavysime tų valstybių, kurios jį išrado, tačiau bent gera linkme važiuosime.

Yra gerų pavyzdžių, gerų modelių, tereikia juos pritaikyti. Nukopijuokime Suomijos švietimo sistemą kad ir prieš dešimt metų ir pritaikykime Lietuvoje.

Užaugo ne viena karta tokioje sistemoje, kai visą laiką buvo kalama į galvą, kad kažkas su mumis negerai, kad kažko mums trūksta. Kokį turime rezultatą? Apsisnarglėjęs ir įkaušęs britas aludėje turi daugiau pasitikėjimo ir apie save galvoja kur kas geriau, nei išsilavinęs ir gabesnis, tačiau nevisavertiškumo jausmo kamuojamas lietuvis. Aš nenoriu, kad mano vaikai būtų tokie. Noriu, kad jie būtų laimingi, psichologiškai netraumuoti, sveiki ir savimi pasitikintys.

„Naujienos saviems Jungtinėje karalystėje“.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

Stelmužės ąžuolas pateko tarp 13 gražiausių Europos medžių (9)

Europos Parlamente šią savaitę vyko kasmetiniais tapę Europos medžio apdovanojimai, rašoma pranešime spaudai. Už patikusį Europos medį buvo galima balsuoti visą vasario mėnesį, o konkurse pirmą kartą dalyvavo 13-ą vietą užėmęs ir Lietuvos Stelmužės ąžuolas.

Arūnas Sakalauskas: esame priklausomi vienas nuo kito (31)

Jis dėkoja jai už milžinišką kantrybę, ji jam – už pasaulių susidūrimą. Balandžio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidai aktoriai Jolanta Dapkūnaitė (51 m.) ir Arūnas Sakalauskas (55 m.) per 25-erius bendro gyvenimo metus patyrė rojaus, pragaro ir skaistyklos būsenų – visa, kuo apdovanoja ir baudžia meilė. „Per tiek metų atsirado priklausomybė – viena nepavojingiausių“, – sako A. Sakalauskas žurnalistei Virginijai Majorovienei.

Islandijos kalnai prisijaukino lietuvį

Jau keletą metų Linas Kumpaitis savo darboviete laiko Islandijos kalnus, nors ten jis jaučiasi labiau namuose nei darbe. Vilniečio nedrąsiu ar neryžtingu niekaip nepavadinsi: vieną dieną jis tiesiog apsisprendė ir paliko, kaip pats sako, „teisingo žmogaus“ gyvenimą, išvyko laimės ieškoti svetur.

Nežinomos Vilniaus istorijos: neištikimos žmonos ir „Šanchajus“ be vandentiekio (30)

Ar žinote, kodėl Vokiečių gatvė Vilniuje gavo tokį pavadinimą? Ar žinote, kad vos už kelių žingsnių nuo jos dar prieš kelis dešimtmečius stovėjo didžiulė sinagoga? Ar galėtumėte pasakyti, kaip vadinasi Vilniaus arkikatedra?

Renginių vedėjas papasakojo, kaip linksminasi lietuviai – ypač išsiskiria darbo vakarėliai (21)

Andrius Pieslikas su malonumu pasakojo apie besikeičiančias lietuvių vestuvių tradicijas, kuriozus, kurie atsitinka vedant renginius, o pokalbiui įsibėgėjus jis nustebino išsitraukdamas „Lego“ kaladėles ir paraginęs mane sukonstruoti ančiuką.