Tai antrieji poeto namai, kur jis atsigauna išėjęs pasivaikščioti į laukus ar į tolius žiūrėdamas. Čia dažnai gimsta ir eilėraščiai. Čia mes kalbamės apie poeziją kaip akimirką ant bangos ir jos žadamą laisvę gyventi, jausti, kurti.
Trečias kartas nemelavo
Gavęs šį apdovanojimą E. Ališanka sakosi pajutęs ne tik džiaugsmą, bet ir palengvėjimą.
„Jeigu“ – jau trečia mano eilėraščių knyga, nominuota „Poezijos pavasaryje“. Trečias kartas nesumelavo, todėl man savotiškas palengvėjimas, kad pagaliau tą premiją gavau. Galima sakyti, kad dešimt metų iki jos ėjau. Palengvėjimą lydi ir pasitenkinimas, kad knyga įvertinta, pastebėta, – pasidžiaugia poetas ir tikina nesvarstąs, ar būtent ji buvo verčiausia premijos: – Su knygomis – kaip su vaikais: argi tėvas gali pasakyti, kurį myli labiausiai? Visi brangūs. „Jeigu“ išsiskiria gal tuo, kad yra paskutinė poezijos knyga, man ir pačiam dar šviežia. Sakyčiau, kad visos trys nominuotos knygos buvo panašios, jas vienija pasikeitęs mano rašymo būdas, problematika, todėl galėčiau jas sudėti į vieną savo kūrybos lentynėlę.“
E. Ališanka pasakoja anksčiau poeziją suvokęs kaip tam tikrą ėjimą į abstrakciją, apsivalymą nuo kasdienybės apnašų, bandymą sukurti tekstą, kuris būtų kuo skaidresnis, švarus kaip kristalas. Labai stengdavosi išvengti bet kokių kasdienybės elementų: šnekamosios kalbos, buitinių detalių. Tačiau keičiasi gyvenimas, požiūris, keitiesi pats, keičiasi ir rašymas.
Rizikuoji nebūti įdomus
Pasak poeto, jam pradėjo rūpėti ne tik filosofiniai dalykai, bet ir kasdienybė. Sutapo, kad kaip tik tuo metu teko rūpintis sodyba, jos įrengimu. Taip nejučia ir įvyko poslinkis link detalių, kasdienybės, paviršių, kurie iš tiesų nėra paviršutiniai. Suvokęs, kad per tas smulkmenas galima atskleisti kažką daug gilesnio, E. Ališanka nebebando pasaulio metafiziškai narstyti ar pjaustyti, o per mažus daiktus siekia pamatyti tai, kas iš tiesų yra svarbu.
Ankstesniuose kūriniuose būta daug svarstymų apie nuskaidrėjimus, prašviesėjimus ir panašias būsenas, tai Rytų filosofijos, į kurią poetas buvo paniręs, įtaka. Dabar kūrybos problematika, tiksliau – įrankiai, pasitelkiami pasakojant, pasikeitę.
„Galima rašyti apie kasdienius išgyvenimus, kaimo istorijas, apie šitą namą, laužavietę, už jų slypi esminiai dalykai, per santykį su šiais kasdieniais daiktais atsiveria visas mūsų pasaulis, – aiškina Eugenijus. – Jei man tai rūpi, gali rūpėti ir kažkam kitam. Manau, tai vienas iš kūrybos pagrindų. Jei kalbėsi ne apie tai, kas tau pačiam svarbu, gali lengvai nuslysti kažkur į šalį, nematyti to, kas iš tiesų vyksta. Kai rašai apie savęs pažinimą, savo ieškojimų kelią, rizikuoji, kad kitiems nebūsi įdomus. Jei pasirodo, kad tai kažkam įdomu – valio.“
Rašymas – ėjimas va bank
Kūryba yra savotiška rizika, o rašymas lyg ėjimas va bank, lygina E. Ališanka. Jei nepavyks sudominti skaitytojų – tai rašytojo asmeninė tragedija. „Ar pavyksta? – klausiu. – Esate žinomas, skaitomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, jūsų knygos išverstos į septynias, o eilėraščiai net į dvidešimt kalbų.“
„Galbūt šiek tiek pavyksta, bet knygų skaitoma vis mažiau, poezijos juo labiau“, – didelių iliuzijų nepuoselėja „Poezijos pavasario“ laureatas.
Naujausioje, šiemet išleistoje E. Ališankos esė knygoje „Gatvė tarp dviejų bažnyčių“ pagrindinis veikėjas – laikas. Ar tai tema, kuri šiandien jam rūpi? „Sakyčiau, kad ir knygoje „Jeigu“ laikas man rūpėjo.
Laikas ir erdvė yra pamatinės struktūros, jų niekaip negalime eliminuoti iš savo gyvenimo. Kūrybos pradžioje bandžiau ieškoti belaikės būsenos, kurioje yra ir tyla, ir šventuma, iš kurios energijos semiasi pasaulis, – aiškina rašytojas. – Tačiau man daugėja metų ir galbūt dėl to laikas tampa svarbesnis. Kaupiasi praeities bagažas, įžiūriu joje vis daugiau įdomių dalykų. Tam tikru metu nekreipiau dėmesio į tai, kas yra šalia manęs, aplinkui, tai man nebuvo labai svarbu. Tėvų, senelių patirtys, mano šeimos likimas, tremtis. Aš tai žinojau, bet kažkaip viskas buvo tarsi šalia.“
Kelias į dabartinį „aš“
Dabar E. Ališanka įžvelgia, kad šeimos istorijoje buvo kažkas labai svarbaus ne tik jo seneliams, tėvams, bet ir jam pačiam, tai lėmė, kad jis susiformavo toks, koks yra. Suprato, kad tam turėjo įtakos ir jo paties klaidos, laimėjimai, nesėkmės, kad visa tai atvedė į dabartinį „aš“, kuris gali šiuos klausimus kelti ir ieškoti atsakymų. Neatsitiktinis šiame kontekste ir knygos pavadinimas.
Gatvė tarp dviejų bažnyčių – Kalvarijų gatvė. Čia jis apsigyveno būdamas dvejų, grįžęs su tėvais iš Sibiro, ir pragyveno keliolika metų. Vėliau išsikėlė į kitą rajoną, bet vedęs atėjo užkuriomis pas žmoną Vaivą į tą pačią Kalvarijų gatvę, kur gyvena iki šiol. Abiejuose gatvės galuose yra po bažnyčią: pradžioje – Šv. Rapolo, į kurią 90-metis poeto prosenelis kasdien klibinkščiuodavo lazdele pasiramsčiuodamas, kitame – Jeruzalės bažnyčia.
„Nes kas yra šitas gyvenimas, jeigu ne beviltiški šokinėjimai, vartymasis per galvą, noras įtikti pasauliui, didvyriškos pastangos, nevykę juokeliai pertraukose. Bet gal tik man atrodo, kad po apvaliu cirko kupolu kaip po saule nieko naujo, kad viskas kartojas, kad skirias tik kupolų dydžiai ir žvaigždynų konsteliacijos“, – viename tekstų gyvenimą su cirko vaidinimu lygina poetas. Rasti savo kelią nelengva. Regis, jam pavyko, nors teko įveikti ne vieną aplinkkelį.
Į poeziją – per matematiką
Kaip į gyvenimą ir kūrybą įsikomponuoja matematika? Gal ne visi gerbėjai žino, kad literatas baigė matematikos studijas. Eugenijus sako, kad tai buvo atsitiktinumas, o ne apgalvotas pasirinkimas. Aukso medalis kortas sumaišė, tais laikais jį turintieji galėjo stodami į aukštąją mokyklą laikyti tik vieną egzaminą. Tiesa, iš jo reikėjo gauti aukščiausią balą, penketą.
Pirmiausia Eugenijus galvojo apie prestižines specialybes, į kurias sunku patekti. Tarp jų buvo ir medicina. Mama, pati svajojusi apie mediciną, bet nepatekusi dėl politinių priežasčių, norėjo, kad sūnus būtų medikas. „Puikiai žinojau, kad bijau kraujo, bet užteko kvailumo bandyti. Tai buvo visiška avantiūra, žaidžiau „Vikingų“ loteriją ir kitiems egzaminams visai nesiruošiau“, – šypsosi prisiminęs.
Deja, penketo negavo. Teko skubiai apsispręsti, kur nešti dokumentus. Didelio pasirinkimo nebeliko, viena iš nedaugelio specialybių, kur dar galėjo pagal tuomet galiojusią tvarką spėti įstoti, buvo matematika. Ji mokykloje patiko, sekėsi, tai ir nulėmė. Įstojo, sėkmingai studijavo ir baigė. Tačiau matematiku nė dienos nedirbo. Bet nebuvo ir taip, kad vieną rytą pabudęs nusprendė – būsiu poetas.
Akimirka ant bangos
Pirmus literatūrinius bandymus pradėjo studijuodamas, kai dėmesys ėmė krypti į humanitarinius, filosofinius dalykus. Galbūt ir draugai šiek tiek prisidėjo. Labai ilgai savęs ieškoti nereikėjo.
„Gal, jei būčiau mokėjęs piešti ar groti, būčiau radęs kitų interesų. O rašyti moka visi. Aišku, rašymas, poezija visą laiką yra tam tikra rizika. Nerimas, netikrumas dėl to, ką padarei, visą laiką išlieka“, – mąsto Eugenijus.
„Esate sakęs: „Poezija iš pirmo žvilgsnio žada kur kas daugiau laisvės. Laisvės gyventi šiandiena, betarpiškai išgyventi savąjį „aš“, puoselėti savo jausmus, mąstyti, kurti. Regis, ir aš kadaise taip rinkausi poezijos meną – jis žadėjo tobulą gyvenimą čia ir dabar.“ Ar tai pasitvirtino?“ – klausiu.
„Kasdienybė susideda iš dalykų, kuriuos tiesiog reikia padaryti ir tu juos darai. Bet tai nereikalauja ypatingo mąstymo, nejauti jokio adrenalino“, – paprastai paaiškina E. Ališanka.
O poezija atrodė kaip galimybė pasiekti tam tikrą maksimumą. Joje yra visko: pirmiausia kalba, žodis, bet kartu ir visa tavo patirtis, išmanymas, emocijos, jausmai, viskas, ką šiame gyvenime turi. Tai sujungęs gali pakilti ant bangos. Čia ir dabar, kaip banglentininkas pakyla ant bangos kelioms sekundėms, o paskui atsiduria vandenyje. „Ta galimybė pakilti, tegu ir akimirkai, man ir yra svarbiausia“, – poetiškai lygina Eugenijus.
Gražesnio gyvenimo iliuzija
„Pamenu save paauglį, šventai įsitikinusį, kad tikrai negyvensiu taip kaip mano tėvai, mano gyvenimas bus kitoks, įdomesnis, gražesnis. Ir ką? Jau nugyvenau didžiąją dalį to savo įdomesnio gyvenimo, bet, deja, tėvams šiandien jau tik pavydžiu, vis labiau suvokiu, kad man dar toli iki jų gyvenimo grožio“, – šiuos žodžius perskaičiau viename jūsų tekstų. Ar iš tiesų tėvų šeima jums tebėra pavyzdys?“ – teiraujuosi pašnekovo.
„Apie tai vis dažniau susėdę pasišnekame su žmona Vaiva. Kai esi jaunas, kitaip matai pasaulį. Apimtas savotiškos iliuzijos, kad tau dar viskas prieš akis. Bet kiek pasieksi, ką nuveiksi, kaip gyvensi, to žinoti nė vienam neduota. Tik jaunam atrodo, kad viskas pasiekiama. Prisimenu, koks man nuobodus atrodė tėvų gyvenimas: kasdien eina į darbą, važiuoja atostogų.
Atrodė, kad tai labai smulku, kad aš gyvensiu kitaip, – pasineria į apmąstymus Eugenijus. – Aš truputį kitaip ir gyvenau. Bet suvokiau, kad ne tai svarbiausia. Dabar suprantu, kad nors tėvų gyvenime ir buvo daugiau rutinos, jie iš jo sugebėjo pasiimti daugiau negu mes, turėdami kur kas didesnes galimybes. Žiūrime į tėvus ir pavydime jiems gražių tarpusavio santykių, kaip jie bendrauja, kaip priima pasaulį, vaikus, anūkus, draugus. Jiems gera čia ir dabar.“
Žmona perskaito pirmoji
Eugenijaus žmona Vaiva dirba leidykloje redaktore. Gal taip jiedu ir susipažino, jai redaguojant jo kūrybą?
„Ne, susipažinome dar tada, kai tos kūrybos ne tiek daug buvo. Ir suartino mus ne ji, o stalo tenisas. Vasarą dažnai vykdavome į tėvo įstaigos poilsiavietę prie Bebrusų ežero. Vaivos mama irgi ten pat dirbo. Ten ir susitikome, ant lieptelio. Mes su broliu ir dvi merginos. Pasirodė, kad visi mėgstame žaisti stalo tenisą. Matėte, čia, sodyboje, irgi turime teniso stalą? Mes su Vaiva pirkdami šį namą juokavome: perkame, kad turėtume kur žaisti tenisą.
Išgriovėme keletą sienų, kad būtų jį kur pastatyti. Anksčiau stalas stovėjo brolio dirbtuvėse, tačiau trūko vietos skulptūroms, tad teko perkelti į garažą. Drėgna ten, buvo nesmagu, tad ėmėme galvoti, kur čia jį pastačius“, – pasakoja poetas.
Lietuvių kalbos ir literatūros studijas baigusi Vaiva – pirmoji vyro kūrinių skaitytoja ir kritikė. „Ką tik parašau, pirmiausia perleidžiu per jos girnas. Jei ji „aprobuoja“, per daug nesuku galvos. Jeigu kas ne taip, dar pasėdžiu kurį laiką, atidedu į šoną arba perrašinėju. Nors būna atvejų, kai nesutinku. Labai pikta kartais, kad tiek pastangų įdėjai, o reikia išmesti“, – pripažįsta E. Ališanka.
Viešbutis „viskas įskaičiuota“
Šeimininkauti rašytojas ir poetas nemėgsta. Namuose privalomus darbus su žmona dalijasi. Tik sodyboje tvarkydamasis jis jaučia didesnį džiaugsmą ir malonumą. Nei prie gurmanų, nei prie gaminti mėgstančiųjų savęs nepriskiriantis Eugenijus džiaugiasi, kad už kelių šimtų metrų tėvų sodyba, kurioje jie gyvena nuo pavasario iki rudens. Šalia įsikūręs ir brolis Arvydas, skulptorius.
„Aš juokaudamas sakau, kad čia yra mano penkių žvaigždučių viešbutis „viskas įskaičiuota“. Tik per keliuką pereini – ir pas mamą. O ten pusryčiai kasdien paruošti, dvyliktą tradicinis kavymetis, paskui pietūs, vakarienė. Mama viską gamina, tuo rūpintis mums nereikia. Tėvai ir daržus augina, prie mūsų sodybos vien medžiai ir dekoratyviniai augalai“, – aprodo savo valdas.
Kai įsigijo šį namą, buvo gerokai apleistas. Daug savo rankomis nuveikė Eugenijus, daug ką sumeistravo jo nagingas tėvukas Vytautas. Neseniai antrąjį aukštą įsirengė, naują stogą uždengė. Labiausiai aukštaūgis rašytojas džiaugiasi, kad name aukštos lubos ir durys. Nebereikia saugotis, kad galvos nenusimuštų. Interjerą puošia iš aplinkinių sodybų surinkti ar palėpėje rasti seni rakandai. Kartu su broliu originaliai dekoravo krosnį. Durys ir langai nudažyti raudonai.
Menininkų susibūrimai
Eugenijus žvilgteri į laikrodį: tuoj dvylika, kavos metas. Gražiai nušienautu takeliu patraukiame į svečius pas jo tėvus. Kitapus kelio nedideliame geltoname namelyje įsikūrę Janina ir Vytautas Ališankos. Šalia naujesnis namas – Arvydo dirbtuvės su miegamuoju. Eidama užsižiūriu į alyvas ir užkliūvu už iš žolės kyšančio akmens. Paaiškėja, kad tai originali Arvydo skulptūra.
Sodybos šeimininkai nesistebi sulaukę netikėtų svečių, svetingai priima sūnų bičiulius, bendraminčius. Mama kaičia kavą, vaišina pačios darytu sūriu, rūgpieniu. Kai susėdame prie stalo kieme Janina ir Vytautas pasakoja apie menininkų susibūrimus. Daug kartų čia vyko „Poezijos pavasario“ svečių vakarai. Vytautas prisimena čia apsilankiusius garsius literatus iš Lietuvos ir užsienio. O kiek daug cepelinų tada tekdavę privirti!
Arvydas su savo studentais, kolegomis rengdavo meno kūrinių gamtoje parodas. Kartą viena skulptūra buvo paslėpta šulinyje, kitą sykį visas už namo esantis griovys virto meno galerija po atviru dangumi, įsiminė Janinai. Menininkų tėvai džiaugiasi, kad visi kartu čia dažnai susirenka, abu vaikai su žmonomis ir anūkais: šešiamečiu Arvydo sūnumi ir 25-erių Eugenijaus sūnumi.
