„Kam rašau per FACEBOOK visam pasauliui? Kai ėmė prastėti Mamos sveikata ir kilo įtarimas, kad tai labai sunkios Alzhaimerio ligos pradžia, panūdau pasidalinti patirtimi ir sulaukti PATARIMŲ iš tų, kurie tai pergyveno ir turi ką pasakyti. Gyvenu su Mama ir šalia nėra nieko, kas patartų“,- sako E. Malūkas su nerimu, matydamas, kaip Mama kasdien nuo jo po truputėlį tolsta.
Artėjant Motinos dienai paprašėme rašytojo pasidalinti savo išgyvenimais su DELFI skaitytojais. Nes, mūsų manymu, tai labai gražus ir įkvepiantis Mamos ir Sūnaus santykis. Tad su jo leidimu „Istorijų“ rubrikoje kasdien rasite vis naują dienoraščio įrašą, o jame – daug klausimų ir atsakymų: apie Dievą, Rojų ir kitus rimtus dalykus.
************************
2014-02-15
Mes su Mama (92 m+10 mėn.) dažnai labai šauniai pašnekame, bet prieš Mėnulio pilnatį (pastebėjau) mūsų ryšys laikinai dingsta. Tarsi viskas kaip visada: Mama, kaip miegojai? Mama, ar valgei? Mama, Mama, gal šalta? Mama, gal kas skauda? Mama, ką šiandien skaitei? Na, ir ką man gali paporinti?
Dabar metas toks: kaip tik Mėnulio pilnaties fazė ir... mano Mama... nuplaukė.
Vakar su manimi atsisveikino. Visa burna šypsodamasi pamojavo savo suvytusia rankele: ryte, t.y. šiandien (!) Ji iškeliauja į Rojų. Dvi, tris dienas triūsė, kol atsirinko savo daiktus, kol sukišo į maišelius (dažniausiai į pagalvių užvalkalus) viską, ko reikės ten, Rojuje. Sukišo ne tik maistą, bet ir lėkštes, peilius, šakutes, tualetinį popierių ir pan. O šiandien jau tas „išėjimo“ metas, tad nuo pat ryto Mama stumdo baldus, atpalaiduoja vietą, kur turi nusileisti Dievas ir mano Mamą išsivesti į dangų.
Žinau, žinau.
Jei šiandien „neišeis“, tada sakys, kad Dievas labai užsiėmęs ir bus tik rytoj. Po to, kad bus tik poryt, o kai Mėnulis versis į tamsų, Mama kris į depresiją. Dieną dvi vaikščios nusiminusi.
Šitame šurmulyje yra ir keli malonūs momentai.
Paprastai Mama po kambarius „spacieruoja“ pasiėmusi lazdą ar pasiramsčiuodama šluota su ilgu kotu, o dabar tokia pilna jėgos, kad – tiesiogine prasme – laksto be jokių lazdų!
Tačiau man rūpi kiti dalykai. Tarkim, kiek gyva, kiek gili, kiek intelektuali Mamos fantazija. Štai čia kaskart manęs laukia siurprizai. Štai vakar Mama į mano klausimą: o koks tas Rojus? Atsakė, kad panašus į milžinišką bičių korį, kur kiekvienoje akelėje „gyvena“ žmogus. Toks, koks yra čia, Žemėje. Su savo drabužiais, šaukštais ir pan.
– O kaip ten žmonės valgo? Kas verda maistą?
– Niekas neverda. Dievas skaito mintis. Kai tik pagalvosiu apie tortą, tai tas tortas tuojau bus padėtas ant mano stalo.
– Tu taip mėgsti knygas. O Rojuje bus knygų?
– Žinoma! Visokiausių. Tik Rojuje aš mokėsiu skaityti visomis kalbomis, bet visos knygos bus parašytos lietuviškai.
– Tai visos rusiškos, angliškos, belgiškos, Afrikos knygos bus lietuviškos?
– Ne. Visos bus ta kalba, kaip parašytos, bet aš skaitysiu lietuviškai. Nesupranti?
– Na, tu, Mama, su manimi jau atsisveikini? Tavęs nebematysiu? Išeini?
– Aš tave, sūnau, matysiu, bet tu manęs nebematysi. Aš būsiu dvasia.
– Jei tu būsi dvasia, tai nematoma, kaip oras?
– Taip. Nematoma.
– Be kūno?
– Neeee. Aš turėsiu tikrąjį savo kūną, būsiu aš, tik jauna, kokia buvau, kai gyvenau Kutiškėse.
– O mano aTa Tėvas. Jis taip pat gi danguje?
– Žinoma!
– Tai Jūs ten, Rojuje, susitiksite?
– Būtinai!
– Ir mano aTa Tėvas bus jaunas, toks, koks buvo Kutiškėse, kai Tau pasipiršo?
– Būtinai!
– Gal ir danguje Tau pasipirš?
– Nesąmones kalbi! Aš gi būsiu dvaaaaasiaaaa! Nesupranti? Mes gyvensim kaip Rojaus draugai, supranti? Jis ateis pas mane į svečius, o aš nueisiu pas jį į svečius. Zenonėlis gros smuiku, o aš skaitysiu knygas. Apie mus skraidys daug rojaus paukščių. Visi spalvoti ir laaaaaabai balsingi.
Ir tokia kalba – be galo, be krašto.
Kas man belieka?
Atsidūstu ir einu pasišildyt arbatos. Gi ne Rojus. Vien pagalvojus niekas nepaduos.
Ir palauksiu, kol Mama užmigs, kad pavogčiau tuos ryšulius ir iškratyčiau sukištą maistą: sviestą, citrinas, duoną, cukrų, uogienes, kavą ir t.t. Ir vėl sudėliosiu į vietas, kas iš kur buvo paimti. Vakar beskubėdama Mama sudaužė – eilinį kartą – du puodukus, lėkštę ir stiklainį su cukrumi. Jau pagalvoju, kad reikia Mamai nupirkti nedūžtančių indų.
Gal.
***************************
Bus tęsinys
